D. Pūras. Kai tautą bandoma telkti liguista baime

 (289)
Lietuvoje užderėjo per daug sąmokslo teorijų ir mėgėjų jomis patikėti arba manipuliuoti. Tiesa, sąmokslo teorijos populiarios visame pasaulyje. Bet akivaizdu, kad Lietuvoje jų veiksmingas eskalavimas pasiekė pavojingą ribą.
Dainius Pūras
Dainius Pūras
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Kodėl pačios keisčiausios ir jokia logika nepagrįstos baimės taip nesveikai limpa prie nemažos dalies lietuvių?

Sąmokslo teorijoms mažiau atsparūs prasčiau informuoti, patiklūs ir stokojantys kritinio mąstymo piliečiai, o jas dažniausiai platina kraštutinių pažiūrų politinės jėgos, kurios dėl tokių teorijų ir egzistuoja – ultrakairieji ar ultradešinieji. Dar sąmokslo teorijos naudingos bestuburėms politinėms jėgoms, nusitaikiusioms į stuburo stokojančius piliečius. Šie visuomenės raidą stabdantys judėjimai, neturėdami nuoseklių idėjinių principų, skleidžia populistines fobijas apie vis naujus liaudies priešus ir tokiu būdu pigiais triukais gaudo įtarių, savo jėgomis ir savo valstybės ateitimi nusivylusių žmonių balsus.

Sąmokslo teorijoms vešėti mažiau erdvėms yra brandžiose visuomenėse, kuriose pakankamai stipri vidurinioji klasė. Įvairių sukeliančių paniką absurdiškų teorijų plitimo terpė mažėja, jei politikoje įsivyrauja atsakingos ir prognozuojamos jėgos, atstovaujančios brandžias partijas ir nuoseklias bei nuosaikias ideologijas. 

Mūsų politikai demonstruoja apgailėtiną strateginio ir valstybinio mąstymo trūkumą ir pasirašo po vis naujų sąmokslo teorijos eskalavimu. Vėliau praregi ir atsikvošėję dėl to ima gailėtis, bet paprastai tai įvyksta jau po to, kai žala valstybės ir visuomenės raidai jau būna padaryta.
Danius Pūras

Lietuvoje, kitaip nei brandesnėse demokratijose, įsitvirtino nepalankus valstybės raidai reiškinys – sąmokslo teorijomis ir piliečių naivumu naudojasi ne tik politikos marginalai, bet ir solidžiomis laikomos partijos bei konkretūs politikai. Klaidingai išmąstę, kad tauta vieningai apsisprendė patikėti eiline išpuolio prieš Lietuvą istorija, mūsų politikai demonstruoja apgailėtiną strateginio ir valstybinio mąstymo trūkumą ir pasirašo po vis naujų sąmokslo teorijos eskalavimu. Vėliau praregi ir atsikvošėję dėl to ima gailėtis, bet paprastai tai įvyksta jau po to, kai žala valstybės ir visuomenės raidai jau būna padaryta. Nepasimokę iš savo klaidų, mūsų lėtai bręstantys politikai netrukus, žiūrėk, ir vėl lipa ant to paties grėblio. Taip jau buvo atsitikę su Garliavos pseudopedofilijos, skalūnų, vaikų „grobimo“, „juvenalinės justicijos“ „genderizmo“ ir kitomis negrabiai sukurptomis istorijomis. Dabar prisižaista iki antikonstitucinio referendumo drausti parduoti žemę užsieniečiams.

Taip jau atsitiko, kad dažniausiai pastarojo meto sąmokslo teorijos nukreiptos prieš tai, už ką Lietuva neseniai kovojo – prieš laisvojo pasaulio vertybes, kurias išpažįsta ir tvirtai gina Europos Sąjunga.

Sąmokslo teorijos dažnai remiasi juodosiomis technologijomis, nemokslinėmis spekuliacijomis, negebėjimu plačiau žvelgti į tai, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Ypač pažeidžiama tampa tokiu atveju būtent demokratinio pasaulio patirtis. Juk Europos Sąjungos ar Šiaurės Amerikos valstybėse demokratijos dėka yra daug skaidrumo, ir jei, pavyzdžiui, ten pažeidžiamos piliečių teisės, tai aptarinėjama viešai. Tokios prabangos išnešinėti šiukšles iš savo namų nėra daugelyje kitų pasaulio regionų bei valstybių, kurios linkusios be didelių ceremonijų niekinti piliečių teises ir laisves. 

Taigi, iš konteksto paėmus vieną įvykį, jį sureikšminus ir vartojant daugiskaitą galima nuteikinėti atsparumo tokioms technologijoms neturinčius žmones būtent prieš demokratijas, o ne prieš represinius režimus. Sąmokslo teorijų kūrėjams tai yra medžiaga piliečių gąsdinimui, kad ir į Lietuvą greitai ateis esą vakaruose klestintis blogis. Juk naujieji kandidatai į tėvynės gelbėtojus telkia Lietuvos piliečius prieš vakarų pasaulio valstybes ir žmones, kurie ateisią ardyti mūsų šeimų, tvirkinti mūsų vaikų ir grobti mūsų žemės.

Taip jau atsitinka, kad kuo mažiau logikos turi sukurti sąmokslo teorijų teiginiai, tuo populiaresniais jie pretenduoja tapti. Kad nediskriminavimas dėl seksualinės orientacijos sugriaus šeimas, kad tolerancijos ugdymas mokyklose sujauks vaikų lytinį tapatumą, kad Europos Sąjunga ateina griauti Lietuvos, o jau dabar ir Ukrainos žmonių moralę – yra pasigailėjimo vertos su mokslo tiesa prasilenkiančios teorijos. 

Grupei žmonių, kuri viena kitą įtikinėja, kad būtina „ginti vaikus, šeimą ir protėvių žemę“ nuo Europos, nėra paprasto būdo veiksmingai paaiškinti, kad tokia primityviomis baimėmis grįsta kova iš tikrųjų bumerango principu anksčiau ar vėliau smogs tai pačiai Lietuvai ir jos žmonėms.
Danius Pūras

Paradoksalu, kad tai kas nepasiduoda logikos dėsniams, būtent dėl to iracionalumo ir gali kurį laiką telkti nemažą būrį žmonių. Sąmokslo teorija įtikėjusiems žmonėms netgi stiprėja įsitikinimai, jei jiems kas nors stengiasi paaiškinti mokslo ir logikos argumentais, kad tai netiesa. Todėl grupei žmonių, kuri viena kitą įtikinėja, kad būtina „ginti vaikus, šeimą ir protėvių žemę“ nuo Europos, nėra paprasto būdo veiksmingai paaiškinti, kad tokia primityviomis baimėmis grįsta kova iš tikrųjų bumerango principu anksčiau ar vėliau smogs tai pačiai Lietuvai ir jos žmonėms.

Laisvasis pasaulis pasiekė neįtikėtinai daug. Tik neraštingas ar užsispyręs žmogus gali nematyti kaip, pavyzdžiui, iš esmės pasikeitė vaikų ir moterų padėtis, išsivadavus iš dar prieš keletą dešimtmečių klestėjusių papročių. Liberali demokratija išvadavo didžiulius žmogiškuosius išteklius ir sukūrė tokius stebuklus kaip šiuolaikinė Europa, JAV, Kanada, Australija, N. Zelandija. Gausūs socialinės ir ekonominės raidos rodikliai neginčijamai įrodo, kad kuo daugiau pilietinių ir politinių laisvių, tuo sveikesnės visomis prasmėmis valstybės ir visuomenės. Neveltui daugelyje menkiau pažengusių valstybių – vis daug žmonių, norinčių į jas emigruoti.

Jau ir Lietuva de jure priklauso šių sėkmės valstybių grupei, ir tai džiugina. Neramina tai, kad de facto Lietuva vis dar balansuoja ant „iškritimo ribos“, užuot pasiryžusi negrįžtamai įsitvirtinti sėkmingiausiu pasaulio kraštų grupėje. Būtent primityvių sąmokslo teorijų gausa ir yra naujausias rizikos veiksnys, trukdantis Lietuvai žengti pirmyn. Referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams šia prasme yra ypatingai svarbus įvykis. 

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jau stebime rimtą diskusiją apie šio referendumo kilmę, priežastis ir pasekmes. Privalome telkti brandžias visuomenės jėgas ir kantriai aiškinti trims šimtams tūkstančių bendrapiliečių, kad daug kas yra visai kitaip, negu jiems buvo sakoma.
Bet to nepakaks. Net ir įveikus referendumo keliamas grėsmes, mūsų visuomenės atsparumas bus bandomas dar ne kartą. Todėl reikėtų gilesnių įžvalgų siekiant susigaudyti, kas yra atsitikę. Kur yra Lietuvos silpnoji vieta, kad šitaip lengvai dideliais būriais leidžiasi vedžiojama už nosies? Ar yra tam priešnuodžių? Kas gi būtų tie „skiepai“, kurie padėtų Lietuvos visuomenei apsiginti nuo sąmokslo teorijų ir panikos priepuolių gausos?

Vienas iš galimų atsakymų susijęs su jau minėtu visuomenės dvasinio ir ekonominio stuburo – viduriniosios klasės – silpnumu. Mums niekaip nepavyksta įveikti spragos, kurią istoriškai pavedėjome. Mums labai trūksta gebėjimo pažinti save, reflektuoti, kritiškai mąstyti, pažvelgti į save iš šalies, gebėti paskaičiuoti bent trejetą ėjimų į priekį. Mes iki šiol esame tauta, kuri stokodama dvasinio raštingumo, per dažnai apsigauna ir vedina kilnių ketinimų, vėl ir vėl pakenkia sau.
XX amžius laisvajame pasaulyje buvo labai vaisingas dar ir ta prasme, kad žmonės ir visuomenė daug nuveikė tyrinėdami save. Tai buvo žmogaus psichologinės raidos, pradedant nuo kūdikystės, tyrinėjimo amžius. Giluminė psichologija padėjo daugeliui individų ir tautų suvokti, kaip svarbu rimtai ir nuosekliai investuoti į emocinį raštingumą. Psichologijos, psichoterapijos, visuomenės sveikatos mokslo žinios subrandino suvokimą, kad giliau pažinti save ir kitus ir verta, ir būtina. Priešingu atveju ir žmogus, ir visuomenė lieka tarsi dvasiškai akli – neatpažįstantys savo jausmų ir elgesio motyvų, nesveikai reaguojantys į iššūkius ir pagundas, kovojantys su savo šešėliais. Tuomet lieki nepaskiepytas ir nuo sąmokslo teorijų bei juodųjų technologijų. Deja, Lietuva atsidūrė toje pasaulio dalyje, kuri liko primityviame savo elgesio motyvų aiškinimo lygyje. Dar liūdniau, kad iki šiol delsiame šią istorinę klaidą ištaisyti. Štai kodėl taip nesunku išradingiems demagogams sukelti ant kojų dalį tautos į eilinį kryžiaus žygį nors tie jau įprastais tapę žygiai „už tėvynę, žemę, šeimą, vaikus“ Lietuvai gali būti pragaištingi.

Mums labai trūksta gebėjimo pažinti save, reflektuoti, kritiškai mąstyti, pažvelgti į save iš šalies, gebėti paskaičiuoti bent trejetą ėjimų į priekį. Mes iki šiol esame tauta, kuri stokodama dvasinio raštingumo, per dažnai apsigauna ir vedina kilnių ketinimų, vėl ir vėl pakenkia sau.
Danius Pūras

Gera dvasinė sveikata – tai gebėjimas priimti brandžius ir atsakingus sprendimus, o ne regresuoti kiekvieną kartą, kai kokie nors gudručiai sukelia paniką apie esą paminamas švenčiausias tautos vertybes. Gera dvasinė sveikata – tai gebėjimas būti savim tarp kitų, tai gebėjimas ne tik gauti, bet ir duoti. Šia prasme ypač skaudus yra bandymas telkti Lietuvos piliečius kovai prieš Europos Sąjungos piliečius – toks egocentrizmas rodo menką referendumo iniciatorių ir rėmėjų dvasinę kultūrą ir didelį jų godumą. Juk Europos sąjungos valstybėms galioja tas pats dėsnis, kuris tinka brandžioms asmenybėms – siekdamas sveikai vystytis, turi ne tik nuolat imti iš kitų, bet ir dalintis. Taigi eurofobiško referendumo argumentai liūdnai stebina ne tik ekonominiu, bet ir emociniu neraštingumu. Uždarumas šiuolaikiniame pasaulyje yra labai kenksmingas – ilgainiui jis pradeda skleisti blogus kvapus. 

Kai tokios brandžios dvasinės sveikatos trūksta pretendentams į idėjinius lyderius, tai neigiamai veikia ir bendrai tautos dvasinės sveikatos būsenai. Kad tautiškumą galima puikiai suderinti su šiuolaikinio pasaulio vertybėmis ir visų pirma pagarba vaikams, moterims, pažeidžiamoms žmonių grupėms, geriausiai rodo mūsų šiaurės kaimynų – švedų, norvegų, suomių, estų patirtis. Galėtume ir mes perteikti vaikams geriausias dvasinės sveikatos ir psichologinio atsparumo stiprinimo praktikas, jei vėlgi ne tas nelemtas pasipriešinimas geriausioms pasaulio ir Europos praktikoms.
Emocinis raštingumas ir psichologinis atsparumas neatsiranda savaime. Jį stiprinti galima tik nuosekliai įgyvendinant šiuolaikinę sveikatos ir švietimo politiką, kurios labai svarbus komponentas yra investicijos į psichikos sveikatą. Laisvojo pasaulio valstybės tam skiria labai daug dėmesio ir lėšų. Deja, Lietuva niekaip nesubręsta iki tokio lygio. 

Psichikos sveikatos stiprinimo, savižudiško ir kitokio savinaikos elgesio prevencija iki šiol įkalinta totalitarinės ideologijos sukurtoje didelėse įstaigose auginamų vaikų infrastruktūroje ir iki šiol niekur nedingusiame sovietinės psichiatrijos mentalitete. Taigi ir turime tokią visuomenės dvasinę sveikatą, kokios patys kaip visuomenė norime.

Kaina, kurią Lietuva moka pataikaudama provincialaus uždarumo ideologams, atsisakydama giliau pažinti ir kritiškai vertinti save, aukodama svarbiausias laisvojo pasaulio vertybes, darosi vis brangesnė su kiekviena diena. Nebegali tęstis pavojingas scenarijus, kai tautos vienybę bandoma telkti su primityvių baimių ir liguisto uždarumo pagimdytais šūkiais.
Dainius Pūras

Ne kartą yra tekę kalbėtis apie tai su garsiais žydų kilmės Amerikos psichiatrais, atvykusiais ieškoti į Lietuvą savo šaknų Linkėdami visa ko geriausia savo senelių kraštui, jie vienas po kito kėlė klausimus, kurie mums yra nepaprastai svarbūs. Kelios dar kartos turi pasikeisti Lietuvoje, kad lietuviai atsisakytų aklos gynybos ir protu bei širdimi suvoktų holokausto tragediją? Kelios dar kartos turi pasikeisti, kad Lietuvoje būtų suvokta totalitarinių režimų dvasiškai išprievartautos tautos tragedija ir jos gynybinių mechanizmų galima įtaka besitęsiančiai savinaikos epidemijai? Kiek dar kartų turi pasikeisti, kad į Lietuvą ateitų laisvojo pasaulio supratimas apie tai, kaip reikia pažinti ir gydyti giliai užslopintus kaltės ir gėdos jausmus? 

Kaina, kurią Lietuva moka pataikaudama provincialaus uždarumo ideologams, atsisakydama giliau pažinti ir kritiškai vertinti save, aukodama svarbiausias laisvojo pasaulio vertybes, darosi vis brangesnė su kiekviena diena. Nebegali tęstis pavojingas scenarijus, kai tautos vienybę bandoma telkti su primityvių baimių ir liguisto uždarumo pagimdytais šūkiais. Vasario 16-oji ir kovo 11-oji, o ir kiekviena diena turi mums priminti, kad tautiškumas puikiausiai dera su šiuolaikinėmis laisvojo pasaulio vertybėmis. Tai, kad Lietuva yra sveikiausių pasaulio kraštų sąjungoje, yra didžiausias mūsų iškovojimas. 

Net gerokai svarbesnis už ženklią finansinę Europos Sąjungos paramą yra tas dvasinis turtas, kurį perimame dalindamiesi su kitais Europos kraštais šiuolaikinėmis vertybėmis, grįstomis kiekvieno piliečio teisėmis ir laisvėmis. Turime šiuo neįkainojamu turtu tinkamai pasinaudoti – įžvelgti ir įveikti grėsmes, kylančias iš pasipriešinimo tautos sveikimui, tapti dvasiškai raštingais ir sveikais, išmokti bendrauti tarpusavyje be prievartos ir neapykantos, apsaugoti nuo šio paveldėto užkrato vaikus. Jau pats laikas atsikvošėti ir prašalinti tamsumas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Krupavičius. Kaip vyriausybei nepridurniuoti? (32)

Naujoji valdančioji dauguma, pirmiausia valstiečių ir žaliųjų sąjungos asmenyje, daug kartų kartojo, kad vienas svarbiausių jos prioritetų bus švietimo ir mokslo politika. Tačiau ką nors darant bet kurioje srityje, būtina įvertinti tai, kas yra gerai, ką reikia pataisyti ir, galiausiai, ko reikia, galbūt, atsisakyti. Visais atvejais pradžioje pirmasis žingsnis yra esamos situacijos analizė. Ji turi būti objektyvi, nešališka, detali ir patikima.

K. Girnius. Ar keisis Vakarų politika Rusijos atžvilgiu? (124)

Sankcijos Rusijai nebus panaikintos artimiausiu metu. Bet ar jos galios 2018 m. pradžioje, ar jos bus reikšmingai sušvelnintos? Atsakymas į šiuos klausimus dar neaiškus, bet Rusijos prezidentas V. Putinas turi pagrindo manyti, kad pučia palankus vėjas. Naujausi politikos poslinkiai jam naudingi.

V. Laučius. Kas iškėlė „valstiečius” ir kas juos gali nutrenkti žemyn (510)

„Valstiečiai” laimėjo todėl, kad žmonės išsiilgo tikresnės demokratijos ir pavargo nuo nebeįtikinamos propagandos, skleidžiamos ir sisteminių (tradicinių), ir nesisteminių partijų bei politikų („gelbėtojų”). LVŽS pergalė Seimo rinkimuose buvo demokratijos ilgesio pergalė prieš vyraujančią oligarchinę tikrenybę.

R. Valatka. Moterys – kaip biški karvės, vyrai – kaip girti veršiai, o valstybė – kaip ferma (1133)

Valstiečių Seimas dar nepatvirtino Vyriausybės, bet vieną absurdo rekordą jau pagerino. Kalbėdamas apie Seime kelinti metai vadalojamo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo dar vienas pataisas valstiečių kultūros genetikas Karbauskis, kaip jam įprasta, krito į ilgą logorėją ir Lietuvos moteris prilygino biški karvėms.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Sumokėkim ir prigimdys (126)

Gausus šlapias sniegas vis atkakliau stengiasi paslėpti palei Lazdijų – Alytaus kelią tarp kalvų išsibarsčiusias sodybas. Vis sunkiau įžiūrėdamas kelio ribas lėtinu greitį ir kaip tik tada pamatau stotelėje tris skirtingo dydžio figūras. Jauna moteris paleidžia vyresnėlio ranką ir mostu prašo sustoti.