D. Jastramskis. Kas riboja Lietuvos žiniasklaidos laisvę?

 (83)
Ketverius metus, nuo 2009 iki 2012 m., smukęs Lietuvos žiniasklaidos laisvės indeksas 2013 m. stabtelėjo. Tai rodo organizacijos „Freedom House“ tyrimas, kasmet vertinantis žiniasklaidos laisvę lemiančias šalių teisines, politines ir ekonomines sąlygas.
Deimantas Jastramskis
Deimantas Jastramskis
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Žodžio laisvės trukdymų mastas Lietuvoje praėjusiais metais įvertintas tiek pat balų, kaip ir 2012 m. Tarp 63 laisvą žiniasklaidą turinčių šalių Lietuva, kartu su Grenada ir Slovėnija, dalijasi 39–41 vieta.

Teigiama yra tai, kad nerimą kelianti situacija Lietuvoje nepablogėjo. Žiniasklaidos laisvės padėtį mūsų valstybėje galima palyginti su paciento būsena, kai pranešama, jog po organizmo nualinimo ji išlieka stabili, tačiau kada pacientas sustiprės, medikai pasakyti negali.

Lietuvai norint pavyti, pavyzdžiui, Estiją (15–17 vieta su Airija ir San Marinu) arba bent pasiekti 2008 m. savo rezultatą (24–26 vieta su Čekija ir JAV), reiktų pašalinti nemažai žiniasklaidos laisvę ribojančių veiksnių (be abejonės, nemažinant jos socialinės atsakomybės). Tad, kokios teisinės, politinės ir ekonominės aplinkybės varžo žiniasklaidos laisvę Lietuvoje?

Teisinė aplinka: griežtokas ir nedarnus požiūris

Pirmiausiai norisi akcentuoti, kad Lietuvos teisės aktuose garantuojama teisė laisvai gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų žiniasklaidos veikloje užtikrinama toli gražu ne visada. Vieną iš skandalingesnių situacijų 2008 m. pabaigoje buvo sukūrusi Arūno Valinsko vadovaujama Seimo valdyba, nustačiusi žurnalistų akreditavimo kvotas bei apribojusi galimybes rinkti informaciją parlamente. Dėl „kūrybiškumo“ prizo šioje srityje galėtų varžytis daug valstybės institucijų ir savivaldybių, nustatančių informacijos (ne)teikimo tvarkas, dienas ar reikalaujančių iš žurnalistų klausimus pasirašyti elektroniniu parašu.

Nors Administracinių teisės pažeidimų kodekse valstybės ir savivaldybių institucijų vadovams yra numatyta skirti baudas už atsisakymą teikti informaciją ir trukdymą žurnalistams vykdyti profesines pareigas, žurnalistai savo pažeistas teises gauti informaciją gina tik išimtiniais atvejais. Tai lemia sudėtinga teisinė procedūra bei riboti redakcijų ištekliai siekti teisėtumo.

Politikai, tampydami žiniasklaidą už skvernų taip, kad ji žiūrėtų į partijų būstines, bei papirkinėdami, patys jos laisvę ir smukdo. Tačiau žiniasklaida, kurios rinkodara pagrįsta užsakymų „išmušinėjimo“ principu, net ir esant geriausioms ekonominėms sąlygoms pati save paverčia paslėptos reklamos (arba propagandos) belaisve.
Deimantas Jastramskis

Išskirtinai nepalankias aplinkybes žiniasklaidos laisvei tarpti sudaro Baudžiamojo kodekso (BK) normos, reglamentuojančios griežtą atsakomybę už šmeižimą ir įžeidimą, taip pat Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) norma dėl informacijos šaltinio paslapties atskleidimo, sudaranti sąlygas taikyti žiniasklaidos atstovams (liudininkams) spaudimą, atliekant jų atžvilgiu neproporcingus ikiteisminio tyrimo veiksmus.

Minėtų BK normų pataisos, vaduojančios žodžio laisvę iš BK gniaužtų, Seime registruotos prieš Kalėdas, tačiau jau penktas mėnuo, kai jų priėmimą stabdo Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės noras tuo pačiu balsavimu iš BK išmesti straipsnį dėl nepagarbos teismui. Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlomas BPK normos dėl informacijos šaltinio paslapties atskleidimo pakeitimas beveik pusmetį nesulaukia deramo Seimo narių, po Specialiųjų tyrimo tarnybos reido prieš BNS redakciją prisiekinėjusių amžiną meilę žiniasklaidos laisvei, dėmesio.

Lietuvoje Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato įspėjimą ar baudą už Respublikos prezidento įžeidimą arba šmeižimą žiniasklaidoje. Nors praktikoje šis straipsnis taikomas retai, tokia selektyvi administracinė atsakomybė dėl vieno asmens įžeidimo ar šmeižimo sudaro papildomą galimybę žiniasklaidos laisvės varžymui.

Nagrinėjant kitas teisės aktų normas, darančias įtaką žiniasklaidos laisvės varžymams, pabrėžtinas nedarnus įstatymų leidėjų požiūris žiniasklaidos subjektų atžvilgiu. Viena vertus, sukurta per daug biurokratizuota žiniasklaidos priežiūros ir iš dalies savitvarkos sistema (trys institucijos), kuri šalia teisminės valdžios suteikia papildomas galimybes reikalauti iš žiniasklaidos subjektų teisinės ir etinės atsakomybės. Kita vertus, stokojama teisės aktų normų, specialiai reglamentuojančių žiniasklaidos subjektų nuosavybės koncentracijos ir užimamos rinkos dalies ribojimus, kurie galėtų paskatinti žiniasklaidos įvairovę ir sumažintų dalies žurnalistų priklausomybę nuo jų darbdavių ekonominių (tam tikrais atvejais – ir politinių) interesų.

Politinė aplinka: savos propagandos pinklės

Nors Lietuvoje yra įteisintas žiniasklaidos nepriklausomumas nuo juridinių politikos subjektų (valdžios institucijų ir politinių partijų), tačiau tokios įstatymo normos praktikoje nėra visuomet garantuojamos. Net ir tuo atveju, kai įstatymo pažeidimą fiksuoja žiniasklaidos priežiūros institucija – Žurnalistų etikos inspektorius ir jo tarnyba (Druskininkų savivaldybės atvejis).

Kitų parlamentinių partijų atstovai – taip pat aktyvūs žiniasklaidos (daugiausia – rajoninės) „globėjai“, tačiau Darbo partija tai daro daug labiau sutelktai. Viskas būtų gerai, jeigu tai vyktų visuomet skaidriai, nemaskuojant partinių ryšių su redakcijomis, bet Lietuvos realybė yra dažniau priešinga.
Deimantas Jastramskis

Politikams, valstybės ir savivaldybių institucijų atstovams, kaip ir kitiems fiziniams asmenims, galima įsigyti ir valdyti žiniasklaidos priemones. Jeigu palyginti didelę atitinkamos žiniasklaidos rinkos dalį užima valdžios atstovų valdoma žiniasklaida, skleidžianti vienašališkai politiškai angažuotą turinį, galima teigti, kad sudaromos nepalankios žiniasklaidos laisvei politinės aplinkybės. Tokia situacija būdinga nemažai savivaldybių, kur vietines žiniasklaidos priemones administruojančių bendrovių pagrindiniai akcininkai yra politikai arba politikų artimieji.

Charakteringiausia situacija nagrinėjamu aspektu yra Kėdainių rajono savivaldybėje, kur didžioji žiniasklaidos rinkos dalis priklauso Darbo partijos narių ir jų artimųjų kontroliuojamoms bendrovėms: UAB „Rinkos aikštės“, UAB „Kėdainių krašto televizija“ ir UAB „Kėdainių garsas“.

Dalį žiniasklaidos politikai pajungia per statytinius organizacijų nuosavybės struktūroje ir organizacijų valdyme. Politinės įtakos modelis, kai pagrindinius žiniasklaidos turinio įrėminimo elementus nustato Darbo partijos nariai bei su ja susiję asmenys, yra fiksuotas interneto portalų „Balsas.lt“, „Ekonomika.lt“ ir laikraščio „Valstiečių laikraštis“ administravime.

Kitų parlamentinių partijų atstovai – taip pat aktyvūs žiniasklaidos (daugiausia – rajoninės) „globėjai“, tačiau Darbo partija tai daro daug labiau sutelktai. Viskas būtų gerai, jeigu tai vyktų visuomet skaidriai, nemaskuojant partinių ryšių su redakcijomis, bet Lietuvos realybė yra dažniau priešinga.

Nesant politikos subjektų įtakos žiniasklaidos organizacijų valdyme, svarbi jos turinio poveikio priemonė yra valstybės institucijų, politinių partijų ir pavienių politikų lėšos, skirtos atlikti reikalingos informacijos skelbimo užsakymams. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2012 m. ir 2013 m. I pusmečio viešinimo paslaugų viešųjų pirkimų vertė buvo 108,3 mln. litų. Didžiausios perkančiosios organizacijos pagal viešinimo paslaugų pirkimų vertę per šį laikotarpį buvo Žemės ūkio ministerija, kurios įvykdytų viešinimo paslaugų pirkimų vertė sudarė 17,5 mln. Lt, ir Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos – 12,7 mln. Lt.

Svarbių valstybės institucijų ir kitų politikos subjektų lėšos, skaidriai ir be papildomų politinių kėslų redakcinio turinio atžvilgiu skiriamos reikalingos informacijos skleidimui, galėtų būti vertinamos kaip autonomiškos pajamos iš ūkinės veiklos, tačiau dalies Lietuvos žiniasklaidos ir politinės aplinkos subjektų santykiuose yra būdingas tiesiogiai žiniasklaidos organizacijoms skiriamų politikos subjektų (juridinių ir fizinių) lėšų atitinkamos informacijos (reklamos, veiklos viešinimo) skleidimui ir originalaus žiniasklaidos turinio ryšys. Žiniasklaida, gaunanti iš politikos subjektų finansavimą už užsakomosios informacijos skelbimą ir atitinkamai skleidžianti politiškai tendencingą redakcinį turinį, negali būti vertinama kaip laisva.

Lietuvos rinkoje veikia tik pavienės ekonomiškai pajėgios organizacijos, kurių administruojamos žiniasklaidos priemonės pateikia pakankamai išsamų politinį-socialinį naujienų spektrą.
Deimantas Jastramskis

Viena vertus, turinio priklausomybę nuo politikos subjektų finansavimo skatina menkas žiniasklaidos organizacijų ekonominis pajėgumas (iš dalies lemiamas netinkamos valstybės politikos žiniasklaidos subjektų atžvilgiu), kita vertus, dalis žiniasklaidos organizacijų (net ir būdamos ekonomiškai pajėgios) turinio nepriklausomumą savo iniciatyva aukoja dėl galimybės pajamas papildyti iš politikos subjektų lėšų.

Politikai, tampydami žiniasklaidą už skvernų taip, kad ji žiūrėtų į partijų būstines, bei papirkinėdami, patys jos laisvę ir smukdo. Tačiau žiniasklaida, kurios rinkodara pagrįsta užsakymų „išmušinėjimo“ principu, net ir esant geriausioms ekonominėms sąlygoms pati save paverčia paslėptos reklamos (arba propagandos) belaisve. Taigi, kai Lietuvos politikai kalba apie tautos apsaugą nuo Rusijos propagandinių kanalų, kyla klausimas, o kas turėtų Lietuvos žmones apsaugoti nuo savos propagandos nelaisvoje šalies žiniasklaidoje?

Ekonominė aplinka: išnaudojamų žurnalistų galimybės menkos

„Freedom House“ skaičiuojamo Lietuvos žiniasklaidos laisvės indekso per dvidešimt metų smukimų pradžia sutapo su šalies ekonominės situacijos pablogėjimu 1998 ir 2009 m. Tačiau šio indekso smukimas 1998–2000 m. buvo perpus mažesnis nei 2009–2012 m.

Viena vertus, 2009 m. ekonomikos nuosmukis buvo žymiai didesnis nei 1999 m., vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą. Kita vertus, Lietuvos Vyriausybės ekonominė politika žiniasklaidos atžvilgiu abejais laikotarpiais iš esmės skyrėsi. Ištikus 1998 m. krizei ir pokriziniu laikotarpiu, valstybė nekeitė mokesčių lengvatų sistemos, taikomos žiniasklaidos subjektams, bet mažino paramą žiniasklaidai per Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF).

Nuo 2009 m. buvo pasirinkta priešinga finansinės politikos žiniasklaidos atžvilgiu koncepcija: naikinti PVM lengvatas periodinei spaudai, įvesti socialinio draudimo įmokas nuo mokamų redakcijų kūrybiniams darbuotojams honorarų ir didinti biudžetinę paramą per SRTRF. Tačiau SRTRF paramos padidinimas buvo nepakankamas, kad būtų kompensuoti neigiami ekonominės krizės ir mokesčių politikos padariniai žiniasklaidos organizacijų ekonominiam pajėgumui, kurio sumažėjimas lėmė didesnį žiniasklaidos priklausomumą nuo politikos subjektų, turinio įvairovės siaurėjimą ir laisvės indekso Lietuvoje smukimą 2009–2012 m.

Prezidentės D. Grybauskaitės siūlomas BPK normos dėl informacijos šaltinio paslapties atskleidimo pakeitimas beveik pusmetį nesulaukia deramo Seimo narių, po Specialiųjų tyrimo tarnybos reido prieš BNS redakciją prisiekinėjusių amžiną meilę žiniasklaidos laisvei, dėmesio.
Deimantas Jastramskis

Koncentruotos žiniasklaidos nuosavybės, daug ekonominių interesų turinčiose organizacijose žurnalistų ir redaktorių veikla yra apribota nuosavybinių-organizacinių bei ekonominių-politinių interesų lauke. Ekonomiškai sudėtingose sąlygose egzistuojančios, finansiškai priklausomos nuo valdžios, pavienių politikų ir koncentruoto verslo interesų žiniasklaidos organizacijos neturi pakankamų galimybių nušviesti viso politinio spektro bei pateikti išsamų socialinių grupių ir jų interesų vaizdą žiniasklaidoje. Lietuvos rinkoje veikia tik pavienės ekonomiškai pajėgios organizacijos, kurių administruojamos žiniasklaidos priemonės pateikia pakankamai išsamų politinį-socialinį naujienų spektrą.

Užtikrinant visapusišką žiniasklaidos laisvę yra svarbūs vidinės-organizacinės laisvės elementai, kai yra aiškiai deklaruojami nuosavybės santykiai, yra skaidrūs darbo santykiai ir kai žurnalistai ir redaktoriai veikia pagal aiškiai nustatytus etikos standartus.

Žiniasklaidos organizacijų nuosavybės skaidrumą teisiškai prižiūrėti yra įpareigotos Kultūros ministerija ir Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Tačiau ne visos organizacijos pateikia įstatyme nurodytus duomenis apie nuosavybės valdytojus bei jų turtines sąsajas su kitais viešosios informacijos rengėjais, skleidėjais ir savininkais (atsakomybė už šių duomenų nepateikimą nenumatyta).

Kaip viena iš priemonių silpninti žurnalistų socialines garantijas yra paplitusi praktika nesudaryti su žurnalistais darbo ir autorinių sutarčių bei žurnalistus versti užsiimti individualia veikla pagal Valstybinėje mokesčių inspekcijoje išduodamas pažymas arba verslo liudijimus bei atsiskaityti už darbą neoficialiai, nemokant valstybei mokesčių. Ekonomiškai išnaudojami žurnalistai turi menkas galimybes kurti laisvą ir atsakingą žiniasklaidos turinį.

Įstatymas nustato, kad viešosios informacijos rengėjas privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, tačiau dauguma Lietuvos redakcijų neturi parengę individualių etikos kodeksų bei jose nėra veikiančių etikos komisijų. Tik pavienės redakcijos viešai nurodo, kad savo darbe vadovaujasi organizacijos arba Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu.

Kadangi Lietuvos žiniasklaidos sistemos nuosavybės subjektų santykiai yra paviešinami tik iš dalies, darbo santykiai dalyje organizacijų nėra pakankamai skaidrūs bei daugumos redakcijų vidinės elgsenos taisyklės dažniausiai nėra suformuluotos, o tuo pačiu ir paviešintos, galima tvirtinti, jog žiniasklaidos organizacijų valdymo skaidrumas kol kas ribotas ir tai yra viena iš žiniasklaidos laisvės kliūčių.

Aptarti teisiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai yra skirtingo masto. Vieni iš jų slegia visą žiniasklaidos organizmą, kiti klibina tik atskiras jo dalis, tačiau skatina pašalinius efektus. Žiniasklaida savaime nesustiprės. Tam reikia teisinės darnos, politinės išminties ir ekonominės nuovokos.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvos pjūvis

V. Saldžiūnas. Atsakas terorizmui: koks jis turėtų būti ir kodėl jo nėra? (168)

Jeigu iš komentaro antraštės tikėjotės išgirsti paprastą, kaip greitas maistas suvartojamą atsakymą, teks nusivilti – tokio nėra. O ir būti negali.

I. Makaraitytė. Pasveikinkime „švarius“ Rusijos sportininkus. Ir Rusiją. Su pergale! (406)

Kokias aistras sukėlė Tarptautinio komiteto sprendimas leisti Rusijai dalyvauti Rio olimpiadoje! Nė vieno patenkinto. Vieni pyksta, kad apskritai leido, kiti – kad leido, bet ne visus. O štai Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino sprendimą leisti Rusijos rinktinei dalyvauti Rio Olimpiadoje.

A. Užkalnis: Idiotų ramybė karo akivaizdoje (813)

Žinote tą žmogų, kurio namas jau dega? Jis turi arba gesinti, arba, griebęs vaikus ir artimuosius, bėgti lauk. Tačiau tas žmogus dėl įgimto kvailumo, kurio nepakeitė nei mokslai, nei patirtis, nei praeityje įsistatyti gumbai, elgiasi kitaip.

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (369)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.

E. Samoškaitė. Cenzorius (104)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).