D. Pūras. Vyriausybė nieko nedaro, kad vaikai gyventų šeimose

 (150)
Rugsėjo pabaigoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas paskelbė išvadas ir rekomendacijas Lietuvai dėl Vaiko teisių Konvencijos įgyvendinimo. Turime dar vieną galimybę pasitikrinti – įdėmiai perskaityti, pasidžiaugti už ką mus vertina neblogai, bet ypatingai atsakingai turėtume aptarti gausias kritines pastabas ir su jomis susietas rekomendacijas.
Dainius Pūras
Dainius Pūras
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Iki šiol tokiai valdžios institucijų elgsenai pritrūkdavo brandumo. Tai rekomendacijų nebūdavo paisoma dėl apsileidimo, tai dėl užsispyrimo – atseit, mums jos netinka, mes, girdi, esame kitokie. Norisi tikėti, kad tokie akibrokštai pasibaigs, ir Lietuva sugrįš į nuoseklios vaikystės politikos vykdymą. Vaiko teisių konvencijos nuoseklus interpretavimas ir įgyvendinimas yra labai geras kompasas.

Mums pataria daug prasmingų dalykų. Šįkart apsistosiu ties viena vienintele išvada ir rekomendacija. Tai apie nelemtą Lietuvos apsileidimą labai svarbioje srityje – kur susiduria vaikystės ir šeimos politika. Mes galime ir privalome pasekti sėkmingų valstybių pavyzdžiu, užtikrindami kiekvieno vaiko teise augti šeimoje. Tam reikia pradėti rūpintis (ne tik žodžiais ir ne tik pašalpomis) rizikos grupėje atsidūrusiose biologinėse šeimose. Jei jau nepavyksta konkrečioje šeimoje su biologinių tėvų kompetencijoms tinkamai auginti vaikus, turi laikinai pagelbėti tinkamai parengti globėjai. Na ir turime skatinti, kad tėvų globos netekę vaikai galėtų būti įvaikinami, ir ne bet kur, o Lietuvoje. 

Lietuvos startinė pozicija buvo panaši, bet dabar Lietuvos globos įstaigose vis dar gyvena apie 4 000 vaikų. Lietuva ne tik neišnaudojo puikų galimybių pakartoti Gruzijos sėkmės, bet netgi įtvirtino per pastaruosius keletą metų priklausomybę nuo vaikų institucinės globos įstaigų.
Dainius Pūras

Ypatingas dėmesys išvadose ir rekomendacijose skiriama tam, kad Lietuva išsilaisvintų iš institucinės globos spąstų ir pasitelkdama gerąją patirtį atkakliai ieškotų ir surastų kiekvienam vaikui galimybę gyventi šeimoje, o kiekvienai šeimai sukurtų galimybę tinkamai auginti vaikus.
Jau ne pirmą kartą Vaiko teisių komitetas kantriai primena Lietuvai, kad ji turi atlikti visus šiuos namų darbus ir stipriai sumažinti nelemtą priklausomybę nuo vaikų globos įstaigų. Pradėti reikėtų nuo kūdikių. Lietuva gali ir privalo pasiekti, kad po vienerių-dvejų metų kūdikiai nebepatektų į įstaigas, kurios, kaip yra įrodyta, trikdo vaikų raidą. 

Daugelyje valstybių didelės vaikų globos įstaigos (priminsiu, kad daugiau kaip 12 vaikų – tai jau didelė įstaiga) seniai išnyko arba tapo ypatinga išimtimi. Anksčiau pavyzdžiu Lietuvos apsnūdusiems politikams teikdavome Europos Sąjungos senbuves, o dabar jau mus stipriai lenkia tokios valstybės, kaip Bulgarija ar Gruzija

Palyginkime pastarųjų metų valdžios veiksmus vaikų globos srityje Gruzijoje ir Lietuvoje.
Pamenu, kai 2008 metais JT Komitetas svarstė Gruzijos ataskaitą (tuo metu buvau šio komiteto narys, ir teko garbė būti atsakingu už Gruzijos ataskaitą ir dialogą su Gruzijos vyriausybine delegacija). Daug kritikos ir rimtų rekomendacijų Komitetas tuo metu skyrė Gruzijos vaikų globos sistemai. Netiesa (daug kas Lietuvoje taip galvoja), kad Gruzijoje nebuvo vaikų globos namų. Galbūt jų kažkada buvo nedaug, bet per paskutinius 20 metų Gruziją užpuolusios negandos palietė ir vaikystės sritį. 2008 m.Gruzijoje 4 600 vaikų gyveno įvairiose vaikų globos įstaigose. Ir kaip tik tais metais (karo metais) Gruzija apsisprendė. 

Nuo 2008 m. ši išdidi valstybė ir tauta ėmėsi įgyvendinti tarptautines rekomendacijas vaikų globos srityje. Šiuo metu vaikų skaičius globos įstaigose sumažėjęs nuo 4 800 iki 120. Pačių vaikų globos įstaigų buvo 41. O dabar beliko trys, taigi 38 įstaigos buvo uždarytos. Iš likusių trijų įstaigų dvi yra skirtos vaikams su sunkia negalia, ir šiuo metu Gruzijos valdžia tariasi su užsienio ekspertais, kaip užtikrinti šių vaikų su sunkia raidos negalia teisę gyventi šeimoje. Neabejoju, kad globėjai pačioje Gruzijoje bus rasti ir šiems vaikams, nes Gruzijos valdžia žino, kad viskas yra įmanoma, jei mes to norime. Gruzija yra pasiryžusi kuo greičiau tapti laisva nuo vaikų globos įstaigų valstybe („institution-free country“). Šiam siekiui nesutrukdė nei karas, nei įtempta politinės situacija valstybės viduje, nei valdžių kaita. Gruzija demonstruoja politinę valią.

Valdžios institucijos tiesiog lenktyniavo tarpusavyje, ciniškais būdais gudraudamos, kad tik gausios valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšos ir toliau nusėstų globos įstaigose.
Dainius Pūras

Kur dabar tie vaikai, kurie gyveno prieš keletą metų globos namuose? 2 300 vaikų buvo sugrąžinta į biologines šeimas, tam procesui skiriant ypatingai daug ir kokybiškų socialinių paslaugų. Investicijoms – ne į pastatų sienas, o į stiprių socialinių darbuotojų kiekybę bei kokybę – buvo skirta visa tarptautinė parama. Kai po karo su Rusija JAV pasiūlė Gruzijai finansinę paramą ir amerikiečiai užsiminė, kad ji galėtų būti skirta vaikų globos įstaigoms, Gruzijos sveikatos ministras pasikvietė JAV atstovus ir priminė jiems šiuolaikinius principus – kad reikia paramą skirti tam, kad vaikai gyventų šeimose, o ne įstaigose. 

Papildomai biologinės šeimos, kurioms sugrąžintas vaikas iš įstaigos, gauna 550 JAV dolerių per mėnesį, jau nekalbant apie nemokamą sveikatos apsaugą ir, jei prireiktų, dienos centro paslaugą. 1 600 vaikų i globos įstaigų apsigyveno prieš tai parengtose globėjų šeimose. Dabar jose gyvena 1 070 vaikų, tarp jų nemažai vaikų yra su specialiais poreikiais (vaikai su raidos negalia, elgesio sutrikimais). Auginti globon paimta sudėtingų problemų turintį vaiką yra sunkus darbas, Gruzijos valdžia moka šiems profesionaliai parengtiems globėjams ne tokius jau mažus atlyginimus. 350 vaikų nepavyko rasti globėjų šeimos ar sugrąžinti į biologinę šeimą, bet dėl to jie neliko didelėse globos įstaigose. Šie vaikai dabar gyvena po 8-10 vaikų (jokiu būdu ne daugiau) mažuose grupiniuose namuose. Vienu balsu visi Gruzijos Vyriausybės nariai ir kiti politikai bei valdininkai kalba ir veikia ta pačia kryptimi – kiekvienam vaikui turime rasti šeimą, nes gyvenimas įstaigoje yra žalingas vaiko ir tuo pačiu valstybės raidai.

Dabar grįžkime į Lietuvą. Per visus šiuos metus Lietuva trypčiojo vietoje, nors 2006 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas buvo Lietuvai rekomendavęs labai panašias išvadas, kaip ir Gruzijai. Startinė pozicija buvo panaši, bet dabar Lietuvos globos įstaigose vis dar gyvena apie 4 000 vaikų. Lietuva ne tik neišnaudojo puikų galimybių pakartoti Gruzijos sėkmės, bet netgi įtvirtino per pastaruosius keletą metų priklausomybę nuo vaikų institucinės globos įstaigų. 

Neseniai du ministrai pademonstravo politinę valią, nedviprasmiškai išreiškę paramą kūdikių namų sistemai – turbūt didžiausiai vaikų globos sistemos pertvarkos kliūčiai.
Dainius Pūras

Valdžios institucijos tiesiog lenktyniavo tarpusavyje, ciniškais būdais gudraudamos, kad tik gausios valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšos ir toliau nusėstų globos įstaigose. Pavyzdžiui, gimė idėja, kad dideli vaikų globos namai bus paversti „šeimyniškesniais“. Valdžios atstovų lūpomis kartojami užkeikimai, kad esą lietuviai nenori auginti ne savo vaikų – lyg nebūtų žinoma geroji patirtis, kad viskas priklauso nuo paskatų. Ir mergaite, pramintai „Coliuke“, ir bet kokiam kitam vaikui iš globos įstaigos būtų surasti globėjai, jei tik to būtų siekiama.

Buvusių valdžių polinkis proteguoti vaikų namų sistemą persidavė dabartinei valdžiai. Atrodo, kad ir ši valdžia myli didelius pastatus ir galimybę nuolat juos renovuoti nemažiau už ankstesniąją. Lyg iš anksto rūpinantis, kur reikės apgyvendinti kūdikių namuose ir vaikų globos namuose užaugintus ir todėl savim nebesugebančius pasirūpinti vaikus, Socialinės apsaugos ir Darbo ministerija suplanavo, kad 2020 m. didelėse internatinėse įstaigose gyvens nebe 6 800, o „tik“ 5 800 suaugę žmonės. 

Dėl vaikų skaičiaus mažinimo globos įstaigose, tai buvo sukurtas slėpiningas indikatorius, kad 2020 metais, įvykdžius reformas, jau ne 38 procentai tėvų globos netekusių vaikų gyvens institucijoje, o jau „tik“ 25 procentai. Suprask kaip nori. Pavyzdžiui, jei valstybė, kaip iki šiol, neteiks normalių prevencinių paslaugų rizikos grupių šeimoms, ir tokiu būdu tėvų globos netekusių vaikų padaugės (o taip gali atsitikti), tai tie 25 procentai institucijoje gali būti tiek patys 4 000 vaikų nuolatinėse globos įstaigose, kaip ir dabar, o gal net ir dar daugiau.

Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, ištiktos šoko po šio ministrų pareiškimo, ketina informuoti partnerius Europoje apie tai, nes tokia demoralizuojanti ir demonstruojanti bejėgiškumą valstybės – ES narės pozicija tampa jau net ne Lietuvos, o Europos Sąjungos problema.
Dainius Pūras

Neseniai du ministrai – Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir Darbo – pademonstravo politinę valią, nedviprasmiškai išreiškę paramą kūdikių namų sistemai – turbūt didžiausiai vaikų globos sistemos pertvarkos kliūčiai. Kūdikių namai seniai įvardinti tarptautinių ekspertų ne kaip Sutrikusio vystymosi kūdikių namai (kažkodėl šios įstaigos iki šiol taip vadinamos Lietuvoje), o kaip Sutrikdomo vystymosi kūdikių namai. Todėl vieningai rekomenduojama šią žalingą kūdikių globos praktiką nutraukti, investuojant į civilizuotas alternatyvas ir visų pirma į lanksčias pagalbos šeimai paslaugas. Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, ištiktos šoko po šio ministrų pareiškimo, ketina informuoti partnerius Europoje apie tai, nes tokia demoralizuojanti ir demonstruojanti bejėgiškumą valstybės – ES narės pozicija tampa jau net ne Lietuvos, o Europos Sąjungos problema. 

Niekaip nepavyksta sužinoti, kaip Lietuva suplanavo investuoti į globos sistemos transformaciją 2014-2020 metų laikotarpio ES struktūrinius fondus. Toks ypatingas slaptumas ne tik kompromituoja Lietuvos įvaizdį, bet ir leidžia jau dabar su didele tikimybe prognozuoti, kad ir vėl daug ES milijonų bus skirta ne tam, kad šeimos galėtų sėkmingiau auginti vaikus, o tam, kad jos galėtų atidavinėti vaikus į dar kartą renovuotus kūdikių bei vaikų namus ir kitokius internatus.

Gruzija apsisprendė rūpintis vaikų gerove taip, kaip tai daroma sėkmingiausiai šiuos klausimus sprendžiančiose pasaulio ir Europos valstybėse. Tarė ir padarė. Gruzijos pavyzdys rodo, kad net pačius sunkiausius laikus patirianti valstybė gali puikiai atlikti namų darbus sveikatos ir socialinėje ir sveikatos politikoje, jeigu tik šioje srityje veikia Vyriausybė ir yra politinė valia.

Lietuvos pavyzdys yra kitoks. Nors būdai siekti sėkmės seniai žinomi, ne kas kitas, o Lietuvos Vyriausybė vykdo veiksmingų sprendimų sabotažą, prisiimdama atsakomybę už tai, kad ir dabar, ir ateityje Lietuvos kūdikiai ir vyresni vaikai gyventų ne šeimose, o keistose, vaikų teisę vystytis pažeidžiančiose įstaigose.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas (56)

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? - tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą. (820)

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo.

A. Tapinas. Po Rio žaidynių – nei pakarti, nei paleisti (247)

Rio užuolaida nusileido. O kol dar gyvos spektaklio emocijos, žiūrovai paprastai daro du dalykus – su ąžuolų vainikais ir vedini politikų plūsta į olimpiečių sutikimus arba keikia juos paskutiniais žodžiais, o labiau pažengę užsiima juokingų interneto memų kūrimu.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Saldus miegas ant laurų ir nemalonus prabudimas (247)

Šiandien DELFI portalas pradeda pristatinėti šalies įtakingiausiųjų sąrašus. Tai antras kartas, kai mėginame suregistruoti įvairių sričių nuomonės formuotojus ir sprendimų priėmėjus. Siekdami kuo didesnio objektyvumo įtakingiausiuosius tyrinėjome atsidėję ir atidžiai – apklausėme ir patį elitą, ir kitus piliečius, tačiau įtakingiausių sąrašai visada kelia daug aistrų – argi mes turime elitą? Kam reikia tokių reitingų?

E. Lucasas. Ar Trumpas – Rusijos agentas? (99)

Pastaraisiais mėnesiais, kai jo ambicija užimti Baltuosius rūmus įgijo palaikymą visoje Amerikoje, šis veikėjas buvo kaltinamas visokiausiais dalykais – pradedant rasizmu, baigiant neapykanta moterims.