D. Jakniūnaitė. Lietuvos užsienio politika: girdima, bet siaura ir negatyvi

 (146)
Ką galime ką pasakyti apie šių metų Lietuvos užsienio politiką? Turbūt dauguma sutiks, kad ji buvo matoma, girdima, aktyvi. Tai žodžiai, puikiai apibūdinantys formą, o ar yra ką pasakyti apie turinį?
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Prieš kelias dienas Užsienio reikalų ministras apžvelgė savo ir ministerijos metų veiklą: pabrėžė aktyvią Rytų partnerystę, JT ST pirmininkavimą ir ekonominę diplomatiją. Didžiavosi Lietuvos indėliu prisidedant prie stabilios Europos kūrimo, ir kaip kiekvienos šalies užsienio reikalų ministras, neabejojo net ir mažos šalies pastangomis siekiant taikos ir saugumo pasaulyje. 

Sąmoningai ar ne, bet ministras vengė itin girtis, atliko daugiau biurokratinį darbą susakydamas atliktus didesnius ar mažesnius darbus. Kitaip tariant, jis išvardino medžius, o jau mišką pamatyti ir jį įvertinti paliko kitiems. Tad pažiūrėkime kiek iš toliau į šį Lietuvos užsienio politikos vaizdą 2014-aisiais. 

Mano įsitikinimu, išsiskyrė trys dalykai. 

Pirma, užsienio politika buvo girdima, kategoriška, nors ir siaura. Nuo ministro rodymosi tarptautinėje žiniasklaidoje iki prezidentės skambios frazės apie „teroristinę valstybę“ viskas sukosi apie įvykių Ukrainoje ir Rusijos vertinimą. Daugiau išskirtinio apie Lietuvos užsienio politiką šiais metais nėra ką pasakyti - narystė JT Saugumo taryboje ir pirmininkavimas joje irgi nenutolo nuo Ukrainos, o ekonominės diplomatijos srityje išsiskiriant 27 (!) prioritetines valstybes dar teks gerokai paplušėti išmokstant formuluoti konkretesnius tikslus (žiūrėkite metinį URM pristatymą).

Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas - reikia gąsdinti.
Dovilė Jakniūnaitė

Turėti konkretų, apibrėžtą tikslą ir jo kryptingai siekti yra pagirtina strategija. Valstybei reikia saugios aplinkos. Puiku, kad valstybės vadovai tai supranta. Puiku, kad sako plačiai ir garsiai.
Mažiau puiku, kai aiškios pozicijos turėjimas tampa automatinis ir nereflektyvus. Kai už norų pasakyti retoriškai skambias, skandalingas antraštes žiniasklaidoje generuojančias frazes tai ir teslypi - skambios frazės. Jos gal ir gamina daugiau populiarumo taškų namuose, kur daliai žmonių vis priimtinesnė tampa militaristinė retorika, tačiau už jų idėjos apie užsienio politikos kryptį nematyti. Na, suradome dar daugiau vaizdingų žodžių Rusijai pakritikuoti, kas toliau?

Antra, gąsdinimas tapo pagrindiniu užsienio politikos pateisinimu. Kaip mobilizuoti visuomenę ir priversti ją klausytis? Kaip kontroliuoti politinių diskusijų erdvę ir dienotvarkę? Atsakymas yra senas ir patikrintas - reikia gąsdinti. Tai žinojo ir Sovietų Sąjunga, ir JAV šaltojo karo metais, šią strategiją buvo gerai įvaldęs G. W. Bushas, o aukštumas yra pasiekęs V. Putinas.
Lietuvoje mes irgi esame gąsdinami ir gąsdinamės. Stojame į šaulių sąjungą, organizuojame konferencijas apie karus, rengiame seminarus apie pilietinę gynybą, gal kas nors ir maisto atsargas kaupti pradėjo. Vien ko verta lapkritį išsiplėtojusi diskusija tarp keleto ekspertų štai čia, DELFI portale, apie tai, kiek realus Baltijos valstybių užpuolimas. 

Ir čia nesvarbu, kiek tai realu ar ne – viskas yra vienodai realu ir nerealu, kol kas nors neįvyksta. Daug svarbiau, ką su mumis padaro tokia retorika. Pripažinkime, visos Rusijos atgrasinimo strategijos, apie kurias čia, Lietuvoje šnekama, skirtos ne Rusijai. Rusijos neatgrasys keliais šimtais padidėję šaulių būriai. Jos skirtos mums – visada paprasčiau gyventi pasaulyje, kur yra tik juoda ir balta, kuriame įmanoma apsistatyti tvoromis ir saugikliais. Tad kartu ši retorika paverčia mus valstybės kūno dalimis, o ne žmonėmis, kuriems valstybė yra priemonė gyventi savo gyvenimus.

Ir tai atveda prie trečiojo Lietuvos užsienio politikos bruožo šiais metais - ji neturėjo pozityvios vizijos. Užsienio politikoje tikrai puikiai reaguota į tai, kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, net pirmininkavimas JT ST buvo išnaudotas, nes buvo Ukraina. Tačiau ar be to turėta kažkokia buvimo Saugumo taryboje vizija? Kokių santykių su kaimynais mes vis dėlto norime? Ką Lietuva daro Europos sąjungoje? 

Užsienio politika yra daugiau nei kasdienė reakcija į įvykius. Būdama bendros valstybės politikos dalimi, ji taip pat turėtų parodyti, kokią valstybę norima sukurti. Ar tai yra ir bus tik valstybė, kurią apibrėžia Rusijos baimė? Ir ar tokio negatyvaus apsibrėžimo užtenka prasmingai užsienio politikai?

Žinoma, visi šie klausimai nėra nauji, jų klausta ir klausiama visą mūsų pointegracinį dešimtmetį. Tačiau juos reikia kelti ir kelti, ypač dabar, kai turime gerokai mažiau komforto atsakinėti į juos.

Nes kas bus tada, kai bandysime apsisaugoti, bet bus nebeaišku, ne tik nuo ko, bet ir dėl ko.

Komentaras yra projekto (sutarties Nr. MIP-011/2013), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba, dalis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (320)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (1074)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (389)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kai rinkėjai – vaikai arba gyvuliai, reformas atstoja draudimai (133)

Per patį vidurvasarį Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi vienu palaimintuoju daugiau, o Lietuva – vienu gelbėtoju mažiau. Virš pareigūniškai trumpai apkirptos premjero Sauliaus Skvernelio galvos, tarsi ryto rūkas virš ganyklos pakilus saulei, išsisklaidė Didžiojo reformatoriaus aureolė.

A. Milašius. Kaip Vilnius tapo tik miestu netoli Kauno (594)

Atkreipėte dėmesį, ką blizgančiomis iš laimės akimis kalbėjo Antanas Guoga, pirmomis valandomis po to, kai į jo nuo kortų dalybų išmiklintus pirštus įkrito „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas? Ne, jis tik tarp kitko užsiminė apie vizijas skinti laurus Europos aikštėse. Skambiausia frazė skambėjo labai paprastai: „mes nugalėsime Kauną“.