Sveikatos sistemą Lietuvoje taip stipriai yra persmelkęs korupcinis sprendimų darymo modelis, kad įsivyrauja grėsminga tendencija šio reiškinio net nebeaptarinėti, jį dėl vienų ar kitų motyvų nurašius į skyrių „čia Lietuva, yra kaip yra“. Vieni šio gėdingo reiškinio nebenori matyti iš nevilties, kad, girdi, sistema tokia uždara ir neskaidri nuo pačio viršaus, kad nieko čia esą nepakeisi. Prie tokio požiūrio linkstama Prezidentūroje.
Kiti politikai, ir ypač vykdomoji valdžia, patys tuos neskaidrius sprendimus dangsto, o uždengę tvirtina, kad korupcijos nemato. Seimas taip pat nebando užsiimti rimtesne parlamentine kontrole. O tuo tarpu tai, kas vyksta sveikatos sistemoje, kelia kur kas didesnę grėsmę valstybės socialinei bei ekonomei raidai negu plačiai paskutiniu metu aptarinėtos korupcijos apraiškos Druskininkuose ar Utenoje.
Apžvelgsiu kai kurias svarbias iš to kylančias grėsmes, o po to išvardinsiu keletą būtinųjų sveikatos sistemos gydymo būdų.
Kai spalio 1 dieną DELFI pasirodžiusiame komentare įvardijau korupcinio Lietuvos sveikatos sistemos modelio požymius, po to ne vienas skaitytojas atkreipė dėmesį, kad reikėtų daugiau kalbėti ne apie sistemos diagnozę (girdi, ji aiški ir taip), bet apie veiksmingus sistemos gydymo būdus.
Ar gali veiksmingai pasirūpinti visuomenės sveikata tokia sistema, kuri pati sunkiai serga neskaidrumu ir negebėjimu savęs kritiškai vertinti? Nedidelei daliai piliečių – tiek medikų, tiek ir pacientų – tokia sistema ir tinka, ir patinka, bet tikrai ne daugumai. Solidarumo principas, įtvirtintas Lietuvos sveikatos sistemos įstatymuose, neveikia. Į sistemą ateinančių lėšų naudojimo skaidrumas ir veiksmingumas kokias nors rimtesniais būdais nėra vertinamas. O juk tų pinigų ateina labai daug.
Priminsiu, kad visi dirbantys per mokesčius susimeta į svarbiausią aruodą, vadinamą PSDF. Už nedirbančius sumokama į PSDF iš valstybės biudžeto, o apie tai vėlgi turi prisiminti tie, kurie padeda tą biudžetą sukurti ir galbūt norėtų, kad jų sumokėti mokesčiai nebūtų švaistomi beprasmiškai ir neskaidriai. Dar daug lėšų ateina per specialias investicines programas medicinos įrangai. Na, ir ne paslaptis juk, kad neformalių pamokėjimų (pakišų) viešajame sektoriuje dirbantiems medikams Lietuvos žmonės nepagaili, siekdami kaip nors patepti prastai veikiančią sistemą, kad bent jau jų artimam žmogui ar jam pačiam ta sistema suveiktų. Kartu sudėjus, neskaidri sveikatos sistema yra dosniai maitinama ne vienu milijardu eurų per metus, bet toks dosnus jos maitinimas ją vis labiau tvirkina ir demoralizuoja jos dalyvius.
2015-iesiems artėjant į pabaigą, tenka konstatuoti, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema šiemet liko ištikima neskaidrių sprendimų tradicijoms. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad kol kas net nepavyko sulaukti rimto viešojo diskurso apie šios nepajudinamos neskaidrių papročių tvirtovės dabartį ir ateitį. Netrykšta noru imtis šios srities permainų ne tik valdžioje esantys socialdemokratai bei koalicijos partneriai, bet ir opozicijoje esančios partijos.
Kada bus sustabdytas šitoks neatsakingas išteklių švaistymas ir visuomenės kvailinimas? Skandalinga yra tai, kad iki šiol toks išlaidavimas vyksta be jokio nepriklausomo brangių medicinos technologijos vertinimo mechanizmo. Panašu, kad kol kas veikia tik vienas mechanizmas. Kuo brangesnė įranga, tuo geriau pramintas takas į svarbiausius kabinetus, įskatinant ministro pirmininko kabinetą, su patarėjų pagalba paaiškinant (o iš tikrųjų tai dažniausiai – klaidinant), kad toks stebuklas yra gyvybiškai reikalingas Lietuvos žmonėms. Kaip pavadinti tokį sveikatos politikos įgyvendinimo modelį, palieku spręsti skaitytojams.
O tuo tarp tiksi nemažai uždelsto veikimo bombų, kurių neutralizavimui ta pati valdžia niekaip neatranda nei politinės valios, nei lėšų. Paminėsiu kelias tiksinčias bombas.
Pirma tiksinti bomba yra atkaklus atsisakymas pradėti normaliai investuoti į vaikų psichikos sveikatą ir raidos pediatriją.
Šių metu pradžia buvo pažymėta klaikių tragedijų ir skandalų serija, susijusia su tragiška Lietuvos vaikų globos ir jų psichikos sveikatos situacija. Lietuvą drebino pranešimai apie beprasmiškas vaikų savižudybes, jų patiriamą kraupią prievartą globos įstaigose. Prezidentė ne kartą ragino vykdomąją valdžią pagaliau imtis veiksmų, demontuojant nuo sovietinių laikų menkai pakitusią sistemą, kurioje vietoj pagalbos vaikams su raidos ir psichikos sveikatos problemomis šie vaikai patiria pažeminimą, prievartą ir besaikį gydymą vaistais.
Šiandien galima su liūdesiu pasakyti, kad proveržis ir vėl atidėtas. Kelių ministerijų vadovybės pasirinko permainų imitacijos kelią. Sutinku, kad šioje srityje daug sprendimų yra socialinės apsaugos ir švietimo sistemų vadovų rankose, o dar geriau būtų, kad šioje srityje pagaliau pradėtų veikti Vyriausybė. Ir vis dėlto svarbiausia sistema, turinti parodyti pavyzdį kitiems ir pradėti pagaliau veiksmingai investuoti į vaikų psichikos sveikatą, yra Sveikatos apsaugos ministerija.
Tarsi tęstųsi sovietmetis tebeklesti kūdikių namai, kurių išlikimui kuriamos apgailėtinos teorijos, kad tose įstaigose gydomi vien sunkūs ligoniai, ir kad todėl, girdi, negali būti net kalbų apie tokių vaikų gyvenimą šeimose. Niekaip nenorima išgirsti mokslo tiesų. Pirma – tai kad šių vaikų raida iš tikrųjų sutrinka, bet sutrinka ji augant be šeimos, tai yra – nuo užsibuvimo kūdikių namuose.
Antra, šeima vienodai reikalinga kiekvienam vaikui – ir be negalios, ir su negalia. Todėl žinotina, kad valstybė, proteguojanti kūdikių namų sistemą, vykdo nusikaltimą prieš vaikus. Deja, Lietuvoje iki šiol stabdoma plėtra tokių paslaugų, kokios galėtų apsaugoti vaikus nuo kūdikių ir vaikų globos namų.
Tiksinčios bombos – virš 3000 vaikų ir apie 6000 suaugusiųjų nuolatinėse globos institucijose. Tiesa, šios institucijos (išskyrus kūdikių namus) nepriklauso sveikatos sistemai. Bet sveikatos sistemos vadovai, atsisakydami investuoti bent 1-2 proc. PSDF lėšų į šiuolaikinius vaikų ir šeimų terapijos būdus, yra atsakingi už tai, kad tūkstančiai vaikų patiria ir ateityje patirs socializacijos nesėkmę, gaus daugybę stipriai veikiančių vaistų ir atsidurs visuomenės užribyje arba žudysis. Kai SAM politikai ir valdininkai kartoja, kad esą jiems nepriklauso plėtoti nemedikamentinių gydymo būdų, tai belieka pasiūlyti keisti ministerijos pavadinimą. Ji galėtų vadintis Vaistų ir medicinos įrangos ministerija, ir būtų tuomet visiems aiškiau.
Šiuo metu visos Lietuvos vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros svarba įvertinta sveikatos sistemos vairininkų maždaug 7 milijonais eurų per metus. Gal kam tai ir atrodo daug, bet tiek kainuoja du tokie medicininiai aparatai, apie vieną iš kurių rašiau. Palyginimui – britai neseniai nutarė, kad jų vaikams skirtų psichologinio gydymo paslaugų (nors jų turi keliasdešimt kartų daugiau tam negu Lietuva) ir nutarė iš sveikatos apsaugai skirtų lėšų vien Anglijos regionui psichologinėms terapijoms skirti dar 1,25 milijardų svarų (čia ne klaida – būtent milijardų).
Jei pagaliau būtų uždegta žalia šviesa šiuolaikinių vaikų psichikos sveikatos priežiūros būdų plėtrai Lietuvoje, tai kasmet per visą Lietuvą reikėtų papildomai investuoti bent po 1-2 milijonus eurų. Tai daug? Tai mažiau, negu kainuoja vienas iš gausiai pramušinėjamų medicinos aparatų.
Nepriklausomų ekspertų grupė 2015 metų pradžioje pasiūlė per keletą metų investuoti per visą Lietuvą į normalių paslaugų plėtrą dar 7 milijonus eurų, kad tų paslaugų kokybė ir prieinamumas pagerėtų, kad nereiktų kiekvieną kartą vaiko su rimtesniu raidos ar elgesio sutrikimu vežti į Vilnių ir kad taip Lietuva palaipsniui artėtų prie minimalių tarptautinių reikalavimų. Būtent tai ir sukėlė valdžios pasipiktinimą – nuo kada jau čia sveikatos sistemos pinigus skirsime ne aparatams ir ne vaistams?
Iki šiol tam, kad bandytų stabdyti masyvią vaikų ir paauglių savižudybių ir kitų socialinės ir emocinės raidos tragedijų epidemiją, Lietuvos sveikatos sistema sugeba skirti nedidelę vieno procento dalį nuo viso PSDF biudžeto. Priminsiu, kuo pasižymi vaikų psichikos sveikatos priežiūra. Ją kokybiškai teikiant vyrauja visai ne tie būdai (vaistai ir brangi medicinos įranga), kuriuos taip yra pamėgusi nuo sovietmečio nė kiek nepasikeitusi Lietuvos sveikatos sistemą valdanti nomenklatūra. Tai gal čia ir slypi atsakymas į klausimą – kodėl taip atkakliai atsisakoma pasekti, kad ir vėluojant jau dabar apie 70 metų, pažangių pasaulio valstybių patirtimi?
Kita tiksinti bomba tai yra jau ne vien vaikų, bet visų – suaugusiųjų ir apskritai visuomenės psichikos sveikata. Kol kas jokių paguodžiančių ženklų, kad bus išsovietinta Lietuvos psichiatrija, nesimato. Tris vertybes, kurios klestėjo sovietmečiu, iki šiol dosniai proteguoja ir dabartinė Lietuvos valdžia. Tai nesaikingai skiriami ir vartojami psichotropiniai vaistai, galimybė neribotą kartų skaičių pagulėti psichiatrijos ligoninėje, na ir kai visa tai nepadės (o vien tokie būdai dažnai ir nepadeda), tai tuomet nuolatinės globos įstaigos gali ilgam ir net visam laikui priimti gyventi tūkstančius suaugusiųjų ir vaikų.
Lietuva nenustoja stebinti pasaulį ne tik vis dar didžiuliu savižudybių skaičiumi, bet ir atkakliu atsisakymu modernizuoti psichikos sveikatos politiką ir psichikos sveikatos sistemą. Apie tai daugiau rašiau prieš keletą mėnesių. Esminių rekomendacijų šiuo klausimu netrūksta, o neseniai ir „Christian Science Monitor“ kompetentingai išgrynino – ką reikia daryti ir ko reikia nebedaryti siekiant pažaboti savižudybių epidemiją. Kol kas Lietuvos valdžia atsisako girdėti jai siunčiamas žinias ir vis dar patiki vairuoti psichikos sveikatos politikos sprendimus beviltiškai pasenusių ir žalingų visuomenės sveikatai psichiatrijos mokyklų atstovams.
Kai tokia svarbi sveikatos politikos sritis jau 25 metai kontroliuojama štai tokių psichiatrų, kaip čia išdėstytos ir SAM poziciją atitinkančios doktrinos autorius, tampa aišku kad inovacijos ir veiksmingos permainos Lietuvoje yra tvirtai užblokuotos. 2016 m. biudžete – vėl tų pačių lobistų užprogramuota stagnacija, gausiai maitinant lietuvius psichotropiniais preparatais ir dabar ar pridedant aparatų smegenims gydyti – kad nebesižudytų.
Suprantama, ne vien sveikatos sistema turi būti atsakinga už savižudybių epidemijos įveikimą. Bet juk lyderystė ir gausių tam skiriamų išteklių naudojimas pavestas būtent sveikatos sistemai, todėl ir atsakomybė jai tenka didelė. Kol bus atsisakoma kritiškai vertinti labai ydingą Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kol bus tęsiamos neskaidrios ir gausios investicijos į perteklinį biomedicininį modelį, sunku tikėtis veiksmingo proveržio šioje gyvybiškai svarbioje Lietuvai srityje.
Kartu dar kartą noriu priminti, kad prasta Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų psichologinė sveikata, kartu su tokiu atsainiu ir primityviu valdžios požiūriu į ją, yra rimta grėsmė nacionaliniam saugumui.
Dar viena tiksinti bomba, pati pavojingiausia – tai pati Lietuvos sveikatos sistema, Jos tvarumui taip vienpusiškai į ją investuojant, kyla realios grėsmės. Visi veiksmingi antikorupciniai mechanizmai, kurie galėtų šią sistemą praskaidrinti, yra užblokuoti. 2015 metais buvo daug ženklų, kad svarbiausios sveikatos politikos spragos ignoruojamos, o viešieji ištekliai nepadoriai gausiai naudojami tenkinant biomedicinos elito užgaidas be jokios rimtesnės kaštų efektyvumo analizės. Lietuvos sveikatos sistemos priklausomybė nuo nesaikingo specializuotos medicinos naudojimo sukelia vis daugiau pašalinių reiškinių ir stiprėja. Šią priklausomybę bus labai sunku gydyti, kai bus susivokta, kad toks gydymas būtinas.
Ką daryti?
Kaip žadėjau, išvardinsiu keletą anksčiau žadėtų korupcijos mažinimo būdų sveikatos sistemoje.
Sveikatos sistemos gydymo ir skaidrinimo būdai yra gerai žinomi. Šie būdai nėra koks nors mano išradimas – jie gerai žinomi visiems, kas domisi modernia sveikatos politika, visuomenės sveikata, šiuolaikiniu viešuoju administravimu. Visi tie būdai kol kas paslėpti giliai politikų ir valdininkų stalčiuose – turbūt todėl ir paslėpti, kad jie yra pavojingi įsivyravusiam korupciniam modeliui Tikiuosi, kad jais pasinaudos jei ne ši vyriausybė, tai bent jau kuri nors kita.
1. Mes visi – piliečiai, politikai, akademinio ir kitokio elito atstovai – turime nustoti šlovinti stipriai perdėtus specializuotos medicinos „stebuklus“ ir tų tariamų stebuklų organizuotojus bei darytojus. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje, iš tiesų yra daug puikių gydytojų, kurie yra savo specialybės virtuozai. Bet už tai, kad gydytojas gerai operuoja ar kitais būdais padeda ligoniams išsaugoti sveikatą ir net išgelbėja gyvybę – jis neturi būti laikomas didvyriu. Jis už tai turi gauti gerą atlyginimą, ir jam turi būti sudaroma galimybė toliau užsiimti sėkminga gydymo veikla. Ir apskritai, mes visi turime nustoti mulkinę visuomenę netikusia idėja, kad kuo daugiau ir agresyvesnės medicinos gaus žmonės, tuo jie bus sveikesni. Pats sveikiausias būdas naudoti mediciną, kai jau to galbūt reikia, yra apsilankyti pas bendrosios praktikos gydytoją. Jei vieni kitiems rodysime pavyzdį ir išmintingai ( o tai reiškia – racionaliai) naudosime viešuosius medicinos išteklius, būsime ir patys sveikesni, ir korupcija sistemoje stipriai mažės, ir bus pakankamai lėšų bendrame aruode, kai kas nors iš mūsų sunkiai susirgs. Kartu veiksmingai spręsime eilių problemą, nes eiles nemaža dalimi sukuria perteklinis vienų noras gydytis ir kitų noras gydyti.
Laikas ryžtingai vykdyti seniai prisiimtą ankstesnių Vyriausybių įsipareigojimą (bet niekad rimtai nevykdytą) , kad smarkiai sustiprinus lemiamą sveikatos sistemos grandį – pirminę priežiūrą – tik 20 procentų susirgimų atvejų (patys sudėtingiausi) turi būti siunčiama į kitą lygį. Piliečiai palaipsniui patikės, kad nuo besaikio specializuotos medicinos vartojimo netampama sveikesniu, kad bendraujant su šeimos gydytoju galima išspręsti daugumą sveikatos problemų, ir kad geriau už nuolatinį vaistų ir kitokių agresyviosios medicinos metodų vartojimą yra sveika gyvensena.
Atsirastų galimybė sveikatos politikos sprendimus daryti nebeatsižvelgiant į didžiųjų ligoninių vadovų ypatingą nuomonę, o ta nuomonė kol kas yra lemiama, net ir kai neatitinka viešo intereso. Taigi, būtų gerai, kad nebetoleruotume ne tik politikų maudymo Druskininkuose, bet ir jų bei jų artimųjų ekskliuzyvinio medicininio aptarnavimo Santariškėse. Arba, jei vis dėlto laikome tai reikalinga, reglamentuokime įstatymais ir poįstatyminiais aktais – kas ir kieno artimieji, ir už kokius nuopelnus valstybei, nusipelno apeiti eilę ir – pažeidžiant solidarumo principą – gauti pagerintas paslaugas.
3. Tie piliečiai, kurie susirgę norės pagerintų paslaugų, drausis papildomu draudimu, ir tokią galimybę turės, bet tai vyks skaidriai. Pirmaeilis Vyriausybės uždavinys yra pašalinti visas kliūtis ir pasipriešinimą papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo atsiradimui. Būtina pripažinti, kad iki šiol neturime draudiminės medicinos, ir kad korupcija medicinoje klesti dar ir dėl to, kad iki šiol neaišku, kiek iš tikrųjų kainuoja kokia paslauga ir kas, kiek, kaip ir kam turi už ją sumokėti.
4. Vyriausybės strateginė užduotis yra mažinti regioninius netolygumus medicinos paslaugų infrastruktūroje. Seniai žinoma taisyklė medicinos vadyboje: neturi būti per mažų ir per didelių ligoninių. Lietuvoje permainos iki šiol vyko tik racionalizuojant per mažų ligoninių tinklą, ir šį pradėtą darbą būtina tęsti. Deja, agresyvi Vilniaus ir Kauno universitetų ligoninių plėtra – tai yra pavyzdys, kaip neturi vykti permainos. Iš tikrųjų Lietuvai reikia ne dviejų hiperligoninių su niekieno nebeprižiūrimu valdymu, o maždaug 20 lygiaverčių konkurencingų, tolygiai išsidėsčiusių geografiškai ligoninių, kuriose būtų racionaliai sukoncentruoti žmogiškieji ištekliai ir aukšto lygio medicinos technologijos. Kiekviena tokia ligonine kartu būtų ir solidi rezidentūros bazė. Prie kiekvienos tokios ligoninės veiktų modernus konsultacinis centras, taip pagaliau atskiriant specializuotos medicinos lygį nuo pirminio. Nors geriausias laikas tokioms racionalioms permainoms yra praleistas, dar nevėlu pasukti šiuo keliu.
6. Prioritetas Vyriausybei turi būti nebe elitinės medicinos plėtra, o visuomenės sveikatos, socialinės ir prevencinės medicinos plėtra. Lietuvoje susikaupė daugybė prastai spręstų problemų sandūroje tarp sveikatos ir socialinio sektoriaus. Šios problemos – savižudybės, alkoholizmas ir narkomanija, vaikų raidos ir elgesio sutrikimai, paauglių ir jaunimo sveikatos problemos, neįgaliųjų reabilitacija ir integracija, sunkių ligonių slauga, senjorų sveikatos priežiūra – laukia nesulaukia civilizuotų sprendimų. Sveikatos sistema imtis lyderystės sprendžiant šias problemas, o ne vengti jų sprendimo.
Dar galima būtų daug vardinti būdų Lietuvos sveikatos sistemai skaidrinti ir gydyti.
Kodėl šie sveikatos sistemos gydymo būdai netaikomi? Todėl, kad jie suduotų labai rimtą smūgį įsitvirtinusiam Lietuvoje korupciniam sveikatos sistemos valdymo modeliui. Korupciją mažinančios priemonės yra nepriimtinos sveikatos sistemą užvaldžiusioms ir ministrams sprendimus diktuojančioms grupėms. Tai ir būtų apibendrinantis atsakymas į klausimą – kodėl stringa visos minėtos priemonės. Taip ratas užsidaro, ir mes visis liekame įkaitai tokios sistemos kokios, matyt, ir esame nusipelnę, jei esame linkę su ja susitaikyti.
Bet akivaizdu, kad tokia neatsakinga sveikatos politika – kai atsisakoma pripažinti, jog investuojama ydingai ir didinant priklausomybę nuo brangaus ir neracionalaus modelio – veda į aklavietę. Tai kur kas didesnė problema, negu tai, kad Vyriausybė nevykdo savo programinių nuostatų.
Vėl grįžtame prie rimto klausimo. Kai atsisakoma pripažinti, kad gausios ir neskaidrios investicijos tik dar labiau tvirkina sistemą – tai čia sąmoningas korupcinių apraiškų protegavimas ar neraštingumas? Jau sutarėme, kad korupcija ir nežinojimas (ar nenoras žinoti) puikiai dera ir papildo vienas kita. Kai politikai paklusniai vykdo pasenusio ir pasaulyje sukritikuoto modelio, grįsto vien vidaus organų ir smegenų chemijos remonto darbais, lobistų nurodymus, ir naiviai tiki jų pažadėtais stebuklingais rezultatais, tai galite vadinti kaip norite.
Tiks ir pataikavimas korupciniams mechanizmams, ir šiuolaikinių sveikatos politikos principų nežinojimas. Kartu sudėjus šias dvi didžiąsias Lietuvos sveikatos politikos ydas, turime potencialiai sprogstamą mišinį. Lietuva vis dar investuoja masyviai į tokią sveikatos sistemą, kuri stiprina ir taip jau didelę lietuvių priklausomybę nuo specializuotos medicinos. Investuojama ne į visuomenės sveikimą, o į jos sargdinimą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad 2015-ieji buvo dar vieni atidėtų svajonių praskaidrinti sveikatos apsaugos sistemą metai. Tęsėsi ir gausios investicijos į be saiko proteguojamą perteklinį biomedicininį modelį, ir (atsidėkojant?) pagerintos medicinos paslaugos nusipelniusiems gyventi geriau piliečiams. Bet tai 2015 metais dar nebuvo laikoma korupcija. Kol kas Lietuva pasirinko domėtis neskaidriomis politikų maudymo paslaugomis Druskininkų vandens parke, ir ne daugiau. Baigti šią apžvalgą tenka be pykčio, bet su nuoskauda – kol kas Lietuva turės tokio skaidrumo sveikatos apsaugą, kokios ji nusipelno.