D. Jakniūnaitė. Lietuvos užsienio politika: girdima, bet siaura ir negatyvi

 (146)
Ką galime ką pasakyti apie šių metų Lietuvos užsienio politiką? Turbūt dauguma sutiks, kad ji buvo matoma, girdima, aktyvi. Tai žodžiai, puikiai apibūdinantys formą, o ar yra ką pasakyti apie turinį?
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Prieš kelias dienas Užsienio reikalų ministras apžvelgė savo ir ministerijos metų veiklą: pabrėžė aktyvią Rytų partnerystę, JT ST pirmininkavimą ir ekonominę diplomatiją. Didžiavosi Lietuvos indėliu prisidedant prie stabilios Europos kūrimo, ir kaip kiekvienos šalies užsienio reikalų ministras, neabejojo net ir mažos šalies pastangomis siekiant taikos ir saugumo pasaulyje. 

Sąmoningai ar ne, bet ministras vengė itin girtis, atliko daugiau biurokratinį darbą susakydamas atliktus didesnius ar mažesnius darbus. Kitaip tariant, jis išvardino medžius, o jau mišką pamatyti ir jį įvertinti paliko kitiems. Tad pažiūrėkime kiek iš toliau į šį Lietuvos užsienio politikos vaizdą 2014-aisiais. 

Mano įsitikinimu, išsiskyrė trys dalykai. 

Pirma, užsienio politika buvo girdima, kategoriška, nors ir siaura. Nuo ministro rodymosi tarptautinėje žiniasklaidoje iki prezidentės skambios frazės apie „teroristinę valstybę“ viskas sukosi apie įvykių Ukrainoje ir Rusijos vertinimą. Daugiau išskirtinio apie Lietuvos užsienio politiką šiais metais nėra ką pasakyti - narystė JT Saugumo taryboje ir pirmininkavimas joje irgi nenutolo nuo Ukrainos, o ekonominės diplomatijos srityje išsiskiriant 27 (!) prioritetines valstybes dar teks gerokai paplušėti išmokstant formuluoti konkretesnius tikslus (žiūrėkite metinį URM pristatymą).

Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas - reikia gąsdinti.
Dovilė Jakniūnaitė

Turėti konkretų, apibrėžtą tikslą ir jo kryptingai siekti yra pagirtina strategija. Valstybei reikia saugios aplinkos. Puiku, kad valstybės vadovai tai supranta. Puiku, kad sako plačiai ir garsiai.
Mažiau puiku, kai aiškios pozicijos turėjimas tampa automatinis ir nereflektyvus. Kai už norų pasakyti retoriškai skambias, skandalingas antraštes žiniasklaidoje generuojančias frazes tai ir teslypi - skambios frazės. Jos gal ir gamina daugiau populiarumo taškų namuose, kur daliai žmonių vis priimtinesnė tampa militaristinė retorika, tačiau už jų idėjos apie užsienio politikos kryptį nematyti. Na, suradome dar daugiau vaizdingų žodžių Rusijai pakritikuoti, kas toliau?

Antra, gąsdinimas tapo pagrindiniu užsienio politikos pateisinimu. Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas - reikia gąsdinti. Tai žinojo ir Sovietų Sąjunga, ir JAV šaltojo karo metais, šią strategiją buvo gerai įvaldęs G. W. Bushas, o aukštumas yra pasiekęs V. Putinas.
Lietuvoje mes irgi esame gąsdinami ir gąsdinamės. Stojame į šaulių sąjungą, organizuojame konferencijas apie karus, rengiame seminarus apie pilietinę gynybą, gal kas nors ir maisto atsargas kaupti pradėjo. Vien ko verta lapkritį išsiplėtojusi diskusija tarp keleto ekspertų štai čia, DELFI portale, apie tai, kiek realus Baltijos valstybių užpuolimas. 

Ir čia nesvarbu, kiek tai realu ar ne – viskas yra vienodai realu ir nerealu, kol kas nors neįvyksta. Daug svarbiau, ką su mumis padaro tokia retorika. Pripažinkime, visos Rusijos atgrasinimo strategijos, apie kurias čia, Lietuvoje šnekama, skirtos ne Rusijai. Rusijos neatgrasys keliais šimtais padidėję šaulių būriai. Jos skirtos mums – visada paprasčiau gyventi pasaulyje, kur yra tik juoda ir balta, kuriame įmanoma apsistatyti tvoromis ir saugikliais. Tad kartu ši retorika paverčia mus valstybės kūno dalimis, o ne žmonėmis, kuriems valstybė yra priemonė gyventi savo gyvenimus.

Ir tai atveda prie trečiojo Lietuvos užsienio politikos bruožo šiais metais - ji neturėjo pozityvios vizijos. Užsienio politikoje tikrai puikiai reaguota į tai, kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, net pirmininkavimas JT ST buvo išnaudotas, nes buvo Ukraina. Tačiau ar be to turėta kažkokia buvimo Saugumo taryboje vizija? Kokių santykių su kaimynais mes vis dėlto norime? Ką Lietuva daro Europos sąjungoje? 

Užsienio politika yra daugiau nei kasdienė reakcija į įvykius. Būdama bendros valstybės politikos dalimi, ji taip pat turėtų parodyti, kokią valstybę norima sukurti. Ar tai yra ir bus tik valstybė, kurią apibrėžia Rusijos baimė? Ir ar tokio negatyvaus apsibrėžimo užtenka prasmingai užsienio politikai?

Žinoma, visi šie klausimai nėra nauji, jų klausta ir klausiama visą mūsų pointegracinį dešimtmetį. Tačiau juos reikia kelti ir kelti, ypač dabar, kai turime gerokai mažiau komforto atsakinėti į juos.

Nes kas bus tada, kai bandysime apsisaugoti, bet bus nebeaišku, ne tik nuo ko, bet ir dėl ko.

Komentaras yra projekto (sutarties Nr. MIP-011/2013), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba, dalis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

T. Janonis. Tik laiko klausimas, kada jie mus nužudys (171)

Pasklidus žiniai, kad Šilutėje dobermanų veislės šuo sudraskė kūdikį, Lietuva sudrebėjo. Nieko naujo – kaip visada.Vieni ėmė su purvais maišyti vaikais nesugebančius pasirūpinti tėvus, kiti prakeiksmų negaili šunims, sakydami, jog visi jie potencialūs žudikai. Tačiau ar tik šunys ir jų šeimininkai kalti dėl tokių tragedijų? Tikrai NE! Mūsų šalyje veikianti institucija turėtų kontroliuoti, kokiomis sąlygomis laikomi naminiai gyvūnai ir būtent ji turėtų užbėgti tokiems įvykiams už akių. Deja, šiuo metu ji tyli.

J. Litvinaitė. Laikykitės, pone Kėvišai, – kuo ilgiau, tuo geriau (250)

Atrodytų, šią vienybės pasipiktinime valandą parašyti tokius žodžius gali tik pamišėlis ar visiškai sugedusi asmenybė. Juk dauguma reikalauja pono G. Kėvišo atsistatydinimo.

M. Ivaškevičius. Įsimylėjęs Europą (95)

Šiandien, kai Europa yra puolama ir daužoma iš visų pusių, aš reaguoju į tai kaip įsimylėjėlis, kuris deda ant vienos svarstyklių lėkštės visus jos trūkumus, o ant kitos – klausimą, ar aš galėčiau gyventi be jos. Ir nė vienas tų trūkumų ir net visus kartu sudėjus, neturi man pakankamo svorio, kad atsvertų tą klausimą.

R. Valatka. Karvė to nesupras, o lietuvis ir kariamas pripranta (316)

Kažkelintą kartą persuki laikrodį viena valanda. Karvė to nesupranta, kaip sakė iškilus valstietis. O lietuvis prie visko – ir kariamas, ir prie interesus supainiojusio Kėvišo pripranta. Antai valdžia kėsinasi į piliečių privačiai kauptas pensijas. Sako: tik su gerąja fėja „Sodra“ – ir laimėj, ir nelaimėj! Piliečiai senjorai atitaria: atimti ir „Sodrai“ atiduoti!

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar savo šeimą į užsienį išvežęs politikas turi teisę inicijuoti susitarimą dėl emigracijos? (427)

Šviežia emigracijos statistika jau tampa panaši į pavojaus sireną, reguliariai įjungiamą per civilinės saugos specialistų atliekamus bandymus – skamba grėsmingai, bet niekas nekreipia dėmesio. Politikai reaguoja į ją pagal įprastą schemą: reikia kažką daryti. Nelabai svarbu ką, nes visi žino, kad iš to darymo naudos bus tik patiems darytojams.