Ir nors taktiniame lygmenyje šios strategijos taikymo principai sėkmingai buvo įgyvendinami dar II PK metais bei Karo po karo Lietuvoje metu, o jiems impulsą davė senojo Sun Tzu mokymas apie priešo pavergimą neiškėlus kojos iš namų, į visą apibendrinančią kariavimo doktriną Rusijos Federacijoje jie sugulė tik 2013 metų vasario 15 dieną, V. Putinui pasirašius naująją šalies nacionalinio saugumo strategiją.
Joje konstatuojama, kad Rusijos užsienio politika bus paremta šiuolaikiniais metodais ir tokiomis formomis kaip ekonominė diplomatija, globali informacijos erdvė, ir vadinamoji ,,minkštosios galios“ įtaka. Tokios užsienio politikos pagrindiniu prioritetu įvardijama posovietinė erdvė. Dar šiek tiek anksčiau, V. Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą įvertino kaip didžiausią XX a. katastrofą. Vis dėlto senosiomis, įprastinėmis karinėmis priemonėmis bandant atstatyti buvusią Sovietų Sąjungą ir toliau plėsti Rusijos imperiją, kaip parodė Rusijos–Gruzijos karas, yra tiesiog per brangu. Bet koks agresyvus žingsnis į kitą valstybę, paremtas brutalia konvencine karine jėga, turi mažų mažiausiai tris skaudžias pasekmes agresoriui:
· sugriautą užimtos valstybės ar jos dalies infrastruktūrą ir ekonomiką, kurią būtina atstatyti,
· vakarų ir pasaulinės demokratijos priešpriešą ir sankcijas,
· pačios užkariautos visuomenės pasipriešinimą ir bandymus išsilaisvinti.
Krymo okupacija bei Ukrainos rytuose vykstantys diversiniai ir ardomieji Rusijos Federacijos veiksmai gali ir privalo būti įvardinami karu prieš suverenią Ukrainos valstybę. Tačiau naujasis kariavimo būdas ne tik peržengia konvencinio karo ribas, bet ir pranoksta dabartinį nekonvencinio karo veiksmų supratimą. Visiškai naujas, postmodernus karas iškelia labai rimtus klausimus, o vienas pagrindinių klausimų yra jo apibrėžimas. Tik apibrėžę ir tiksliai įvardinę grėsmes, kurias toks naujo kariavimo būdas kelia Lietuvai ir kitoms demokratinėms valstybėms, galėsime ne tik duoti atkirtį, bet ir užtikrinti patikimą atgrasymą.
Krymo aneksija pademonstravo išskirtinį Rusijos Federacijos režimo strateginės komunikacijos supratimą. Ir nors intervencijos į Gruziją metu Rusija plačiai išnaudojo informacines operacijas bei strateginę komunikaciją, vis dėlto pastarieji nepalyginamai pažengė į priekį ir atspindi naujų karinio Rusijos potencialo vystymo gairių įgyvendinimą. Strateginės komunikacijos ir naujosios Rusijos Federacijos karinės doktrinos taikymo sėkmę nusako vien tas faktas, kad per tris savaites, neiššovus nė šūvio, Ukrainos kariuomenės ir visuomenės valia priešintis buvo visiškai palaužta. Visos 190 karinių bazių Kryme pasidavė be kovos, o centrinė vadovybė Kijeve iš esmės buvo bejėgė organizuoti bent kiek rimtesnį pasipriešinimą ne tik fizinėje, bet ir informacinėje erdvėje.
2013 metais, įgyvendindamas naująją nacionalinio saugumo koncepciją, Rusijos Federacijos generalinio štabo vadas gen. V. Gerasimovas įvardijo naujojo Rusijos karo metodus, kurie turėtų būti visiškai įgyvendinti iki 2020 metų:
- Karinius veiksmus pradeda karių grupės taikos metu (karas nėra atvirai skelbiamas iš viso);
- Susirėmimai vykdomi be kontakto, juos įgyvendina jungtinės, ypač manevringos įvairių specializacijų karinės grupės;
- Priešo karinė ir ekonominė galia sunaikinama trumpalaikiais, ypač tiksliais smūgiais į strateginės reikšmės karinius ir civilinius taikinius;
- Masiškai naudojami itin taiklūs ginklai, specialiosios pajėgos, robotai ir ginkluotė, kuri paremta naujais fizikos principais (pvz. tiesioginės energijos ginklai: lazeriai, trumpųjų bangų radiacija ir pan.);
- Naudojami ginkluoti civiliai (santykis – keturi civiliai vienam kariškiui);
- Tuo pat metu smūgiuojami priešo vienetai ir infrastruktūra visoje priešo teritorijoje;
- Tuo pat metu vykdoma kova žemėje, ore, vandenyje ir informacinėje erdvėje;
- Naudojami asimetriniai ir netiesioginiai metodai;
- Vadovaujama vieningame informaciniame lauke.
Šių principų ir metodų įgyvendinimą aiškiai parodo Krymo okupacijos faktai. Vietoje tankų ir artilerijos, Rusijos Federacija Kryme dislokavo mažiau nei 10 000 karių, didžioji jų dalis – jūrų pėstininkai, kurie ir taip buvo Krymo Sevastopolio bazėje, o jų smaigalyje iš Rusijos buvo permesti keli oro desanto batalionai, kurių užduotis – remti specialiųjų operacijų pajėgų komandosus.
Turint galvoje, kad buvo vykdoma puolamoji operacija prieš maždaug 16 000 Ukrainos karių, o įprastinis konvencinis santykis sėkmingai atakai skaičiuojamas 3 puolantieji prieš 1 besiginantįjį, bei atsižvelgiant į tai, kad aneksija fiziškai įvykdyta per keliolika valandų, RF Generalinio štabo darbas yra neįtikėtinas. Belieka pridurti, kad sunkiausia naudota technika iš RF pusės buvo ratiniai BTR-80 ir naujieji visureigiai „TIGR“.
Operacija taip pat pasižymėjo trimis anksčiau nematytais bruožais – Rusijos Federacijos pajėgos veikė labai greitai; demonstravo visiškai kitą, ypač gerą karių parengimo kokybę (vienodos uniformos, lengva ir vidutinė ginkluotė, ratinės transporto priemonės, aukšta moralė, disciplina, vakarietiškas apmokymas elgtis su ginklais); užduotis vykdė tyliai, tačiau ypač veržliai ar netgi įžūliai (kasami apkasai priešais ukrainiečių bazes, aiškus savęs identifikavimas su Rusijos Federacijos pajėgomis, nors V. Putinas tą neigė ir pan.)
To rezultatas buvo visiškai aiški karinė pergalė veiksmų teatre, kurio centre buvo gerai organizuota strateginės komunikacijos kampanija, naudojanti aiškius politinius, psichologinius ir informacinius metodus. A. G. Dugino ir kitų ideologų pradėta vystyti, karinių strategų išbaigtu atlikimu įgyvendinta Krymo okupacijos bandomoji avantiūra parodė, kad naujosios kartos karyba, arba postmodernaus karo teorija tapo nauja, Rusijos režimo pagimdyta realybe.
Apibendrinant, galima teigti, kad Rusijos postmodernus kariavimas remiasi sena idėja, kuri sako, kad pagrindinis mūšio laukas yra mąstymas, o mūšis nėra baigtinis. Todėl naujos kartos mūšiai vyksta informacinėje psichologinio poveikio erdvėje. Siekiama užsitikrinti viršenybę kontroliuojant karius ir ginklus, morališkai ir psichologiškai palaužiant priešo ginkluotąsias pajėgas bei piliečių visuomenę.
Schematiškai, postmodernaus karo fazes galima apibrėžti taip:
Pirmoji fazė: Neginkluotas asimetrinis karas (apima informacines, moralės, psichologines, ideologines, diplomatines ir ekonomines priemones kaip plano dalį, skirtą suformuoti tinkamas politines, ekonomines ir karines sąlygas).
Antroji fazė: Specialiosios operacijos, kuriomis siekiama suklaidinti politinius ir karinius lyderius, koordinuota veikla per diplomatinius kanalus, žiniasklaidą, aukščiausio lygmens valdymo ir gynybos institucijas neva slapta gaunamais netikrais įsakymais, direktyvomis, instrukcijomis, žinutėmis ir pan.
Trečioji fazė: Gąsdinimas, klasta, pareigūnų ir tarnautojų bei karių papirkinėjimas, siekiant juos įtikinti dezertyruoti ar nevykdyti / netinkamai vykdyti savo pareigas.
Ketvirtoji fazė: Destabilizuojanti propaganda, skirta didinti nepasitenkinimą visuomenėje, paremta atvykstančių RF kombatantų, kurių užduotis skatinti ir vystyti ardomąją veiklą.
Penktoji fazė: Neskraidymo zonos virš planuojamos pulti šalies įkūrimas, įvairios blokados, „miegančių agentų“, samdomų arba profesionalių specialiųjų operacijų pajėgų karių naudojimas, apmokant penktosios kolonos ar nepatenkintus opozicijos elementus suaktyvinimas.
Šeštoji fazė: Ardomosios ir plačios žvalgybinės veiklos išnaudojimas staigiai karinei operacijai. Bet kokios formos, tipai ir metodai bei pajėgos yra naudojami, įskaitant specialiųjų operacijų pajėgas, erdvės, radijo, elektroninės kovos metodus, diplomatines ir specialiųjų tarnybų bei industrinio šnipinėjimo pajėgumus ir kt.
Septintoji fazė: Plataus spektro tikslinės informacinės operacijos (elektroninė kova, kiberpuolimas, kompiuterinių tinklų operacijos ir kt.), remiamos oro-kosmoso pajėgumų ir nuolatinio oro pajėgų erzinimo, vykdomos kartu su ypač tiksliais ginklais (tolimojo nuotolio artilerija, ginkluote, veikiančia naujais fizikos principais, įskaitant mikrobangas, radiaciją, nemirtinus biologinius ir kt. ginklus).
Aštuntoji fazė: Likusių priešinimosi vietų užėmimas ir likusių priešo pajėgų naikinimas, panaudojant specialiųjų operacijų pajėgų karius, žvalgant ir nustatant išlikusių priešiškų pajėgų lokalizacijos koordinates bei jas perduodant agresoriaus raketinėms ir artilerijos sistemoms, priešą naikinant itin tikslia aukštų technologijų ginkluote, oro desantu apsupant priešinimosi židinius ir, galiausiai, išvalant bet kokius priešo gynybos likučius sausumos pajėgomis.
Atsakas
Matant, kokiu greičiu evoliucionuoja Rusijos imperinis nacionalbolševizmas ir kariavimo principai, įvardijus Rusijos Federacijos keliamą naujos kartos karo grėsmę bei postmodernaus karo efektyvumą, būtina imtis neatidėliotinų priemonių, siekiant užtikrinti Lietuvos ir viso regiono saugumą.
Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į NATO 5-ąjį straipsnį, kuris sako, kad „šalys susitaria, jog ginkluotas vienos ar kelių iš jų užpuolimas <...>“.
Kadangi iš Krymo aneksijos pavyzdžio matome, kad tai nebuvo ginkluotas užpuolimas, bet naujos kartos karo formos įgyvendinimas, kyla logiškas klausimas, kokiu mastu NATO teisinė bazė yra pajėgi ir pasiruošusi atremti postmodernaus karo iššūkius? Baltijos šalims tai – pirmiausias ir esminis klausimas, nes Lietuva, Latvija ir Estija yra nuolatiniame didžiulio masto Rusijos Federacijos strateginės komunikacijos kampanijos taikinio centre. Rusijos režimo vykdomos informacinės atakos apima atviro melo, propagandos, psichologinio ir emocinio poveikio, elektroninės kovos ir plataus spektro žvalgybines – šnipinėjimo priemones, siekiant paveikti politinį ir karinį sprendimo priėmimo procesą, sukelti visuomenės nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą savo valstybe ir, svarbiausia, palaužti valią priešintis.
Dabartinė NATO doktrininė ir teisinė bazė neturi įrankių ir instrumentų, leidžiančių tiksliai apibrėžti kylančios grėsmės mastą Krymo okupacijos fone. Kas, jei Rusijos Federacija tęstų Baltijos šalių strateginės komunikacijos kampaniją Ukrainoje vykdomų veiksmų pavyzdžiu, nenaudodama tiesioginės karinės intervencijos, net ir remiančios informacines operacijas jėgos pagrindu, o išnaudotų „demokratinę visuomenės apsisprendimo teisę“ taip, kaip ji išnaudojo Kosove ar Kryme? Kaip NATO ar ES spręstų šį klausimą, žinant, ypač ES politiką, mažumų teisių atžvilgiu? Nėra abejonių, kad NATO užtektų politinės valios ginti Baltijos šalis, tačiau ar galėtų, dabartinių įvykių fone, Rusijos Federacijai išmaniai išnaudojant demokratinės biurokratijos pinkles bei postmodernaus karo principus ir atsižvelgiant į nelankstų 5-ąjį straipsnį?
Trečia, yra būtina rengti kariuomenę ir – svarbiausia – visą visuomenę, kovai postmodernaus karo sąlygomis, kinetines operacijas vertinant tik per strateginės komunikacijos prizmę, informacinių operacijų vykdymą laikant pagrindiniu, lemiamu veiksniu.
Valia priešintis
Dar 2011 metais grupė susirūpinusių akademikų Lietuvos kariuomenės iniciatyva surengė seminarą tema „Valia priešintis“, kuris, deja, tuo metu beveik nesulaukė jokio atgarsio visuomenėje ar tarp akademinio elito. Tačiau Rusijos Federacijos postmodernaus karo fazės ir seminare išsakytos mintys tiesiai atliepia kai kuriuos esminius jau minėtus aspektus. Rusija Baltijos šalyse vykdo naujos kartos karo veiksmus, šiuo metu ypač aktyviai taikydama pirmosios fazės priemones ir metodus. Suskaldyta ir savimi bei savo valstybe nepasitinkinti visuomenė dažnai atkartoja propagandos suklaidintų ar ardomąją veiklą vykdančių visuomenės ir politikos veikėjų nuomonę, kad Lietuvos valstybė ir visos Baltijos šalys yra saugios dėl savo narystės NATO ir ES, o esą rūpintis savo šalies gynyba taikos metu visiškai nebūtina. „Taip pamirštama visais laikais ir visų karų išmokta tiesa, kad karai nesumažina valios priešintis, o dažnai net sustiprina, tačiau kaip tik taikos metu reikia labiausiai rūpintis gynyba“, sako istorikas Valdas Rakutis.
Jau minėti strateginiai Rusijos Federacijos postmodernaus karo taikiniai buvo aiškiai apibrėžti seminare: kariuomenė turi ne šiaip sau kautis, bet garantuoti valstybės tęstinumą – apginti Seimą, Vyriausybę, ir galiausiai – Tautą. (prof. A. Bumblauskas)
Jau 2011 m. pirmosios Rusijos Federacijos fazės vykdymo gaires Lietuvoje nubrėžia ir pats A.G. Duginas: ,,Lenkijoje ir Lietuvoje pagrindiniu Eurazijos partneriu turi tapti jėgos, siekiančios šių šalių nekatalikiškos orientacijos politikos, pasaulietinės „socialdemokratijos” šalininkai, „neopagonys”, „etnocentristai”, protestantų ir stačiatikių religinės grupės, etninės mažumos. Be to etninė įtampa lenkų-lietuvių santykiuose yra ypatingai vertingas elementas, kurį reikia išnaudoti ir, pagal galimybes, gilinti”.
Tačiau, matyt, svarbiausia viso seminaro metu nuolat išsakoma idėja buvo atsakymas į klausimą, kodėl abiem mūsų valstybingumo praradimo istorijos atvejais nugalėjo Rytų geopolitinė dominantė (1792 m. Jekaterina II, o 1940-aisiais Stalinas ir Molotovas). Ją tiksliai suformulavo dr. V. Jokubauskas: „1940 m. Lietuvoje įvyko ne karinė, susijusi su planavimo ar aprūpinimo problemomis, bet politinė kapituliacija, nes ginkluota ir organizuota karinė struktūra, kokia buvo Lietuvos kariuomenė ir LŠS, turėjo galimybes pasipriešinti, gal net ilgai“.
Na, ir baigdama, norėčiau paminėti dr. Mantą Martišių, kuris dar prieš tris metus konstatavo, kad Rusija informacinį karą naudoja kaip papildomą užsienio politikos įrankį, siekdama trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų. „Prieš Lietuvos valstybę vykdomas idėjinis karas, siekiant palaužti pasitikėjimą šalies valdžia, o kartu ir pačiu savimi. Priešnuodis nepasitikėjimui valdžia ir savimi – pozityvus požiūris ir optimizmas. Esant pozityviam požiūriui, žmogus gali kurti, atsipalaiduoja ir gali daug pasiekti. Valia priešintis agresoriui išauga iš pasitikėjimo savimi.“
Remtasi ir cituota:
Janis Berzinš. Russia’s new generation warfare in Ukraine: implications for Latvian defense policy, 2014
Edward Lucas. Is NATO ready for Russia‘s new genration warfare?, Lithuanian Tribune, 2014
Euthimis Tsiliopoulus. A total absence of effort, The Toc, 2014
Дугин А.Г. Основы геополитики. Геополитическое будущее России. М., 1997
Dugin A. G. The United States and the New World Order (debate with Olavo de Carvalho), VIDE Editorial (2012)
dr. V. Jokubauskas, prezentacija, 2011
dr. M. Martišius, prezentacija, 2011
prof. V. Rakutis, prezentacija, 2011
prof. A. Bumblauskas, prezentacija, 2011
Ripley & Jones, 2014
Tchekinov & Bogdanov, 2013
