D. Jakniūnaitė. Lietuvos užsienio politika: girdima, bet siaura ir negatyvi

 (146)
Ką galime ką pasakyti apie šių metų Lietuvos užsienio politiką? Turbūt dauguma sutiks, kad ji buvo matoma, girdima, aktyvi. Tai žodžiai, puikiai apibūdinantys formą, o ar yra ką pasakyti apie turinį?
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Prieš kelias dienas Užsienio reikalų ministras apžvelgė savo ir ministerijos metų veiklą: pabrėžė aktyvią Rytų partnerystę, JT ST pirmininkavimą ir ekonominę diplomatiją. Didžiavosi Lietuvos indėliu prisidedant prie stabilios Europos kūrimo, ir kaip kiekvienos šalies užsienio reikalų ministras, neabejojo net ir mažos šalies pastangomis siekiant taikos ir saugumo pasaulyje. 

Sąmoningai ar ne, bet ministras vengė itin girtis, atliko daugiau biurokratinį darbą susakydamas atliktus didesnius ar mažesnius darbus. Kitaip tariant, jis išvardino medžius, o jau mišką pamatyti ir jį įvertinti paliko kitiems. Tad pažiūrėkime kiek iš toliau į šį Lietuvos užsienio politikos vaizdą 2014-aisiais. 

Mano įsitikinimu, išsiskyrė trys dalykai. 

Pirma, užsienio politika buvo girdima, kategoriška, nors ir siaura. Nuo ministro rodymosi tarptautinėje žiniasklaidoje iki prezidentės skambios frazės apie „teroristinę valstybę“ viskas sukosi apie įvykių Ukrainoje ir Rusijos vertinimą. Daugiau išskirtinio apie Lietuvos užsienio politiką šiais metais nėra ką pasakyti - narystė JT Saugumo taryboje ir pirmininkavimas joje irgi nenutolo nuo Ukrainos, o ekonominės diplomatijos srityje išsiskiriant 27 (!) prioritetines valstybes dar teks gerokai paplušėti išmokstant formuluoti konkretesnius tikslus (žiūrėkite metinį URM pristatymą).

Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas - reikia gąsdinti.
Dovilė Jakniūnaitė

Turėti konkretų, apibrėžtą tikslą ir jo kryptingai siekti yra pagirtina strategija. Valstybei reikia saugios aplinkos. Puiku, kad valstybės vadovai tai supranta. Puiku, kad sako plačiai ir garsiai.
Mažiau puiku, kai aiškios pozicijos turėjimas tampa automatinis ir nereflektyvus. Kai už norų pasakyti retoriškai skambias, skandalingas antraštes žiniasklaidoje generuojančias frazes tai ir teslypi - skambios frazės. Jos gal ir gamina daugiau populiarumo taškų namuose, kur daliai žmonių vis priimtinesnė tampa militaristinė retorika, tačiau už jų idėjos apie užsienio politikos kryptį nematyti. Na, suradome dar daugiau vaizdingų žodžių Rusijai pakritikuoti, kas toliau?

Antra, gąsdinimas tapo pagrindiniu užsienio politikos pateisinimu. Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas - reikia gąsdinti. Tai žinojo ir Sovietų Sąjunga, ir JAV šaltojo karo metais, šią strategiją buvo gerai įvaldęs G. W. Bushas, o aukštumas yra pasiekęs V. Putinas.
Lietuvoje mes irgi esame gąsdinami ir gąsdinamės. Stojame į šaulių sąjungą, organizuojame konferencijas apie karus, rengiame seminarus apie pilietinę gynybą, gal kas nors ir maisto atsargas kaupti pradėjo. Vien ko verta lapkritį išsiplėtojusi diskusija tarp keleto ekspertų štai čia, DELFI portale, apie tai, kiek realus Baltijos valstybių užpuolimas. 

Ir čia nesvarbu, kiek tai realu ar ne – viskas yra vienodai realu ir nerealu, kol kas nors neįvyksta. Daug svarbiau, ką su mumis padaro tokia retorika. Pripažinkime, visos Rusijos atgrasinimo strategijos, apie kurias čia, Lietuvoje šnekama, skirtos ne Rusijai. Rusijos neatgrasys keliais šimtais padidėję šaulių būriai. Jos skirtos mums – visada paprasčiau gyventi pasaulyje, kur yra tik juoda ir balta, kuriame įmanoma apsistatyti tvoromis ir saugikliais. Tad kartu ši retorika paverčia mus valstybės kūno dalimis, o ne žmonėmis, kuriems valstybė yra priemonė gyventi savo gyvenimus.

Ir tai atveda prie trečiojo Lietuvos užsienio politikos bruožo šiais metais - ji neturėjo pozityvios vizijos. Užsienio politikoje tikrai puikiai reaguota į tai, kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, net pirmininkavimas JT ST buvo išnaudotas, nes buvo Ukraina. Tačiau ar be to turėta kažkokia buvimo Saugumo taryboje vizija? Kokių santykių su kaimynais mes vis dėlto norime? Ką Lietuva daro Europos sąjungoje? 

Užsienio politika yra daugiau nei kasdienė reakcija į įvykius. Būdama bendros valstybės politikos dalimi, ji taip pat turėtų parodyti, kokią valstybę norima sukurti. Ar tai yra ir bus tik valstybė, kurią apibrėžia Rusijos baimė? Ir ar tokio negatyvaus apsibrėžimo užtenka prasmingai užsienio politikai?

Žinoma, visi šie klausimai nėra nauji, jų klausta ir klausiama visą mūsų pointegracinį dešimtmetį. Tačiau juos reikia kelti ir kelti, ypač dabar, kai turime gerokai mažiau komforto atsakinėti į juos.

Nes kas bus tada, kai bandysime apsisaugoti, bet bus nebeaišku, ne tik nuo ko, bet ir dėl ko.

Komentaras yra projekto (sutarties Nr. MIP-011/2013), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba, dalis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Nenoras žvelgti tikrovei į akis (166)

„Brexit“, Donaldo Trumpo pergalė, Italijos referendumo nesėkmė, Austrijos prezidento rinkimai (radikalios Austrijos laisvės partijos kandidatas surinko 46 proc. balsų) akivaizdžiai rodo, kad vis daugiau Vakarų gyventojų nusigręžia nuo tradicinių politinių partijų ir šalies elito nuostatų, ryžtasi patikėti savo likimą politiniams autsaideriams.

A. Tapinas. O tuo metu – raliai Afrikose, šefo „audinės“ ir flomasteriai už minimalią algą (689)

Į kampą įsprausta valstiečių žaliųjų komanda tankina gretas, šiaušiasi durtuvais ir ruošiasi ilgam poziciniam karui su žiniasklaida. „Kas kitas, kas bus kitas” – turbūt frakcijoje klausinėja vienas kito, ir susėdę ratu pasakoja savo viešųjų ryšių kunigui paslėptas ar nutylėtas nuodėmes.

N. Vasiliauskaitė. Kailiniams – taip! (312)

Vilniuje netrukus nusimato „Eitynės už gyvūnus“. Organizatoriai – „gyvūnų teisių“ aktyvistų, veganų, tam tikrų liberalų ir tam tikrų kairiųjų kompanija – šiuo atveju nori ne tiek žygiuoti „už gyvūnus“ (ką tai bereikštų), kiek tarti garsų smerkiantį „Kailiniams – ne!“.

R. Valatka. Kylantis karbauskizmas = paprastas putinizmas (2848)

Lietuva išgyveno savaitę, kuri pagal aukščiausių politikų melo intensyvumą ir įžūlumą gali būti palyginta nebent su Pakso elgsena per apkaltą. Valstybę buvo bandyta padaryti lizingu greta Gretos. Šįkart nepavyko. Kildišienės šūkis „Mano darbo rezultatai bus matomi, ir tai įvyks greitai“ įgyvendintas su kaupu.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar garbė žūti už tėvynę – tik „marozėlių“ privilegija? (371)

Viena įdomiausių naujienų portalo DELFI autorių, filosofė Nida Vasiliauskaitė, kurios straipsniuose visuomet žavėjausi argumentuota visuomenės kritika, šią savaitę žiauriai prašovė pro šalį. Gal todėl, kad ėmėsi aptarinėti temą, kurios nepažįsta, remdamasi išankstinėmis klaidingomis nuostatomis.