D. Jastramskis. Žodžio laisvė labiau rūpi L. Graužinienei nei liberalams

 (179)
Kūčių išvakarėse, kai laisvame pasaulyje sklandė euforinės nuotaikos dėl Rusijos prezidento malonės žymiausiems politiniams kaliniams, Lietuvoje gimė reali iniciatyva iš Baudžiamojo kodekso gniaužtų paleisti žodžio laisvę. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė įregistravo įstatymo projektą, numatantį naikinti baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą, o už šmeižtą bausti tik dėl paskleistos informacijos apie neva padarytą nusikaltimą bei netaikyti laisvės atėmimo bausmės.
Deimantas Jastramskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Laisvės ir malonės paralelėse su Rusija galima įžvelgti ir daugiau dalykų. Nebūtinai susijusių su Darbo partija ir jos bylomis. Tai – 10 metų. Tiek už grotų sėdėjo kalinys Nr. 1 Michailas Chodorkovskis ir tiek Lietuvoje galioja Baudžiamojo kodekso normos, leidžiančios privataus kaltinimo tvarka už paskleistą žodį bet kuriam visuomenės nariui grasinti belange iki dviejų metų.

Kodėl L. Graužinienei šiuo metu parūpo žodžio laisvė, argumentų yra bent keletas. Svarbiausias, kad jos teikiamoje įstatymo pataisoje iš Baudžiamojo kodekso siūloma išmesti atsakomybę už nepagarbą teismui. Tai reikalinga neformaliam „darbiečių“ lyderiui Viktorui Uspaskichui, kurį Seimo pirmininkė uoliai išsukinėja dėl neliečiamybės panaikinimo, kad jis galėtų išvengti bylinėjimosi už teisėjų menkinimą. Taigi, iniciatyva keisti straipsnius, ribojančius žodžio laisvę, tėra priedas prie to, kas šiuo metu aktualu Darbo partijai.

Kita priežastis – konkurencija su prezidente Dalia Grybauskaite, pateikusia Seimui svarstyti Baudžiamojo proceso kodekso pataisą, galinčią labiau apsaugoti informacijos šaltinio paslaptį. Ir prezidentės, ir parlamento pirmininkės pataisos yra labai reikalingos žodžio laisvei, žurnalistams, žiniasklaidai, o svarbiausia – visuomenei. Nors nemaža jos dalis to nesupranta arba supranta tada, kai patiems (arba artimiesiems) tenka dėl ištarto ar užrašyto žodžio būti kaltinamuoju (nuteistuoju). Tiesa, prezidentės pataisos svarstymas Seime nukeltas į pavasario sesiją, o parlamento vadovės pataisą ketinama įtraukti į sausio mėnesio darbotvarkę (gal šiuo atveju bus taikoma ir skubos tvarka?).

Galima apgailestauti, kad demokratinei visuomenei nereikalingą (ir žalingą) saviraiškos laisvės kriminalizavimą bandoma naikinti (arba bent sumažinti) tik tuomet, kai kažkas atsitinka drastiško (STT akcija prieš BNS redakciją) arba kai to prireikia įtakingiems valstybės asmenims. Dar labiau apgailėtina, kad to visiškai nereikia vadinamosioms tradicinėms Lietuvos partijoms: socialdemokratams, konservatoriams ir liberalams.
Deimantas Jastramskis

Baudžiamojo kodekso pataisos teikimo kontekstas yra ir šiek tiek tragikomiškas. Teikėja – partijos teisiamųjų kolegė (lyderė), besisolidarizuojanti su savais ir kitais teisiamaisiais (arba potencialiai kaltinamaisiais). Projekto dalies (apie šmeižtą ir įžeidimą) tekstas copy-paste būdu paimtas iš Lietuvos advokatų iniciatyva svarstyto teisės akto projekto (oficialiu rengėju pristatomas Seimo referentas). Tai yra ta profesinė gildija, kuri iš esmės turėtų būti suinteresuota baudžiamųjų bylų gausėjimu. Tačiau vieši pačių advokatų pasisakymai taip pat gali tapti Baudžiamojo kodekso straipsnių, reglamentuojančių bausmes už šmeižtą ir įžeidimą, taikymo objektais. Be to, nereiktų atmesti ir dalies advokatų pilietiškumo raiškos.

Eilinį kartą galima apgailestauti, kad demokratinei visuomenei nereikalingą (ir žalingą) saviraiškos laisvės kriminalizavimą bandoma naikinti (arba bent sumažinti) tik tuomet, kai kažkas atsitinka drastiško (STT akcija prieš BNS redakciją) arba kai to prireikia įtakingiems valstybės asmenims. Dar labiau apgailėtina, kad to visiškai nereikia vadinamosioms tradicinėms Lietuvos partijoms: socialdemokratams, konservatoriams ir liberalams. Apmaudžiausiai šioje situacijoje atrodo liberalai (turintys puoselėti pamatines laisvės vertybes), kurie jau seniai galėjo surengti ne vien laisvės nuo mokesčių dieną, bet ir saviraiškos laisvės dekriminalizavimo dieną.

Tradicinės partijos turbūt linkę nuolaidžiauti gajam mūsų visuomenėje kriminaliniam mentalitetui. Daugeliui mūsų šalies gyventojų atrodo normalu žmones sodinti už grotų dėl įžeidimo, juolab – dėl šmeižimo. Ne šiaip sau turbūt Lietuva pastaraisiais metais užima prizinę vietą ES pagal kalinių kiekį, tenkantį 100 000 gyventojų. Kitos prizininkės – Baltijos sesės: Latvija ir Estija – visos trys ES narės su lagerinės Sovietų Sąjungos patirtimi.

Tačiau įžeidimo ir šmeižimo dekriminalizavimo požiūriu mes atsiliekame ne tik nuo Estijos (kas jau beveik įprasta), bet ir nuo Latvijos. Estijoje nuo 2002 m. Baudžiamajame kodekse palikta tik atsakomybė, susijusi su valstybės simbolių, institucijų ar pareigūnų šmeižimu, Latvijoje Baudžiamoji atsakomybė dėl šmeižimo supaprastinta 2009 m. (siejama su reputacijos menkinimu).

Lietuvos politikus, besidairančius į kitas šalis, turbūt glumina tai, kad daugelyje Vakarų valstybių vis dar egzistuoja baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą ir įžeidimą, nors ir taikoma labai retai. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos duomenimis, šmeižtas ir įžeidimas visai arba iš dalies yra dekriminalizuoti 14 šalių-narių. Tarp jų – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Kipre, keliose Balkanų valstybėse.

Tad net ir lūkuriuojantiems lygiuotis yra į ką. Nors, aišku, galima dar palaukti, kol bylų pagal Baudžiamojo kodekso 154 („Šmeižimas“) ir 155 („Įžeidimas“) straipsnius per metus bus iškeliama ne šimtai, kaip yra dabar, bet tūkstančiai, o nuteistųjų bus ne dešimtys, o – šimtai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (915)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (125)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (139)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?

T. Kačerauskas. Žaliojo tilto skulptūros – politinis ledonešis laimi (415)

Klausimas, ar sovietinis paveldas turi būti saugomas, nevienareikšmis. Pirma, sovietinis paveldas neatsiejamas nuo „sovietinio kolonializmo“ trauminės patirties, kurią siekiama pašalinti ar bent užmaršinti. Antra, sovietinis paveldas liudija meno raidą, kuriai gresia netekti artefaktų. Trečia, jis rodo ir tam tikrą vengtiną istorijos eigą, kuri gali pasikartoti nesant jos simboliams.

Jaunasis reformatorius, kurį iškėlė Maidanas: gyvo žmogaus po numirėliu nepakiši (87)

Aukščiausio rango pareigūnas, kovojęs prieš korupciją Ukrainoje, jaunasis reformatorius, nusikalstamų schemų narpliotojas, žmogus, kurio ukrainiečiai prašo neišvykti iš šalies. Tai – Davidas Sakvarelidzė, karjerą pradėjęs Gruzijoje ir ją tęsęs įspūdinguose postuose Ukrainoje.