Ne tik galima, bet ir reikia. Būta ir gilių įžvalgų, bet apskritai diskusijų brandumas vis dar nėra toks, kad padėtų mums visiems įveikti savižudybių epidemiją. Neturime teisės laukti – ar kol mus dar labiau sukrės kito įžymaus žmogaus savižudybė, ar juo labiau laukti, kada ši epidemija praeis savaime. Šiurpų Lietuvos paradoksą sudaro mažiausiai trys sunkiai paaiškinami reiškiniai. Pirmas – tai, kad jau virš 20 metų kaip Lietuvoje kasmet nusižudo virš tūkstančio žmonių, ir šia prasme mes stebiname pasaulį su tokia tragiška statistika. Antras – tas tūkstantis savižudybių tėra ledkalnio viršūnė, o po vandeniu – kasmet dar trys tūkstančiai mirčių, kuomet kiek kitokiais būdais sunaikiname save ar kitus, ir dar žymiai daugiau tūkstančių sužalotų likimų, kai save ar kitus naikiname palaipsniui.
Trečias reiškinys – ir jis sunkiausiai paaiškinimas sveiku protu – iki šiol net tokia šiurpi statistika neprivertė mūsų rimtai susigriebti ir imtis to, kas civilizuotuose kraštuose vadinasi savižudybių ir kitokios savinaikos prevencija. Šiuo trečiuoju reiškiniu mes stebiname pasaulį dar labiau. Tiek visuomenėje, tiek ir sveikatos politikos sprendimų galią turinčių veikėjų tarpe iki šiol bujoja daugybė niekuo nepagrįstų mitų ir prietarų ir apie savižudybių epidemijos priežastis, ir apie jų įveikimo būdus.
Nieko čia nepadarysi – kas nori, tas ir nusižudys. Tai netiesa. Yra daugybė būdų – ir nukreiptų į pavienius rizikos grupėje esančius žmones, ir į bendrą visuomenės dvasinę sveikatą – žymiai sumažinti savižudybių skaičių. Daug valstybių tai sėkmingai darė ir daro. Lietuva kol kas prie jų neprisijungia. Polinkis fatalistiniams užsikeikimams yra labai nepalankus veiksnys.
Kai suklestės mūsų ekonomika, nebeliks skurdo, nebebus ir tiek daug savižudybių. Tai netiesa. Santykis tarp skurdo ir savižudybių skaičiaus yra labai sudėtingas, ir ten, kur yra ypač daug skurdo, paprastai savižudybių skaičius nebūna didelis.
Valstybė su savo institucijomis ir paslaugų sistemomis čia niekuo dėta – kiekvienas žmogus apsisprendžia pats, gyventi jam ar ne. Dažniausiai žmogus apsisprendžia būdamas ypatingoje dvasinėje krizėje, ir vėliau jis bus dėkingas už tai, kad jam buvo pagelbėta. Žinoma, kad labai svarbi artimųjų, draugų, bendruomenės narių parama. Bet jei jau yra toks dalykas kaip valstybė su savo institucijomis, naudojančiomis milijardines mokesčių mokėtojų lėšas, tai laikas pareikalauti, kad valstybė vis dėlto veiksmingai prisidėtų prie svarbiausios mūsų laikmečio problemos sprendimo.
Žudytis būdinga kuo nors ypatingiems (pavyzdžiui, apdovanotiems ypatingu talentu) žmonėms. Netiesa – žudosi ir nusižudo visokie žmonės, patys įvairiausi ir savo išsilavinimu, ir gabumais, ir visa kuo kitu. Ir visai nesvarbu, ar žmogus žinomas ar „nežinomas“ – skirtumas tik tas, kad žinomų (ar pažįstamų) žmonių savižudybė mus sukrečia, o nežinomų ir nepažįstamų – deja, nelabai.
Kai aptarinėjama konkretaus žmogaus savižudybė, atsiranda pavojus sureikšminti vieną ar kitą gyvenimo aplinkybę, paskelbti tariama savižudybės priežastimi kokį nors būdo bruožą arba įvykį to žmogaus gyvenime. Tenka priminti mokslo tiesą, kad savižudybės reiškinys yra visų pirma ne tik ir ne tiek medicininė, kiek klasikinė visuomenės sveikatos problema.
Tai reiškia, kad klaidinga yra ieškoti kokios nors vienintelės savižudybių priežasties taip, kaip galėtų būti ieškoma tokios priežasties įvykus infekcinės ligos epidemijai. Savižudybės reiškinio paplitimą nulemia ir rizikos, ir apsaugančių veiksnių sankaupa. Jų esama daug (bent keliasdešimt) ir visokių – biologinių, psichologiniu, socialinių, egzistencinių. Žmonės nori paprastumo, bet būtent iš to nelemto supaprastinimo seka ir pavojingi perlenkimai, kuomet sureikšminamas tai klinikinis aspektas („visus juos reikia gydyti“), tai egzistencinis („kiekvieno žmogaus šventa teisė pasirinkti – gyventi jam ar negyventi“).
Sunkių depresijų atveju reikia ir gydymo vaistais (antidepresantais). Labai svarbus dar vienas šios pagalbos komponentas yra telefono pagalbos linijos. Jei visas šias paslaugas užtikrinanti pagalbos sistema yra lanksti, draugiška jos vartotojams, neatbaidanti stigmos ir socialinės atskirties tradicijomis, ji gali padėti išvengti nemažos dalies savižudybių. Daugybė žmonių galėtų mums patvirtinti, kad jie yra laimingi, nes kažkada juos vienaip ar kitaip sustabdė nuo tuometinio sprendimo nebegyventi.
Bet čia laikas pereiti nuo klinikinio aspekto prie to, kokie svarbūs procesai, nulemiantys savižudybių didelį ar mažą skaičių, vyksta sociumo lygyje. Neturėtume apsigaudinėti ir galvoti, kad psichologai ir psichiatrai, koks svarbus bebūtų jų vaidmuo ką tik aprašytais atvejais, gali išspręsti savižudybių epidemijos problemą iš esmės. Juo labiau būtų naivu tikėtis, kad savižudybių problemą gali išspręsti vaistai. Vis dėlto didžiąja dalimi savižudybės yra ne psichiatrijos, o visuomenės sveikatos problema. Geros sveikatos apsaugos sistemos ir yra kuriamos tam, kad spręstų – žinoma, kad kartu su piliečiais – ne tik medicinos, bet ir visuomenės sveikatos problemas.
Įsivaizduokime, kad pasitelkiama daug psichiatrų ir psichologų, kuriems skiriami reikalingi ištekliai ir duodama aiški užduotis. Eikite ir suraskite tuos 1000 žmonių, kurie ruošiasi nusižudyti per artimiausius 12 mėnesių. Juk jūs viską žinote apie diagnozes ir gydymą, na tai ir išaiškinkite juos, o išaiškinę pagydykite, kad šie nebesižudytų. Ir problema bus išspręsta!
Ką į tai atsakys bet kuris kvalifikuotas psichiatras ar psichologas? Ogi atsakys, kad šios užduoties paprasčiausiai neįmanoma atlikti. Kiek jie beišaiškins depresija sergančių žmonių, kiek jie besuteiks jiems reikiamos pagalbos, vis tik paaiškės, kad savižudybių skaičius jei ir sumažės, tai galbūt 10-20 procentų, bet ne daugiau. Kas gi bus tie dar bent 800 vis tik nusižudžiusiųjų žmonių? Ogi tai bus tie tarp mūsų gyvenantys žmonės, kurie, jiems nusižudžius, sukels didelę aplinkinių nuostabą – kas galėjo pagalvoti, kad jis ar ji nusižudys? Kitaip sakant, joks aiškiaregis negali iš anksto nuspėti kas bus tie trys, kurie nusižudys rytoj, ar tie 80-90, kurie nusižudys per artimiausią mėnesį, ar tas tūkstantis, kurie nusižudys per artimiausiu 12 mėnesių. Mums dar labai sunku įsisąmoninti, kad jie visi ir yra tie MES, o ne kokie marsiečiai ar bepročiai.
Ar tai reiškia, kad padėtis be išeities? Anaiptol. Tai reiškia, kad savižudybių problemai spręsti niekaip nepakanka psichiatrijos, ir būtina pasitelkti modernius visuomenės sveikatos būdus. Tais būdais reikia gydyti ne tiek pačius žmones, kiek sutrikusius, prievarta ir nepasitikėjimu grįstus santykius tarp piliečių ir jų grupių, mokyti vaikus ir suaugusius gyventi atsakingai laisvėje, padėti žmonėms įsigyti psichologinį atsparumą kaip imunitetą nuo dvasinių negandų, pasitikėti savimi ir kontroliuoti savo gyvenimą. Jei kam patinka, visa tai galima pavadinti moderniomis psichologinėmis ir socialinėmis technologijomis, kurios padėtų mums atsikratyti priklausomybės nuo prievartos ir bejėgiškumo, kurių vis dar labai daug mūsų visuomenėje.
Šiuolaikiniai Vidurio ir Rytų Europos transformacijos tyrinėtojai įrodė, kad stipriausias rizikos veiksnys tokiuose kraštuose kaip Lietuva, buvo ir tebėra stiprus užsitęsęs psichosocialinis stresas ir įgūdžių stoka tą stresą sveikai įveikti. Na, o kai sveikų įgūdžių gyventi laisvėje anuomet negauta, o ir niekas perdaug per 23 pastaruosius metus neskatino jų ugdyti, tuomet be perstojo ir pilasi nesveiki savęs realizavimo būdai. Žmonės nenustoja masiškai naikinti savęs ir kitų. Šia prasme visuomenės sveikatos požiūriu ir savižudybės, ir prasigėrimai, ir karas keliuose, smurtas šeimose, ir neapykantos srautas interneto komentaruose – yra to pačio savinaikos medžio šakos, taigi ir jų įveikimo strategija būtų bendra.
Alkoholio veiksnys, be abejo, čia veikia galingai žalodamas, bet ar nesupaprastiname problemos, jei alkoholį laikome vien visų nelaimių, taip pat ir savižudybių, priežastimi? Juk pats girtavimas jau yra ne kas kita, kaip lėtinės savižudybės ekvivalentas, taigi alkoholio gausaus vartojimo epidemija yra ir kartu ir bendros visuomenės bėdos priežastis, ir pasekmė. Todėl dar ir dabar ne vėlu mums prisiversti rimčiau pasigilinti (nepainioti su savinieka, saviplaka, savinaika!) – kas vis dėlto yra atsitikę su visuomene ir valstybe, tarp kurios piliečių tiek daug savęs ir kitų naikinimo ženklų? Galima kaltinti bet ką – kapitalizmą, socializmą, liberalizmą, korumpuotą elitą, „pedofilų klaną“, ir dar ilgai tęsti sąrašą kaltųjų dėl mūsų tikrų ar tariamų nesėkmių. Bet tai visai nekonstruktyvu, tai netgi destruktyvu. Prasmingiau būtų, kol nevėlu, pradėti, kad ir labai tai bus skausminga – atsakinėti į patį sunkiausią klausimą – o kas atsitiko su mumis pačiais, tais kaltinančiaisiais? Ar mes bent kiek pažįstame save, ir ypač – savo jausmus?
Kas atsitiko, kad savižudybių epidemija smogė ne bet kam, o visų pirma darbingiausio amžiaus vyrams? Kas atsitiko, kad mes, ir ypač vyrai, iki šiol gėdinamės išsikalbėti, atsiverti, o ir išsiverkti kartais, nebent darome tai prisigėrę? Kas atsitiko, kad ištisos sistemos, pašauktos saugoti visuomenės sveikatą, niekaip nesusivokia pasirinkusios ne tuos prioritetus ir klaidingus visuomenės gydymo būdus, kurie – jei tik tuos būdus pakeistume – galėtų būti išties veiksmingi? Kodėl žlugo jau keli rimti bandymai imtis Lietuvoje efektyvios savižudybių prevencijos strategijos? O gal kitaip ir būti negalėjo, jei piliečiai patys nežino ko nori, o jei kurie visuomenės nariai ir žino, tai paaiškėja, kad nori jie tokių gydymo būdų, kurie ne tiek visuomenę gydo, kiek ją sargdina...
Apie visa tai – kitą kartą.