D. Pūras. Lietuviai – sovietinės psichiatrijos įkaitaikodėl esame pažeidžiami informacinio karo atakoms?

 (177)
Gerai žinoma, kad Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos rodikliai yra labai prasti. Apie tai ne kartą kalbėta ir rašyta. Kadangi dėl šios problemos aktualumo niekas nesiginčija, iškart pereisiu prie kito klausimo – ar adekvatus yra mūsų valdžios institucijų ir visuomenės atsakas į šią labai rimtą problemą? Kitaip sakant – ar Lietuvos psichikos sveikatos politika yra veiksminga?
D. Pūras. Lietuviai – sovietinės psichiatrijos įkaitai
© Shutterstock nuotr.

2012-2013 metais su grupe VU mokslininkų vykdėme Lietuvos mokslo tarybos remtą projektą. Jo pagrindu parengėme mokslo studiją būtent apie tai: „Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką“. Mums atrodo, kad gauti rezultatai yra svarbūs. Todėl tikimės ir politikų, ir brandžių piliečių atgarsio.

Aptarsiu svarbiausias studijos išvadas. 

1. Lietuvoje į psichikos sveikatos sistemą ateinantys finansiniai ištekliai (o jų ateina ne taip jau mažai – iki pusės milijardo litų per metus) didele dalimi skiriami ne tiek šiuolaikiniams psichikos sveikatos apsaugos principams įgyvendinti, kiek šiuos principus ignoruojančiai pasenusiai ir labai neefektyviai sistemai palaikyti. Tai sistema, kuri įtvirtina bejėgiškumo, socialinės atskirties, stigmos ir siauro medicininio modelio tradicijas.

2. Svarbiausiose psichikos sveikatos srityse proveržių būta tik 1990-2000 metais. Nuo maždaug 2000 metų iki šiol modernių prevencinių ir klinikinių pagalbos formų plėtra yra sustabdyta. Todėl nereikėtų stebėtis, kad Lietuva patiria nesėkmę, spręsdama svarbiausias su psichikos sveikata susijusias problemas. Paminėsiu tris tokias problemas ir sistemines nesėkmes.

Iki šiol tęsiamos prasčiausiose sovietinės psichiatrijos tradicijos ir atkakliai remiamas vulgarios psichiatrijos modelis, kai pagalba supaprastinama iki vaistų skyrimo – nesvarbu ar jų reikia, ar ne.
Dainius Pūras

Pirma, atsisakoma pasekti sėkmingiausių valstybių geromis praktikomis vykdant savižudybių prevenciją.

Antra, jau beveik 20 metų kaip užblokuota veiksmingų vaikų psichikos sveikatos priežiūros būdų plėtra.

Trečia, nepaisant gerų galimybių sklandžiai transformuoti ydingą institucinės globos vaikams ir suaugusiems sistemą, iki šiol stiprinama priklausomybė nuo didelių globos įstaigų. Jose gyvena net 10 000 žmonių, ir joms nuolat renovuoti vėl planuojamos gausios ES fondų ir valstybės biudžeto lėšos.

3. Nors veikia virš šimto ambulatorinių psichikos sveikatos centrų, jie taip ir netapo veiksmingų bendruomeninių paslaugų teikimo vietomis. Dėl pasirinkto itin medikalizuoto jų veiklos modelio šių centrų tinklas nevykdo svarbiausių strateginių tikslų ir veiklos rezultatais neprisideda prie jau paminėtų problemų veiksmingo sprendimo.

4. Didžioji dalis lėšų, skirtų psichikos sveikatos apsaugai, iki šiol atitenka didelėms stacionarios globos ar gydymo specializuotoms įstaigomis bei palaiko siaurą ir neveiksmingą biomedicininį modelį. Sistemos, kurios išlaikymui kasmet skiriama apie pusę milijardo litų, ir jos atskirų grandžių veiklos rezultatai niekaip nevertinami. Vietoj veiklos rezultatų vertinimo sistema kasmet atsiskaito pasenusiu būdu – kiek suteikta ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų (apsilankymų hospitalizacijų) ir kiek nustatyta kokių diagnozių. Akivaizdu, kad šie skaičiai niekaip nesusiję su sistemos efektyvumo vertinimu. Neaišku, kas sistemoje atsako už realius sprendimus, jeigu apie 80 proc. psichikos sveikatai skiriamų lėšų atitenka tokioms paslaugoms, kurios neatitinka šiuolaikinių psichikos sveikatos politikos principų.

5. 2007 m. Seimas patvirtino šiuolaikiniais principais grįstą Psichikos sveikatos strategiją, tačiau paveldėtos iš sovietinių laikų sistemos ir paslaugų kultūros šalininkai pasiekė, kad praėjus 7 metams iki šiol nepradėtas įgyvendinti nei vienas šios strategijos principas ir prioritetas. Iki šiol ydingos sistemos lobistai tvirtai kontroliuoja visų lygių politikų sprendimus psichikos sveikatos apsaugos srityje.

Tęsiant ištikimybės tautiniams papročiams liniją, logiška būtų pasiūlyti dar ir degtinės po vieną kitą litrą per mėnesį kompensuoti mūsų piliečiams. Juk logika panaši: dažnam tautiečiui patinka degtinė – ir nervus ramina, ir padeda užsimiršti geriau, negu kažkokios ne visiems aiškios vakarietiškos praktikos.
Dainius Pūras

Kyla klausimas – kas atsitiko, jei psichikos sveikatos apsaugos srityje Lietuvai nepakako ketvirčio amžiaus, kad pavyktų įtvirtinti gerai pasaulyje žinomus šių problemų sprendimo būdus?
Šioje srityje kaip niekur kitur rastume daug įdomių paradoksų. Lietuva, pasiekusi vakarietiškus standartus daugumoje medicinos ir kitų mokslo bei praktikos sričių, niekaip negali priartėti prie tokių standartų psichikos sveikatos srityje. Pateiksiu keletą pavyzdžių.

Pradėkime nuo gyvenimo starto. Seniai įrodyta, kad kūdikių ir vaikų iki trejų metų raidą stipriai žaloja gyvenimas įstaigoje, ir kad valstybės pareiga yra šio pavojaus išvengti užtikrinant teisę kiekvienam vaikui augti šeimoje. Lyg to nežinodama, Lietuvos valdžia iki šiol ypatingais būdais proteguoja institucinės globos paslaugas kūdikiams ir vaikams, tam skirdama daug mokesčių mokėtojų lėšų.

Seniai įrodyta, kad pats neefektyviausias piliečių per mokesčius surinktų lėšų naudojimas yra išlaikyti keistas dideles uždaras įstaigas, kuriose apgyvendinti visam gyvenimui psichikos ir proto negalią turintys žmonės. Daug valstybių seniai transformavo šią sistemą į bendruomeninių paslaugų tinklą, įrodydamos, kad taip laimi visi. Įvykdžius permainas, psichikos ir proto negalią turintys žmonės nebepatiria žeminančio gyvenimo uždarose įstaigose ir mokosi atsakingai ir oriai gyventi laisvėje, valstybė nebešvaisto lėšų labai brangioms institucinės globos paslaugoms apmokėti, gi plačioji visuomenė mokydamasi pagarbos pažeidžiamoms žmonių grupėms, pati palaipsniui pasveiksta nuo netolerancijos ir kitokių žmonių baimių. Lietuvoje šie procesai yra sustabdyti, pataikaujant stigmos ir atskirties tradicijų lobistams ir nukreipiant gausius finansinius srautus ne į struktūrines permainas, o į nuolatinį didelių segreguotų psichiatrijos įstaigų stiprinimą. 

Mokslo pasaulyje priimtas „auksinis standartas“, kad gydant žmones su psichikos sutrikimais, vienodai svarbūs yra psichologiniai ir medikamentiniai gydymo būdai. Kadangi naujausioje istorijoje yra buvę perlenkimų į abi puses, svarbu buvusių klaidų išvengti ir palaikyti pusiausvyrą. Pavyzdžiui, kiek skiriama lėšų depresijos medikamentiniam gydymui, tiek jų reikia skirti ir šios ligos psichoterapijai. Panašiai yra ir su kitais psichikos sutrikimais suaugusiems, o gydant vaikų psichikos sutrikimus, vyrauja investicijos į psichologinius gydymo būdus.

Lietuvoje šias rekomendacijas atsisakoma išgirsti. Iki šiol tęsiamos prasčiausiose sovietinės psichiatrijos tradicijos ir atkakliai remiamas vulgarios psichiatrijos modelis, kai pagalba supaprastinama iki vaistų skyrimo – nesvarbu ar jų reikia, ar ne. Taip kompromituojami ir patys vaistai, nes jie vertingi tik tuomet, kai skiriami griežtai pagal indikacijas, o ne todėl, kad „reikia ką nors skirti”. Verta priminti, kad daugumą psichikos sutrikimų, taip pat ir depresiją rekomenduojama visų pirma gydyti psichologiniais gydymo būdais, o tik sunkesnius atvejus gydant rekomenduojama į gydymo planą įtraukti ir vaistus. 

Stokodami emocinio raštingumo ir vis dar nepradėdami jo mokytis – mes esame labai pažeidžiami, kai į mus nukrypsta informacinio karo atakos.
Dainius Pūras

Lietuvoje investicijos į vaistų kompensavimą viršija psichologinių gydymo metodų apmokėjimą net keliasdešimt, o kai kuriais skaičiavimais net ir šimtus kartų. Tai ne tik rodo sistemos neskaidrios plėtros požymius, bet ir sukelia daugybę rimtų kliūčių siekiant tinkamai gydyti suaugusius ir vaikus. Bet iš psichologinių gydymo būdų – jei pabandoma įtvirtinti jų plėtrą ir kompensavimą – atvirai šaipomasi, tarsi vis dar gyventume Sovietų Sąjungoje. Jie iki šiol nepripažįstami kaip lygiaverčiai vaistams veiksmingi metodai ir lieka sveikatos priežiūros paslaugų užribyje.

Kai 2007 metais paaiškėjo, kad naujosios kartos antidepresantai nėra tokie veiksmingi, kaip daug metų įrodinėjo suinteresuoti ekspertai, Lietuvoje į tai nebuvo jokios reakcijos (ir nėra iki šiol). Pateiksiu pavyzdį, kaip į šią svarbią mokslo žinią reagavo brandesnių valstybių sveikatos politikai. Štai Didžiojoje Britanijoje 2008 metais buvo nuspręsta skirti papildomai 170 milijonų svarų trumpoms psichologinėms terapijoms ir tam įkurta 3600 naujų darbo vietų sveikatos sistemoje dirbsiantiems nemedicininiams specialistams. Nors jau ir iki tol britai ir kitos Europos valstybės skirdavo psichosocialinėms paslaugoms teikti didesniąją dalį psichiatrijos ir vaikų psichiatrijos biudžeto, šia kryptimi buvo žengtas dar vienas žingsnis. Tuo tarpu kelis kartus už britus didesniu savižudybių rodikliu garsėjanti Lietuva iki šiol atsisako artėti prie tokių vakarietiškų standartų, pasilikdama prie sovietmečiu įdiegtų tradicijų.

Štai kodėl turime situaciją, kai vienintelis būdas gauti pilnavertį psichoterapijos gydymo kursą yra kreiptis pas privačiai praktikuojančius psichoterapeutus ir patiems už tai susimokėti. Suprantama, kad tik nedidelė dalis Lietuvos piliečių gali sau tai leisti. Dėl tokio itin prasto psichologinės ir psichoterapinės pagalbos prieinamumo bei atsisakymo tokią pagalbą tinkamai kompensuoti atsakomybė tenka sveikatos politikos formuotojams ir vykdytojams.

Politikai iki šiol pasitiki tais sistemos atstovais, kurie jau daug metų ją vairuoja ir kasmet atsiskaito, kad vairuoja gerai. Tarp gausių jų sugalvotų argumentų už tai, kad viskas gerai, ir kad „yra kaip yra“, tenka dažnai girdėti štai tokį. Esą lietuviams netinka vakarietiški dvasinės sveikatos problemų gydymo būdai tokie kaip, pavyzdžiui, psichoterapija. Lietuviai esą nepageidauja psichoterapijos ar kitokių psichologinių pagalbos būdų nei sau nei savo vaikams. Jie linkę nervus ramintis vaistais, tai gal girdi ir nesiūlykime jiems tų vakarietiškų būdų.

Šiuolaikinė psichikos sveikatos apsauga – kuri įsitvirtino laisvajame pasaulyje, mokina atsakingai naudotis laisve, geriau susivokti savyje, dvasiškai vystytis ir patiems atsakingai tvarkytis savo gyvenimą. Ji padeda auginti ne nuolankų ir paklusnų išlaikytinį, o atsakingą ir kritiškai mąstantį pilietį.
Dainius Pūras

Ką galima atsakyti šiems tautinių vertybių saugotojams, kurie patys nemažai prisidėjo prie tokios tautos meilės vaistams atsiradimo? Tęsiant ištikimybės tautiniams papročiams liniją, logiška būtų pasiūlyti dar ir degtinės po vieną kitą litrą per mėnesį kompensuoti mūsų piliečiams. Juk logika panaši: dažnam tautiečiui patinka degtinė – ir nervus ramina, ir padeda užsimiršti geriau, negu kažkokios ne visiems aiškios vakarietiškos praktikos.

Juokai juokais, bet brandiems piliečiams reikėtų rimtai pamąstyti – ar tikrai mes, lietuviai, esame tokie nevykėliai, kad nusipelnome tokios nevykusios psichikos sveikatos apsaugos sistemos ir tokių ydingų sprendimų, prieštaraujančių šiuolaikiniam mokslui ir vertybėms? Nejaugi taip ir lauks kiekvienas, kad jo šeimą ištiktų bėda – kad tik tuomet suprastų, jog po visų mūsų susineštų mokesčių turime viso labo tik veiksmingos pagalbos sistemos imitaciją?

Šiandien kaip niekada anksčiau svarbu atkreipti dėmesį į šio klausimo – psichikos sveikatos apsaugos – geopolitinį aspektą. Lietuva iki šiol nepasinaudojo unikalia galimybe perimti turtingą Vakarų pasaulio patirtį ir, atsisveikinus su kažkada primestomis sovietinės psichiatrijos mokyklos tradicijomis, imtis rimtų permainų stiprinant dvasinę sveikatą, didinant psichologinį atsparumą iššūkiams bei šiuolaikiškai gydant psichikos sutrikimus. Būtent todėl – stokodami emocinio raštingumo ir vis dar nepradėdami jo mokytis – mes esame labai pažeidžiami, kai į mus nukrypsta informacinio karo atakos.

Modernios psichikos sveikatos apsaugos esmė stipriai skiriasi – kaip diena nuo nakties – nuo tos sovietinės psichiatrijos, kurios gerbėjai Lietuvoje iki šiol labai įtakingi. Turbūt todėl mums 24 metų ir neužteko kad įvyktų proveržis. Sovietinė psichiatrija rūšiavo, slopino, uždarinėjo, žemino. Ji norma laikė prisitaikėlio ir baudžiauninko laikyseną, o gydyti siūlė nepataikaujančius dvasinei prievartai ir siekiančius laisvės. Ji padėdavo užsimiršti ir skatino kuo mažiau mąstyti. 

Šiuolaikinė psichikos sveikatos apsauga – kuri įsitvirtino laisvajame pasaulyje, mokina atsakingai naudotis laisve, geriau susivokti savyje, dvasiškai vystytis ir patiems atsakingai tvarkytis savo gyvenimą. Ji padeda auginti ne nuolankų ir paklusnų išlaikytinį, o atsakingą ir kritiškai mąstantį pilietį. Ji gydo ir kiekvieną atskirai, ir visą visuomenę nuo nostalgijos prievartai, prietarų ir atsineštų iš praeities kompleksų. Mums labai reikia būtent tokios psichikos sveikatos apsaugos ir psichikos sveikatos politikos. Kad ją tokią turėtume, turi rastis kritinė masė piliečių, kurie jos tokios pareikalautų. Gal tuomet ir valdžios institucijose bus apsispręsta nebeproteguoti ydingų papročių užvaldytos sistemos. O jei taip neįvyks, teks pamiršti „Pažangą 2030“ ir kitas šaunias vizijas.
Bet kokiu atveju ir po penkerių ar penkiolikos metų, kaip ir dabar, nesuklysime pasakę: „Visuomenė nusipelno tokios psichikos sveikatos apsaugos, kokią ji turi“. Vis dar nevėlu pasižvalgyti į Rytus ir Vakarus ir apsispręsti.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

K. Jovaišas. Vatnikas – tai mankurtas ir moralinis idiotas viename (1240)

Rusai reanimuoja kruvino tirono Stalino kultą, laiko jį efektyviu vadybininku, pergalės Didžiajame Tėvynės kare organizatoriumi ir vėl dabina miestų aikštes jo biustais. Netgi paauksuotais. Priežastis paprasta: pirmiausia išliko ne tie, kuriuos šaudė ar tikrai mirčiai trėmė į konclagerius, o tie, kurie šaudė, kitaip žudė ir trėmė. Logiška, kad sadistų palikuonys tauriais ir kilniais tikslais teisinantys kraujo brolių genocidą, reabilituoja ne tik savo tėvus bei protėvius, bet ir patys save.

A. Tapinas. Tuk, širdele, tuk tuk (375)

Pradėsiu nuo paveikslėlio. Labai jau jis gražus. Ir simboliškas. Eligijus Masiulis duoda patarimus, kaip greičiausiai atsisakyti kyšio.

R. Valatka. Į Seimą – kaip į tuštybių mugę, iš tamsiausių pašalių (425)

Vilniuje ir Klaipėdoje strigo baseinų statybos. Zuokas džiūgavo. Tautininkai išėjo su Paksu. Puteikis gavo Centro partijos iškamšą. Konservatoriai su prezidente, kuriai neišdegė su sklypu, gerai praleido laiką Tapino piknike.

Sekmadienio Evangelija. Šimtininko tikėjimas (487)

Baigęs savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

A. Tapinas. „Laisvės piknikas“ – kuri partija užsakė ir kiek tai kainavo? (465)

Apie „Laisvės pikniką“ ir jame dalyvavusių žmonių įspūdžius turbūt jau skaitėte ir prisiskaitėte. Todėl tik dar kartą pakartosiu – tai buvo labiausiai neįtikėtinos 17 dienų, kurias yra tekę patirti.