D. Radzevičius. Politikos moralistai ir fariziejai nenori laisvos ir etiškos spaudos. Ir to neslepia

 (110)
Šiandien Seime dar kartą įvyko politinis tragikomedijos spektaklis, kuriame didesnioji dalis tautos rinktų atstovų neslėpdami pripažino – jie nenori laisvos ir socialiai atsakingos žurnalistikos ir žiniasklaidos.
Dainius Radzevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Jie nenori, kad profesionalūs žurnalistai ir socialiai atsakinga žiniasklaidos verslo dalis užsiimtų savitvarka ir pagaliau principingai vertintų tas žiniasklaidos priemones ir jų darbuotojus, kurie dirba neetiškai, parsiduoda valdžiai ar korumpuotoms struktūroms, manipuliuoja informacija ir nesąžiningai informuoja žmones.

Tokius dalykus žiniasklaidoje norinti “valyti” Visuomenės informavimo etikos asociacija ir jos sukurta etikos komisija Seime šiandien galėjo būti įteisinta ir jos sprendimai turėtų juridinę galią. Tai padėtų pagaliau ne vien teismuose gintis žmonėms.

Tokia etikos savitvarkos organizacija galėtų suburti profesionalius ir visuomenės pasitikėjimą turinčius žurnalistus bei medijų ekspertus ir padėtų atkurti pasitikėjimą padoria žurnalistika ir žiniasklaida. Kartu tai būtų leidę labai aiškiai vertinti ir tas žiniasklaidos priemones, kurios yra sukurtos tik aptarnauti politikus ar kokias interesų grupes. patys žiniasklaidos priemonių atstovai sutiko, kad tokia veikla būtų finansuojama iš pačių transliuotojų ir retransliuotojų mokamų mokesčių.

Deja, dalis politikų sąmoningai ar iš nežinojimo bando kritikuoti tokią iniciatyvą, kurios Lietuvoje seniai nebuvo ir kuri buvo brandinta ne vienerius metus. Kita vertus, šiandien Seime paskelbta ir dar viena žinia, jog yra noras kuo labiau riboti žurnalistų teisę Seime rinkti informaciją apie pačius politikus. Tai patvirtino ir  vienas iš Seimo vadovybės atstovų K. Komskis.

Greiti ir efektyvūs savitvarkos sprendimai padėtų ne tik visuomenei, bet ir valdžios įstaigoms atskirti grūdus nuo pelų. Tai leistų visuomenei parodyti, ar valdžia savo veiklos propagandai skirsto pinigus tik socialiai atsakingam verslui, ar kolaboruoja su neetiška žiniasklaida.

Bandydami manipuliuoti katalikų Bažnyčios atstovų vardu ir noru jiems priskirti žiniasklaidos turinio kontrolę razmos ir kai kurie kiti seimūnai demonstruoja savo požiūrį ir į tikėjimo klausimus bei šalies Konstituciją, kurioje religijos reikalai formaliai atskirti nuo valstybės.
D. Radzevičius

O šiandien Seime vykęs (ne)balsavimas dėl galimybės žurnalistams nebūti stručiais, o aukštai pakėlus galvas atvirai kalbėti apie žiniasklaidos ydas buvo grubiai stabdomas būtent tų politinių partijų ir jėgų, kurios iki šiol nenorėjo ir net sąmoningai žlugdė tikrai laisvą ir nepriklausomą spaudą.

Dalis tvarkiečių, konservatorių ir kai kurių kitų frakcijų atstovų net neslėpė, kad jie sąmoningai boikotavo tokias žurnalistų ir leidėjų iniciatyvas.

Toks elgesys – cinizmas, kuris rodo sugedusią politikų moralę ir tuo pačiu demonstruojamą pabrėžtiną moralumą.

Bandydami manipuliuoti katalikų Bažnyčios atstovų vardu ir noru jiems priskirti žiniasklaidos turinio kontrolę razmos ir kai kurie kiti seimūnai demonstruoja savo požiūrį ir į tikėjimo klausimus bei šalies Konstituciją, kurioje religijos reikalai formaliai atskirti nuo valstybės.

Vis dėlto noras valdžios moralistus ir fariziejus bažnyčios vardu palikti tikraisiais žiniasklaidos ir žurnalistikos prižiūrėtojais rodo tik viena – sovietinio ir putiniško mentaliteto bacila dar giliai sėdi gražulių, razmų ir kai kurių kitų politinių veikėjų galvose. Dėl to šiek tiek liūdna, bet tai mums primena, kad šiandien mums reikia vaduotis ne iš Rusijos valdžios propagandos, bet iš savų politikų sukurtos mankurtinės klapčiukų kontrolės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (142)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1028)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (133)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (142)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?

T. Kačerauskas. Žaliojo tilto skulptūros – politinis ledonešis laimi (416)

Klausimas, ar sovietinis paveldas turi būti saugomas, nevienareikšmis. Pirma, sovietinis paveldas neatsiejamas nuo „sovietinio kolonializmo“ trauminės patirties, kurią siekiama pašalinti ar bent užmaršinti. Antra, sovietinis paveldas liudija meno raidą, kuriai gresia netekti artefaktų. Trečia, jis rodo ir tam tikrą vengtiną istorijos eigą, kuri gali pasikartoti nesant jos simboliams.