Pratęsiant tolerancijos ir pakantumo temą, sužiba dar vienas autoriaus pseudoapibendrinimų perlas „mes negalėjome būti pakantūs didelėms nacijoms, kaip vokiečiai, lenkai ar rusai, ir jų skleidžiamoms gyvenimo tradicijoms, todėl ir reiškėme pakantumą kitoms mažoms tautoms…“ Akivaizdu, kad autorius nieko nežino apie vokiečių prekybos istoriją Lietuvoje, arba nieko nenori žinoti apie ją ir valstybinį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto mąstymą, pvz. apie tai, kad Vytauto Didžiojo laikais 1415-04-08 sutartimi valdovas leido Ordino žemių (priešų, kryžiuočių!) pirkliams laisvai prekiauti Lietuvoje ir vokiečiai užplūdo Lietuvą. Nežino ar nenori žinoti apie lietuvių pakantumą, pvz. apie tai, kad XIV-XV a. lietuvių prekybininkai buvo pasyvūs ir vokiečių prekybininkai išsikovojo sau įvairių laisvių.
Po pakantumo šimtmečio ėmė augti lietuvių prekybinė savimonė: jau XV a. kauniečiai prekybininkai ėmė kovoti prieš Dancigo Kontoros laisves ir vokiečių prekybos monopolį. Iki pat XVI a. pradžios Hanzos dokumentų rinkiniuose galima rasti daug dokumentų, rodančių, kaip atkakliai Lietuvos prekybininkai teisinėmis priemonėmis norėjo pralaužti monopolio frontą dėl prekiavimo teisių svetur, ir XXI a. terminais kalbant, pašalinti nesąžiningą konkurenciją tiek vidaus, tiek išorės rinkose. Vokiečių prekybininkai skundė Kauno prekybininkus, kad šie jiems neleidžią laisvai net maisto pirktis, elgiasi, kaip „pagoniški plėšikai‘, išdaužydami langus. Jei nežinai istorinio įvykių konteksto, kad šimtmetį lietuviai toleravo savo priešų pirklius, suteikdami jiems įvairiausias laisves šalies viduje, kad galėjo „būti pakantūs didelėms nacijoms, kaip vokiečiai“, labai lengva teisėtą lietuvių pasipiktinimą, jų prekybinių teisių ribojimu tiek vidaus, tiek užsienio rinkose, išreiškiamą netinkamomis priemonėmis priskirti prasčiokiškam elgesiui ar nepagarbai svetimoms tradicijoms. Ach, kokius pokštus krečia ta visagalė rinka ! Visais laikais...
Kai autorius rašo, jog „Europietišką (tiksliau prancūzišką) manieringumą Lietuvoje padėjo skleisti lenkai. Jie savo ruožtu per visą istoriją kovojo su visais kaimynais – vokiečiais, rusais ar austrais – ir kartu atmesdavo šių tautų brukamą kultūrą“, darosi nebeaišku ar juoktis, ar verkti. Vis dėlto verčiau juoktis, smagiai kartu su šauniaisiais mūsų kaimynais lenkais. Juk sveika nesiginčyti dėl spalvingų mūsų bendros istorijos faktų, nesileisti kiršinamiems, o pasijuokti iš pseudoapibendrinimų, brukamų mums visiems XXI a., kurie aiškiai prieštarauja diplomatinio protokolo tradicijų formavimosi Lenkijoje faktams. Patys lenkai, pvz. T. Orlowskis, rašo apie tai, kaip lenkai perėmė rusų ir austrų kultūrinę įtaką:
„Lenkijos diplomatinio protokolo istorija trumpesnė, nei kitų Europos valstybių. Nors Abiejų Tautų Respublika vykdė aktyvią užsienio politiką, nuolatinių ambasadų ji neturėjo, nes tam nepritarė Seimas. XIX amžiuje, kai kūrėsi protokolo menas, Lenkija buvo netekusi nepriklausomybės, o kartu ir tokių valstybinių institucijų kaip diplomatinė tarnyba. Tad Lenkijos protokolas pradėjo formuotis tik atkūrus valstybingumą po I pasaulinio karo. Pagrindiniai jo kūrėjai grafas Stefanas Pšezdzeckis ir Karolis Bertonis iki nepriklausomybės atkūrimo buvo profesionalūs diplomatai: pirmasis – Rusijos tarnybose, antrasis – Austro-Vengrijoje. Jų sukurtas protokolinių taisyklių sąvadas, grindžiamas rafinuočiausių Europos dvarų – Peterburgo ir Vienos – papročiais, buvo praturtintas lenkų tautinės tradicijos elementais.
Tokiu būdu lenkų diplomatinis protokolas perėmė, išsaugojo ir išplėtojo sudėtingiausią abiejų monarchų rūmų ceremonialą bei etiketą, o jie patys tuo tarpu negrįžtamai išnyko, nepalikdami jokių įpėdinių. Lenkų protokolo mokykla kartu su monarchiniu Italijos karaliaus rūmų, Kvirinalo protokolu tarpukariu tapo Europos atskaitos tašku.“
Beje, Prancūzijos ambasadorius Varšuvoje Leonas Noelis savo prisiminimuose rašė, kad prancūzų Quai d‘Orsay (gatvė, kurioje įsikūrusi Prancūzijos užsienio reikalų ministerija) XX a. „mielai siųsdavo į Varšuvą jaunus diplomatus mokytis protokolo meno.“
Taigi pasidomėję, kaip XIX a. ir XX a. formavosi mandagumo ir pakantumo normos mūsų regione ir Vakarų Europoje, dar kartą atkreipkime dėmesį į tai, kaip lengvai gimsta pseudoapibendrinimai ir kokios gajos tampa nevisavertiškumo klišės, kai jos nuolat kalamos į visuomenės sąmonę ir bet kurios tautos gyvuonį. Jos ardo normalius santykius su kaimynais.
Būtina grįžti atgal į XVI-XVII a. ir atsakyti į dar keletą svarbių poleminių klausimų: ar iš tikrųjų Vakarų kultūros lobynas aplenkė Lietuvą, o aukštesnieji LDK sluoksniai buvo atsilikę nuo kitų V.Europos valdovų savo kultūriniu išsilavinimu? Buvo Vakarų dvarų kultūra ir vakarų švietėjų įtaka lietuviams vertinga? Ar galėjo aukščiausi ir aukštesnieji luomai vykdyti švietėjiškas, kultūros skleidėjų funkcijas į rytus, o gal ir į vakarus, bei į Lietuvos žemesnius socialinius sluoksnius?
Turbūt net G. Drukteinis nesiginčys, kad Vakarų kultūra XVI a. Lietuvoje sklido su Italijos didike Bona Sforca (1494-1557), italų architektais, mokslininkais humanistais ir ją buvo verta perimti. Bet mus domina lietuvių kultūrinė pažanga. Prisiminkime reikšmingus lietuvius, kurių veikla išsamiai nušviesta dr. D. Pociūtės monografijoje pvz. „Abraomą Kulvietį (apie 1510/1512–1545). kuris buvo pirmasis Renesanso humanistinio išsilavinimo idealus įgyvendinęs lietuvis, LDK religinės minties ir viešos Lietuvos Katalikų bažnyčios ydų kritikos pradininkas, evangelizmo principų pagrindėjas.“ Prisiminkime ir Miklojaus Radvilos Juodojo (1515-1565) parašytus tekstus, kurių „dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais: polemizavo su Calvinu, Bullingeriu ir kitais Vakarų religiniais lyderiais.“ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-28-reformacijos-paminklu-atradimai-kritine-saltiniu-serija-monumenta-reformationis-lithuanicae/103067.
Vėl palyginkime datas. Pirmieji krikščionybės daigai Lietuvoje ėmė prigyti XV a. pradžioje, o po šimtmečio XVI a. lietuviai jau buvo pajėgūs ginčytis su Vakarų autoritetais, kaip lygiaverčiai mąstytojai, sėjantys reformacijos daigus. Kad įvertintume lietuvių proto imlumą ir lavinimosi greitį, prisiminkime, kad tuo metu nebuvo interneto, knygynų tinklų, o raštai ir knygos sklido žirgo greičiu. Amžininkai iš V. Europos (visos Europos kontekste) aukštai vertino švietėjišką, mąstytojo M. Radvilos Juodojo indėlį. Pats Calvinas dedikavo jam vieną iš savo knygų.
Priminsiu 1573 m. priimtą vieną pirmųjų Europoje religinio pakantumo dokumentą – Varšuvos konfederaciją, bet jau iš kitos pusės. Ponas. T. Orlowskis savo knygoje ją pristatė, kaip lenkų dokumentą, kukliai nutylėdamas lietuvių indėlį. Na o objektyvesnis amžininkas – Ženevos reformatorius Calvinas, kuris „buvo informuotas apie valstybės ir Bažnyčios padėtį Lenkijoje ir Lietuvoje“ dar 1549 m., t.y. 20 metų iki Liublino Unijos gyrė Lietuvos valdovus, „ne tik Žygimantą Augustą, bet ir jo tėvą Žygimantą Senąjį dėl išskirtinės Europoje religinės tolerancijos.“ Nesunku suprasti, kodėl lenkų autorius nori pasigirti tik Lenkijos seimu.
Grįžkime prie lietuvių autoriaus, kuris kažkodėl apsiriboja „šykščiais mūsų literatūros klasikų paminėtais „nedrąsiais patrypčiojimais rūmų prieangiuose“ ir nekalba apie XVI a. lietuvių mąstytojų indėlį į V. Europos kultūrą, jo reikšmę visiems socialiniams sluoksniams. Kodėl autorius neperžengia pvz. XVI a. Valdovų rūmų slenksčio, nutyli apie vieną įspūdingiausių bibliotekų to meto Europoje – Žygimanto Augusto (1520-1572 m.) knygų ir rašto rinkinius, vėliau saugotus Vilniaus Universiteto bibliotekoje? Taip pat ir apie tai, kad 1832 m. Rusijos carui Nikolajui I uždarius Vilniaus Universitetą, vertingi leidiniai iš bibliotekos buvo išvežti ir išblaškyti Rytuose. Juk toks tai buvo Vakarų kultūros indėlis iš XVI a. Lietuvos kultūrinio fondo į XIX a. Rytus. Klausimai tik retoriniai, nes neįmanoma aprėpti visko, bet negalima kelių šimtmečių tautos istorijos, kultūros ir socialinių reiškinių apibendrinti, ignoruojant pačią istoriją.
Jau Žygimantas Vaza buvo subūręs Europoje žinomų muzikantų kapelą, o Vladislovas Vaza ją papildė muzikantais, kompozitoriais, scenografais ir teatro architektais. LDK dvare savo veiklą pradėjo profesionalus muzikinis teatras. 1636 m. rugsėjo 4d. LDK rūmuose buvo surengtas spektaklis „Elenos pagrobimas“. Scenovaizdžio kūrėjai ir vietos dailidžių cechai pastatymui ruošėsi beveik metus. Reikėjo pagaminti dekoracijas ir sudėtingą mašineriją. Parodyti specialieji efektai: plaukiojančios pabaisos, fantastiškos figūros, didžiuliai fontanai, griaustinis ir žaibai, padarė neišdildomą įspūdį žiūrovams. Dainuoti operoje buvo pakviestas garsusis Baldassare Ferri, giedojęs pačioje Šv. Petro bazilikoje. Be jo dar buvo 12 puikių solistų. Pirmoji opera Lietuvoje buvo pastatyta anksčiau nei buvo parodytos pirmosios operos Londone arba Paryžiuje. Faktai aiškiai įrodo, kad LDK dvaras ne tik, kad nebuvo V. Europos provincija politine, diplomatine prasme, o juo labiau kultūrine prasme, nes, kaip rodo realūs įvykiai, lenkė kitas šalis, plėtodamas ir visiškai naujus kultūrinius reiškinius.
Tiems, kas mėgsta kalbėti apie aukštesniųjų klasių nutautėjimą XVIII a., dvaro intrigas Lietuvoje ir idealias prancūziškas manieras, verta pasidomėti ir tuo, kas nutiko su Prancūzijos dvaru ir pačia Prancūzija XVIII a., mirus Liudvikui XIV, kai sostą paveldėjo Liudvikas XV (1710-1774) : bevalis tinginys, atidavęs valstybinę valdžią į meilužių rankas, įtraukęs šalį į karą ir ją nualinęs, kritikuojamas intelektualų, panaikinęs parlamentus ir padidinęs opozicijos pasipiktinimą ir socialinį susiskaldymą. Arba Liudviko XVI (1754-1793) laikus, kai dėl dvaro intrigų neįgyvendinęs ekonominių reformų turėjo pasitraukti laissez-faire (laisvosios rinkos) principų šalininkas Jūrų ir finansų ministras Turgot, nors krašto ekonominė būklė buvo baisi, kaip ir valstybės įsiskolinimai, o paprasti Prancūzijos gyventojai buvo dar labiau nuskurdinti. Prancūziškų manierų mokykla išliko, bet valstybinio mąstymo valdovų galvose neliko. Stiprią asmenybę pakeitė silpnos asmenybės. Tai buvo Prancūzijos bėda, tapusi kitų V. Europos šalių džiaugsmu. Kas atsitiko su Prancūzijos valstybiniu svoriu pasaulyje?
Gidai pasakoja, kaip paprasti vietos gyventojai, tarnavę dvare, (kurie socialine prasme galėtų būti lyginami su G. Drukteinio herojais, pasižymėjusiais „nedrąsiais patrypčiojimais rūmų prieangiuose, gniaužant kepures rankose“) išsaugojo vertingą dvaro ponų aprangą. Neleido jos sunaikinti, paslėpė ir išlaikė iki šių dienų: XIX a. ponios suknelę, skirtą penktos valandos arbatai ir grafienės saugotą relikviją – moterišką rytinę palaidinę, XX a. išeiginį grafo fraką, surdutą ir išeiginį kostiumą siūtą Anglijoje, vyriškus jodinėjimo rūbus, puošnias XX a. sukneles. Ir nors kolekcija rodo aukštą aprangos kultūros lygį Lietuvos dvare, svarbiausias dalykas ekspozicijoje yra ne ji, o paprasti ir šviesūs Lietuvos žmonės – Rokiškio dvaro virėjo Augusto Kalpoko šeima.
Savo kultūra ši šeima niekada nenusileido iki proletariato ideologijos kultūrinių tuštumų. XX a. proletariato diktatūros verpetuose nesunaikino, nepasisavino ir nepardavė grafų nuosavybės. Sovietinio, visuotinio deficito laikais nepersisiuvo sau išeiginių suknelių ir kostiumų. Grąžino išsaugotą kultūros paveldą XXI a. visuomenei. Išsaugojo svarbiausius dalykus – elgesio etiką ir savivertę, kaip iškalbingą XIX-XX a. dvarų ir savo kultūros pavyzdį, nebereikalaujantį komentarų apie jų manierų rafinuotumą.
Kaip manote, ar esame verti savo protėvių ? Ar būsime, ar išliksime? Kokie? Vertingi pasaulio kultūrai ar ištirpę joje, kaip niekas? Į šiuos klausimus mums dar reikia ir reikės atsakyti, ir geros manieros tikrai mums labai pravers, kaip ir išmintingi, profesionalūs G. Drukteinio patarimai.
Vienu sakiniu įveikiant spalvingas šimtmečių istorijas, praleidžiant autentiškas kiekvieno laikmečio gyvenimo detales išslysta, tai kas tikra ir vertinga ir, norisi tikėti, vis dar reikalinga XXI a. žmogui. Tad Hamleto vertas klausimas mums visiems tebėra atviras: Būti ar nebūti lietuviu?
Kaip į jį atsakysime?