D. Jastramskis. Žurnalistų persekiojimas bloškia Lietuvą į atsilikėlių gretas

Žiniasklaidos laisvei ir demokratijai šį ketvirtadienį tvota iš peties. Naujienų agentūros BNS kratymas, žurnalisčių apklausos ir Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų demaršas šalies parlamente, vedžiojant ir žeminant (bei atimant darbo priemonę) sąžiningai savo profesinę pareigą atlikusią žurnalistę, yra nesuderinama nei su parlamento misija, nei su laisvos šalies laisva žiniasklaida.

Tai vyksta valstybėje, kurios žiniasklaidos laisvės indeksas smunka ketveri metai nuo 2009 m. Organizacijos „Freedom House“, nuo 1980 m. kasmet vertinančios žiniasklaidos laisvę visame pasaulyje, duomenimis, prastėjančią situaciją Lietuvoje lemia politiniai ir ekonominiai veiksniai. Iš esmės tai reiškia, kad žiniasklaidos politika Lietuvoje yra našlaitė, globojama neišmintingų, negeranoriškų ir savanaudiškų patėvių.

Apgailėtinas elgesys su demokratijos sargais (šiandien tai skamba visai nepompastiškai) tarptautinių ekspertų bus vertinamas kaip žurnalistų bauginimas ir grubus spaudimas atskleisti šaltinius. Yra didelė tikimybė, kad Lietuvos žiniasklaidos laisvės kartelė dar labiau priartės prie iš dalies laisvos žiniasklaidos zonos. Joje iš Europos Sąjungos trypčioja Italija, Vengrija, Graikija, Rumunija, Bulgarija ir Kroatija. Kodėl gi nepapildžius šios draugijos!?

Deimantas Jastramskis

Apgailėtinas elgesys su demokratijos sargais tarptautinių ekspertų bus vertinamas kaip žurnalistų bauginimas ir grubus spaudimas atskleisti šaltinius. Yra didelė tikimybė, kad Lietuvos žiniasklaidos laisvės kartelė dar labiau priartės prie iš dalies laisvos žiniasklaidos zonos.

Politikų pareiškimams apie tai, kaip jie myli laisvą žiniasklaidą, stoja palankios dienos. Net nereikia laukti gegužės pradžioje minimos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Tačiau, kas padaryta, kad žmonės, dirbantys dėl visuomenės intereso, kiekvieną dieną nebūtų padidintos rizikos zonoje? Baudžiamojo kodekso straipsniai dėl įžeidimo (bausmė iki vienerių laisvės atėmimo metų) ir šmeižimo (bausmė iki dviejų laisvės atėmimo metų) tebegalioja. Privataus kaltinimo tvarka, kuria galima kaip lengvata pasinaudoti norint prispausti žurnalistus dėl įžeidimo ar šmeižto, taip pat niekur neišnyko. Prie šio gėdingo straipsnių dueto specialiųjų agentų ir prokurorų darbotvarkėje visiškai realiai gali būti derinamas ir trečias Baudžiamojo kodekso straipsnis, reglamentuojantis bausmę už neteisėtą disponavimą informacija, kuri yra valstybės paslaptis (šiuo atveju – jau iki trejų laisvės atėmimo metų).

Ir dėl ko visa tai atsitiko? Juk Lietuvoje slapta (ar kitokia neskelbtina) informacija sklaidoma į dešinę ir kairę nuolat. Ji mirga marga žiniasklaidoje. Ir tai dažnai nėra žurnalistų nuopelnas. Ji sąmoningai nutekinama, ja manipuliuojama bei siekiama pačių įvairiausių politinių, ekonominių ir asmeninių interesų įgyvendinimo. Žurnalistai dažnai elgiasi gana naivokai, lyg gyvūnai, iš karto lekiantys paskui numestą kamuoliuką. Tai skatina griežta profesinė konkurencija, kai kiekviena sekundė svarbi ir ilgiau mąstyti nepriimtina.

Kas šiuo atveju tokio svarbaus iš Valstybės saugumo departamento pažymos nutekinta/pranešta? Kad atitinkamos Rusijos struktūros dirba savo įprastinį darbą – parinkinėja, kraipo ir skleidžia jų interesus atitinkančią informaciją. Ar tai nežinoma buvo iki šiol? Ar būtinai vertėjo sureikšminti tokios „slaptos“ informacijos paskleidimą?

Jeigu buvo manoma, kad pažymos paviešinimas suveiks kaip propagandos priešnuodis ir svetima pusė kažko parengto neskelbs apie mūsų valdžią arba paskelbus nebus efekto, tuomet statutinio tarnautojo logika tampa aiški. Kodėl šįkart reikėjo rodyti išskirtinai baugų dėmesį profesionaliems žurnalistams? Be sąmokslų teorijų, paaiškinti galima ta pačia statutinio pareigūno logika, kuri sako, kad pirma veikiama, paskui galvojama. Deja, tokios logikos materializacija yra žalinga mūsų valstybei ir žodžio laisvei.

Žurnalistų bendruomenei yra suteikta neeilinė proga solidarizuotis ir ginti pamatines profesines vertybes. O politikams, kurie nenori laukti Vengrijos likimo ir iš dalies laisvos spaudos, laikas suprasti, kad žiniasklaidos laisvė nėra nekintamas dydis ir niekada nedovanojama amžinam. Nes kai žiniasklaida tampa iš dalies laisva, dalis politikų (laisvų) tampa nereikalingi.