D. Repečkaitė. Teletabiškas švietimas nėra kairuoliškas

Mokytis reiškia įgyti gebėjimą kažkuo naudotis – teorija, įrankiais, sąvokomis ar visuomenės tendencijomis. Kai Gioteborgo universitete išklausėme įvadinį kursą apie politines sistemas, namų užduotis buvo nuo nulio suprojektuoti Europos Sąjungą: „Galite ją paversti unitarine valstybe, galite teigti, kad jokios ES nereikia, bet pagrįskite,“ – tokie buvo nurodymai.

Pusiau žaidžiant, politinių sistemų klasifikacijos įsiminė visiems laikams. Tačiau, jei būtume parašę „Aš nieko nekeisčiau, bet čia tik mano nuomonė“ arba „Aš panaikinčiau ES, nes manau, kad tai yra nesąmonė,“ būtume gavę neigiamus pažymius. Atrodo paprasta, bet, Lietuvos švietime kraunant reformą ant reformos, nuo šios idėjos tik tolstama, o politikai sistemos bėdose mato tik idėjinių priešininkų įtaką. Artėjantys rinkimai – dar viena proga išvilkti skaudulius dėl niekaip negerėjančio švietimo.

Nuo ko reikėtų pradėti, kad būtų pasiektas kokybinis pokytis mokyklose, remdamiesi turimais duomenimis su kolegomis rašėme dar prieš penkerius metus, taigi kartotis neverta. Pagrindinė mintis – valstybės sektoriaus lėšas sutelkti į „tamsiąsias skyles“, kad jų tiesiog nebeliktų. O štai konservatorius Mantas Adomėnas dėl visų problemų kaltina „kairuolišką švietimo ideologiją“. Norėtųsi tikėti, kad prestižinį išsilavinimą įgijęs mokslų daktaras išsiugdė geresnius loginio argumentavimo sugebėjimus nei atskleidžia šiame tekste – taigi greičiausiai jis tyčia „drumsčia“ argumentus, kad kuo daugiau skaitytojų juose atrastų kažką sau artimo.

Dar 2007 m. konferencijoje apie socialdemokratiją ir konservatizmą turėjome progą įsitikinti, kad politikas mėgsta vietoje įrodymų naudoti konstrukciją „o nuo čia jau netoli...“ Pagal ją „netoli“ atsiduria nepartinė Naujoji kairė 95, Socialdemokratų partija, Darbo partija ir net dešinioji „Tvarka ir teisingumas“. Jeigu M. Adomėnas būtų norėjęs pakritikuoti dabartinę centro kairės koaliciją ir jos švietimo politiką, neaišku, kuo čia dėtas postmodernizmas ir kairioji emancipacinė ideologija.

„Darbiečiui“ prof. Dainiui Pavalkiui, pagal išsilavinimą medikui, labai aišku, kad profesinis mokymas – naudinga, gamyba – naudinga, humanitariniai mokslai – mažiau naudinga... Jeigu užkliuvo ES gairės, kuriose siūloma ieškoti naujų ugdymo modelių ir susitelkti į kompetencijas, o ne pažymius, tada buvo galima taip ir įvardyti, nekuriant kairiosios ideologijos šiaudinių kaliausių. Jeigu vis dėlto konservatorius nori diskutuoti apie švietimo filosofiją su kairiaisiais (pvz., šia darbo grupe), tada greičiausiai nustebs jų pasisakymuose neradęs nieko apie klasikinio išsilavinimo atmetimą, mokymąsi žaidžiant ar mokymo pajungimą darbo rinkai. Net akylai ieškodamas, tarp kairiųjų jis neras pagyrų dabartinei reformai. Bet kam politikui skaityti, jei galima rašyti...

Vis dėlto svarbiau už retoriką yra išryškintos problemos ir alternatyvių sprendimų joms paieška. Švietimo raidą išties veikia tam tikra ideologija, bet ji ne kairioji. Pavadinčiau ją žaidžiančios vaikystės-jaunystės ideologija, kurios objektų amžius vis auga (jaunimo sąvoka išplėsta nuo 26 iki 30, paskutiniu metu – iki 35 metų). Istoriškai vaikystės sąvokos keitėsi: vaikas laikytas ir nepilnu suaugusiuoju, ir kokybiškai kitokia būkle, kurią reikia kuo greičiau užmiršti. Deja, nors vaikams būdinga daug gerų savybių, kurių nereikėtų užmiršti ir užaugus (vaizduotė, imlumas, nesivadovavimas stereotipais), plintanti žaidžiančios vaikystės ideologija išsirenka pačią primityviausią: pagal ją vaikas – tai žaidžiantis žmogus, ir teisė žaisti privalo būti įtvirtinta kaip socialinė neišvengiamybė.

Nuo mokymosi žaidžiant – prie žaidimo mokantis. Vaiko raidos ar net bet kokios veiklos sąlyga turi būti nuolatinė maloni stimuliacija. Vienas iš tokio požiūrio simptomų – reklama, kviečianti tėvus imti paskolą, jei vaikai nepasidalija žaislų. Pamirškite pareigą auklėti vaikus, kad suprastų, jog gėrybėmis dera dalytis, o pinigai neatsiranda iš niekur! Juk „mažos šypsenos – svarbiausia”! Tiksliausiu šios idėjos simboliu galėtų būti teletabiai – guzo pavidalo būtybės, kurios nežinia ko krykštauja superteigiamame pasaulyje. Ačiū, ne – ne mažiau linksmi užaugome, lavindami vaizduotę istorijomis apie lobių paieškas, kuriose personažams reikėjo priimti sprendimus, įveikti kliūtis ir pasitikrinti savo draugystes.

„Mažų šypsenų” vaikymasis bet kokia kaina nuodija švietimo procesą. Mokymasis žaidžiant gali būti naudingas ir veiksmingas, nes padeda panaudoti įgytas žinias ir taip jas greičiau įsiminti (kas dalyvauja protmūšiuose tikriausiai ilgam įsimena lemiamu momentu pamirštą istorinę datą). Tačiau vietoje gero jausmo, kad darai kažką vertingo ir teisingo (o dėl to gali tekti sukandus dantis paplušėti), vaikantis primityviausio nuolatinio malonumo, atbunka receptoriai ir pradingsta prasmingas turinys.

Nebegali stebėtis, kad tokie homo ludens, patekę į universitetus, pageidautų, kad dėstytojas Platoną aiškintų su euroviziniais fejerverkais. Įpratęs būti linksminamas, studentas-klientas kankinsis ir darbe, jei pasirinks kūrybinį darbą, nes lauks nenutrūkstamos savirealizacijos ir malonumo, o gaus tiesiog užduotis, kurių rezultatus kažkas nori išmainyti į pinigus.

Įvairūs jaunimo renginiai, forumai ir sambūriai taip pat paveikti šios sampratos: proto nereikalaujantys žaidimėliai, neformalus bendravimas palieka turinį, dėl kurio susirinkta, lyg tarp kitko. Visuotinai išplito ir studijų užsienyje, ypač „Erasmus“ programos, supratimas kaip nuolatinių linksmybių, o ne unikalios galimybės kokybiškai pasimokyti. Simptomiška, kad net viešojo sektoriaus institucijos trimituoja apie milijoną „Erasmus“ kūdikių, bet nekaupia duomenų apie realiai išmoktas kalbas, padėtus pagrindus diplominiams darbams ar išklausytas akademinių lyderių paskaitas.

Tačiau kol kas žaismingas mokymasis yra tik idėja, pagal kurią rašomos deklaracijos ir rengiamos metodinės priemonės. Visa tai pereina per pedagogų veiklos ir gebėjimų filtrą, todėl kalbėti apie tokį mokymą kaip įvykusį faktą būtų netikslu. Dabartinė sistema yra skirtingų idėjų nuotrupų, iš praeities atkeliavusių ir naujai įdiegtų įpročių mišinys, todėl ką pakritikuoti, ras kiekvienas, siekiantis ideologinio grynumo.

Sklando ir kelios aktualios, iš tiesų kairiosios idėjos, kaip būtų galima pagerinti švietimo sistemą:

· Liautis mokytojų ir dėstytojų darbą matuoti produktų ir klientų skaičiumi, vietoje to sukuriant „valandų buferius“ visiems mokytojams ir dėstytojams. Kitaip tariant, jiems turėtų būti mokama už tam tikrą laiką, kurį jie galėtų paskirstyti savo nuožiūra: kelti kvalifikaciją, ilsėtis ar tiesiog mąstyti. Būtina liautis reikalauti stebuklų iš persidirbusių mokytojų.

· Daugiau dėmesio skirti blogiausioms mokykloms: aukštesniais atlyginimais pritraukti ten stiprių pedagogų, leisti jiems dirbti su mažesnėmis grupėmis. M.Adomėnas mini Suomiją, bet nutyli, kad ji būtent taip sukūrė geriausią Europoje švietimo sistemą. 

· Mesti neoliberalų pardavėjo–pirkėjo santykį mokymo įstaigose ir diegti prasmingų pastangų kultūrą, pagarbą darbui. Gerai dirbti savo darbą – svarbiau nei gauti diplomą.

· Baigti netinkamai vartoti teorijos sąvoką kaip praktikos priešingybę. Teorija – tai suabstraktintų, logiškai susijusių teiginių apie tikrovę visuma. Tas, kas ruošiasi į universitetą arba jame studijuoja, privalo gebėti mąstyti ir abstrakčiai, ir logiškai. Tas, kas nepatingėjo išmokti skaidyti, sieti ir taikyti žinias, nesunkiai prisitaikys ir prie konkrečios situacijos darbovietėje ar visuomeniniame gyvenime, kur tos žinios gali praversti. Akademiniai įgūdžiai – įsigilinti į temą, susieti jos aiškinimus nuo klasikų iki šiuolaikinių darbų, atsirinkti, kas svarbiausia, – gali būti plačiai pritaikomi, todėl bankai graibstyte graibsto itin teorinį išsimokslinimą įgijusius matematikus.

Jeigu M. Adomėnas ir jo pasekėjai rimtai nusiteikę „paimti“ Vilnių ir investuoti išimtinai į kokybės, pagal savo supratimą, salas, galbūt laikas išsamaus, socialiai jautraus ir laisvųjų menų tradicijas gerbiančio švietimo sala tapti Kaunui?