Nurimus aistroms apie Norvegijos „Barnevernet“ (BV), bet Lietuvą tebekrečiant istorijoms apie smurtą prieš vaikus, verta dar kartą kalbėti apie vaikų teises. Tema – ne tik apie vaikų teisių apsaugos sistemą, bet ir apie šeimos ir žmonių santykius, apie pagarbą žmogui, apie ilgalaikes, kryptingas pastangas, kuriant neagresyvią ir tolerantišką visuomenę, kuri susiformavo Norvegijoje per daugiau nei pusšimtį metų trukusį švietimą.

Ką tik atvykusiam imigrantui sunku suvokti, kodėl tokia sistema, tam reikia laiko ir pastangų. Todėl kalbėti apie tai būtina. Norintiems sėkmingai gyventi Norvegijoje, privaloma įsigilinti į šios šalies galvoseną ir ją suprasti.

Pirmoji istorija apie BV

Išgirdau apie BV jau pirmaisiais savo buvimo Norvegijoje metais. Istorija sukrėtė. Taigi – 1990ieji. Norvegijoje nedaug pabėgėlių. Kiekvienas čia atsidūręs sulaukia dėmesio ir globos. Moterį su vaikučiu iš musulmoniškos šalies priglaudžia kunigas, tvarkomi dokumentai gauti pabėgėlio statusą.

Moteris suserga ir atsiduria ligoninėje. Be sąmonės guli medikų priežiūroje kelias dienas, o kai atsipeikėja, pirmasis jos klausimas – kur vaikutis?

Jis paimtas BV žinion ir jau pas laikinus globėjus. Ligoninėje nėra galimybių jį tinkamai prižiūrėti. Žinoma, jis bus atiduotas, kai mama pasveiks. Mama ima sielvartauti ir emocionaliai reikalauti vaiko – rėkia, verkia, krenta, alpsta. Ligoninės personalas nežino, kaip reaguoti. Iškviestas vertėjas paaiškina, kad motina reikalauja vaiko, nes jų (motinos šalies) kultūroje negalima jokiu atveju vaiko atskirti nuo motinos. Norvegų pozicija – vaiko buvimas ligoninėje neįmanomas, jis prižiūrimas, o kai motina pasveiks, jis bus tučtuojau grąžintas. Motina paaiškinimo neklauso, su tokiu sprendimu nesutinka, elgiasi isteriškai.

Čia reikalingas paaiškinimas. Tuomet, nepažindama norvegiškos tvarkos, baisėjausi skandinavišku beširdiškumu ir nesupratau, kodėl negalėjo į ligoninę atvežti vaiko, jei motina taip kankinasi? Tačiau dabar jau suprantu. Vaikas yra BV žinioje, o motina – ligoninėje. Tai atskiros institucijos, veikiančios pagal savo tvarką, įstatymus ir aktus, turinčios savo viršininkus. Jie neturi laiko gilintis į žmogiškas aplinkybes, nes ligoninė gydo, o BV globoja vaiką. Tam, kad vaiką atvežtų (nežinia kur jis yra, gal kitame mieste), reikia derinti, priimti raštišką sprendimą (kažkas už tai turės būti atsakingas), rasti žmones, kurie veš ir jiems mokėti algą ir galbūt viršvalandžius, dengti kelionės išlaidas. Vengiant šito priimamas sprendimas – motina turi laukti kol pasveiks, tuomet galės susitikti su vaiku.

Atsakingi asmenys elgiasi pagal savo tarnybų tvarkas, kas bebūtų. To dažnai nesupranta atvykėliai iš kitų kultūrų, kur taisyklės daug lankstesnės, kur palikta daugiau vietos asmeninei iniciatyvai. Atvykėliai mano, kad į jų demonstruojamą kančią turi būti atsiliepta veiksmais, kad kuo labiau bus draskomasi – tuo labiau suminkštės pareigūnų širdys. Tačiau rezultatas būna atvirkščias.

Ši istorija turėjo nelinksmą pabaigą. Tipiška kultūrinės avarijos iliustracija. Motinai dar begulint ligoninėje, atvyko jos vyras ir vaiko tėvas. Jis situaciją išsiaiškino savaip – jei prie motinos nėra vaiko, reiškia motina padarė kažką blogo, nes tik dėl to vaiką iš motinos gali paimti (remiamasi savo šalies patirtimi, nesistengiant gilintis į naujos šalies tvarką).

Tėvas šaukė, puolė žmoną, ištempė iš lovos, klupdė ant grindų. Jis reagavo pagal savo šalies tradicijas, aiškinosi reikalą savo metodais, baudė. Įsikišo policija, sekė areštas, po to BV užvedė bylą dėl vaiko paėmimo iš smurto aplinkos... Kaip istorija baigėsi, nežinau. Tačiau supratau, kad dėl kultūrinių skirtumų net mažos problemos išsipūtė į didžiulį nesusipratimą.

Moterys ir vyrai

Kalbant apie šeimą, reikia pirmiausiai kalbėti apie vyrą ir moterį. Tuo, kad į šeimą negali niekas kištis, dažniausiai įsitikinę vyrai, ypač – smurtaujantys. Jie sukuria slaptą šeimos zoną, atriboja gimines ir draugus ir ten tvarkosi, kaip išmano. Jie įsitikinę, kad turi pilną teisę kontroliuoti savo namiškius ir juos bausti.
Daina Bogdanienė

Norvegijoje – tai praeitis. Dauguma save gerbiančių ir išlaikančių moterų čia geriau liks vienos, nei taikstysis su tokiu vyro elgesiu. Valstybė palaiko jas, padeda finansiškai.

Kitose šalyse tikrasis moteriškumas suprantamas kaip priklausymas vyrui ir nuo vyro. Emancipuota moteris kai kur vis dar yra vos ne keiksmažodis. O juk šis žodis reiškia „veiksni, suaugusi“, jis kilęs iš lotyniško žodžio „emantipatio“, reiškusio suteikti vergui laisvę ir visas teises. Gal pamiršome, kad ne taip seniai moteris ir Europoje negalėjo turėti banko sąskaitos be vyro žinios, mokytis, studijuoti, viena ar su drauge eiti į restoraną, vairuoti automobilio ar net keliauti ar dėvėti kelnių. Kai kuriose šalyse dar ir dabar negali. Moteris prilyginama vaikui, nepakankamai protingam padarui, kuris be vyro priežiūros negali daryti sprendimų.

Moteris yra fiziškai silpnesnė dar ir dėl gamtos jai skirtų funkcijų – vaikų gimdymo ir auginimo. Nematomas moters pavergimas – psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje, tą jau seniai suvokė išsivysčiusios šalys. Norvegijoje daugiau nei 50 metų dirbama šalinat smurtą iš gyvenimo ir šeimos: kuriasi krizių centrai, moterys vienijasi ir gina viena kitą. Kuriasi ir vyrų krizių centrai, kur vyras mokomas nespręsti šeimos konfliktų kumščiu, suprasti moterį vaikus, nes – mokslininkų nustatyta – smurtauja dažniausiai traumuoti, nelaimingi vyrai, patys buvę smurto aukos.

Užburtas smurto ratas

Moteris-auka paprastai užauga smurte. Ji yra išmokusi bejėgiškumo, nes jau nuo vaikystės suprato, kad geriausia gynyba – pasyvumas. Kaip vabalėlis ji skuba sustingti ir susilieti su aplinka. Aukos renkasi mylimąjį pagal tėvo pavyzdį. Su juo jaučiasi pažįstamoje aplinkoje. Nieko nedaro, kenčia ir net (kai kurios) pajunta malonumą. Yra toks fizinis nukrypimas – mazochizmas. Mūsų aptariamos aukos yra būtent tokios. Esant šiai situacijai, vyras įsitikinęs, kad viskas puiku. Žmona jį myli, bet ją reikia kartais paauklėti.

Smurtaujantys vyrai – taip pat smurto produktai. Jie, užaugę su tėvu smurtautoju, kitokios tvarkos neįsivaizduoja. Ir nebūtinai tai prasigėręs degradas, ne vienas smurtautojas – gerbiamas visuomenės narys, užimantis aukštas pareigas. Tačiau jų šeimose – teroras, nors pats smurtautojas retai šitą pripažįsta. Tokie vyrai priešinasi institucijoms, dirbančioms prieš smurtą, ir deda visas pastangas išlaikyti moterį pavergtą. Pasipila argumentai apie šventą nesikišimą į šeimą, vyriškumą, moteriškumą, paklusnumą, auklėjimą, visuomenės ištvirkimą, cituojama biblija ... Nieko naujo. O nuėmus visas kaukes lieka tik noras kontroliuoti kitą žmogų pagal savo supratimą, traumuotų „visagalių“ siautėjimas šeimose prieš silpnesnius, senovinių pažiūrų pasipriešinimas prieš individo (dažnai silpnesnio) teises į savo gyvenimą.

Išsivaduoti smurtinių santykių be galo sunku. Smurtautojas darys viską, siekdamas išlaikyti auką, net ją nužudys.
Atvykėliai mano, kad į jų demonstruojamą kančią turi būti atsiliepta veiksmais, kad kuo labiau bus draskomasi – tuo labiau suminkštės pareigūnų širdys. Tačiau rezultatas būna atvirkščias.
Daina Bogdanienė

Taip elgiasi atsilikusių musulmoniškų šalių „tikri vyrai“. Neištikimosios, nepaklususios vyrams gaudomos, užmėtomos akmenimis, nužudomos, tai vadinant garbės žmogžudyste.

Mokslininkai, tiriantys moteris-aukas, žino, kad svarbiausia – ne tik pabėgti nuo smurtautojo, bet pakeisti mąstymą. Auka turi išmokti gyventi viena, be baimės, atsakyti už savo poelgius, išmokti būti suaugusi, užsidirbti pragyvenimui. Tokios moterys, išlaikomos vyro, priprato nedirbti ir be savo žmonos pareigų nieko kito ir nemoka. Geriausia, smurtautojui rasti našlaitę, jauną, neturtingą. Ir „ją išgelbėti“. Duodant gerbūvį pasiglemžiama laisvė ir žmogiškasis orumas.

Krizių centrų darbuotojai žino, kad moteris nuo vyro ir vėl pas jį grįžta ne vieną kartą, kad smurtas ten kartojasi. Moterys neišsivaduoja iš aukos komplekso, o smurtautojai vyrai aiškina, kad feministės krizių centre primokė jo moterišką žmoną priešintis ir ardo šeimą.

Nutraukti smurto ratą labai sunku. Civilizuotose šalyse iš tokių sąlygų bandoma išplėšti bent jau vaikus, kad jie nebūtų galutinai psichiškai sužaloti, kad kada nors būtų padėtas pagrindas gyvenimui be smurto.

Nesusikalbėjimas

Tai, ką aprašiau, išsilavinę žmonės žino. Bet to dažnai nežino kai kurie imigrantai. Jie atvyksta į Norvegiją, kaip geriausią pasaulio šalį, ir tikisi greituoju būdu tapti laimingais. Deja, netrunka nusivilti. Jie susiduria su sunkumais, nes atsiveža mentalitetą, kuris Norvegijoje nepadeda pritapti.

Imigrantui apskritai sunku, nes viską reikia pradėti iš naujo – darbas, būstas, socialinis ratas. Viską apsunkina komunikacija – juk nei atvykėlis, nei vietiniai vienas kito nesupranta. Savo įprastoje aplinkoje – kaime, mieste, kolektyve – žmogus turėjo susiformavusius bendravimo įpročius. Naujoje šalyje, kur nei komunikaciniai kodai, nei kalba dar neišmokti, bendravimas sukelia nemažus sunkumus.

Dažnai girdžiu: „išmokau kalbą per kelis mėnesius“. Netikiu. Gal ir išmokai nusipirkti pieno, bet ne kalbėtis ir susikalbėti. Norint susikalbėti, mokytis reikia ilgiau, ir ne užsienietiškų žodžių, bet ir norvegiškos bendravimo kultūros, kūno kalbos.
Tuo, kad į šeimą negali niekas kištis, dažniausiai įsitikinę vyrai, ypač – smurtaujantys. Jie sukuria slaptą šeimos zoną, atriboja gimines ir draugus ir ten tvarkosi, kaip išmano. Jie įsitikinę, kad turi pilną teisę kontroliuoti savo namiškius ir juos bausti.
Daina Bogdanienė

Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių žmonių šalis. Čia iš viešųjų erdvių išgyvendintas grubumas. Niekas atvirai nežemins, nesmerks, neniekins. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako. Norvegai nėra atviri. Jų santūrumas, ugdomas nuo vaikystės, jis imigrantams – neperskaitoma kaukė. Nežinai, ką norvegas galvoja, nes čia nedemonstruojamas subjektyvus požiūris pašnekovui : ar valkata, ar turtuolis – su visais elgiamasi vienodai. Čia visi lygūs. Oficialioje aplinkoje komunikuojama be didelių emocijų, dalykiškai. Kultūringo norvego garbės reikalas – išlikti ramiu bet kokiu atveju. Bendraudamas jis nereaguoja į pašnekovą arba įvykį, o rodo savo išsiauklėjimą, manieras. Sužinojus apie nemalonų įvykį, nelaimę, norvegui svarbiausia pademonstruoti, savo geležinę savitvardą: „manęs niekas neišmuš iš vėžių“. Net ašarėlė neišriedės, sužinojus net apie tragediją.

Santūrios reakcijos sukrečia kitų kultūrų žmones. Štai sėdi tarnautoja, šypsosi ir maloniai aptarnauja, o tu žinai, kad prieš savaitę ji pagimdė negyvą kūdikį... Arba, štai kolega, eina šypsodamasi, juokauja. Pamatau užklijuotą akį, klausiu: „Kas čia, ar susimušei?“, o jis juokdamasis : „Ne, vakar vėžį išoperavo“.

Kitur toks elgesys vertinamas neigiamai – kaip kietaširdiškumas, abejingumas.

Skirtingos sistemos

Norvegijos ir Lietuvos skirtumai labai aiškūs, tačiau jiems suvokti ir apibendrinti reikia laiko. Pasidalinsiu savo pastebėjimais.

Norvegišką visuomenę vadinu pasitikėjimo visuomene. Joje bendravimas yra lygiavertis. Visi išklausomi, gali turėti nuomonę, bendraujama nepakeltu tonu, maloniai. To mokoma nuo vaikystės. Yra, žinoma, paslėptos diskriminacijos, tačiau mandagiai argumentuojant susitarti beveik visada įmanoma. Nesusitaria dažniausiai tie, kurie iš viso nesitaria.
Dažnai girdžiu: „išmokau kalbą per kelis mėnesius“. Netikiu. Gal ir išmokai nusipirkti pieno, bet ne kalbėtis ir susikalbėti. Norint susikalbėti, mokytis reikia ilgiau, ir ne užsienietiškų žodžių, bet ir norvegiškos bendravimo kultūros, kūno kalbos.
Daina Bogdanienė

Nepasitikėjimo arba kontrolės visuomenėse (postsovietinės visuomenės) vyrauja autoritarinis bendravimas. Principas „teisus stipresnis“, t.y. tas, kuris turi valdžią, viršininkas, daugiau uždirba, garsiau rėkia... Čia bet kokiame santykyje paprastai įsijungia automatinis nustatymas, kuris čia viršenis ir pagal tai bendraujama arba maloniai, arba arogantiškai, iššaukiančiai. Tas pats žmogus įgyja tai vienokį, tai kitokį statusą skirtingoje situacijoje, todėl kiekviena situacija reikalauja energijos – nustatyti, kuris viršesnis. Tačiau yra rizika ir apsirikti. Pvz. žmogus atėjo pas gydytoją. Išeities taškas – gydytojas viršesnis, o žmogus – paklusnus, t.y. pacientas turi būti malonus, o gydytojas arogantiškas. BET! Jei pacientas turtingas ar galingas (Seimo narys), susikeičiama vietomis. Prie tokio bendravimo įprantama, įsijungia autopilotas. Santykyje, kuris galėtų būti lygiavertis, vis tiek būtina pademonstruoti „Kas esu aš“, t.y. parodyti kas viršininkas, nes lygiaverčiai bendrauti nebemokama.

Pasitikėjimo visuomenėje konfliktai sprendžiami identifikuojant trūkumus ar problemas, ieškant reiškinių priežasčių ir jas šalinant. Renkama statistika, vykdomi moksliniai tyrimai, numatomos priemonės, strategija, prevencija. Taigi vyksta sąmoningas, kryptingas ir aktyvus veikimas (act), siekiant pataisyti padėtį.

Nepasitikėjimo visuomenėje vyrauja kentėjimo kultūra, skundimasis, kaltų ieškojimas, tarsi nekordinuotas plakimas irklais per vandenį be jokio tikslo ir krypties. Reaguojama į stiprų dirgiklį (react), kai daveda, pvz. įvyksta žiaurus nusikaltimas, kyla skandalas. Tada stebimasi, baisimasi, kuriamos staigių veiksmų programos. Priemonių plano nebuvimas, socialinis apleistumas, nežinojimas, ką daryti, verčia reaguoti smurtu į save ir aplinką.

Pasitikėjimo visuomenėje tikima, kad galima kelti problemą ir ją spręsti. Pilietiškai dalyvaujama siekiant pakeisti padėtį, arba (kartais) delsiama, laukiant, kol savaime išsispręs. Vyrauja solidarumas, harmoningas santykis su kitais ir aplinka, bendradarbiavimas.

Nepasitikėjimo visuomenėje net nepradėjus ko nors daryti, pastangos iš anksto pasmerkiamos, kad „vis tiek nieko nebus arba bus kaip visada“. Taip konfliktai tik didinami arba imamasi radikalių ar populiarių, bet neapgalvotų sprendimų, kurie nieko nepataiso. To pasekmė – susiskaldymas, susipriešinimas, pyktis, bejėgiškumas, smurtas, savinaika.

Vaikų teisių apsauga

Norvegams aiškinti apie BV nereikia, nes apie tai žino visi. Žino, kad jei elgsis ne taip, kaip visuomenė reikalauja, gali būti, jog vaikų šeima neteks. Kad bet koks bendravimas, nesvarbu, kad tai vaikas, turi būti kultūringas, ir kad vaikai turi teises.

BV Norvegijoje paprasčiausiai yra ir reikia su tuo skaitytis. Neverta švaistyti energijos, kalbant gerai tai ar blogai, nes ši sistema, visuomenei pritariant, gyvuoja jau daugiau nei 50 metų.

Trys pagrindiniai principai, kurių laikosi BV dirbdami su bylomis:

1. Vaiko gerovės (teisių) principas. BV gina TIK vaikų teises, bet kartu padeda šeimai (vaiko labui). Laikomasi nuostatos, kad vaikui geriausia augti šeimoje, jei ji yra tinkama.

2. Mažiausio kišimosi principas. Prioritetas – padėti šeimai, kraštutinė priemonė – paimti iš šeimos.

3. Prisirišimo principas, o ne biologinis. Jei vaikas ilgai liks su globėjais, prie jų prisiriš, tai grąžinimas biologiniams tėvams gali kenkti vaiko emocinei būklei, ypač jei vaikas mažas. Kuo ilgiau vaikas yra pas globėjus, tuo labiau mažėja šansai, kad jis grįš į šeimą.

BV susidomėjo šeima

BV šeima ir vaiku susidomi tada, kai gauna signalą, taip vaidinamą pranešimą apie galimą žalą vaikui. Pranešti BV gali kaimynai, gydytojas, seselė, darželis, mokykla, NAV (gerovės tarnyba). Skundas gali būti anonimiškas, paprastai pildoma anoniminė anketa, esanti BV puslapyje. BV privalo tikrinti gautus signalus, nes tai jų darbas. Tarnyba griežtai kritikuojama, jei gavo kelis signalus, nereagavo, o po to šeimoje atsitiko tragedija. Vis dėlto daug gaunamų signalų nepasiteisina.

Lietuvišku požiūriu – pranešimas BV yra paskundimas. Lietuvoje žiūrėtų pro pirštus, kol vaiko neįmestų į šulinį ar kitaip nenužudytų. Tai suprantama, vienoje TV laidoje tai paaiškina Artūras Zuokas – paimsi vaiką, o kur dėsi? Savivaldybės neturi iš ko algų mokėt, o ne tik apleistomis šeimomis ar vaikais rūpintis.
Norvegija iš pirmo žvilgsnio – mandagių, ramių žmonių šalis. Čia iš viešųjų erdvių išgyvendintas grubumas. Niekas atvirai nežemins, nesmerks, neniekins. Vis dėlto norvegų elgsena apgaulinga, nes jų veidas ar gestai naujai atvykusiems nieko nesako.
Daina Bogdanienė

Norvegijoje tam tikruose lietuvių sluoksniuose ypatinga situacija: atvyksta su šeimomis neįsivaizduodami, kas jų laukia. Nelabai turi kur ir iš ko gyventi, turi prastas darbo sutartis be garantuotų darbo valandų, todėl taikosi į pašalpas, gyvena iš kitų malonės, pas anksčiau atvykusį tautietį, nemoka kalbos. Esant tokiai situacijai kai kurie jau prasigyvenę ir kalbą pramokę gali naujai atvykusiais manipuliuoti. Gąsdina, kad apskųs BV ar kitiems valdžios organams, naudodami skundimą kaip tautiečių valdymo ir išnaudojimo priemonę.

Atsiranda vietiniai tautiečių karaliukai, ypač nuošaliose vietovėse, nuo kurių atvykėliai tampa priklausomi – arba padės, arba apskųs valdžiai. Per baimę žmonės valdomi.

Gavusi skundą BV stebi ir renka informaciją 3 mėn., po to priima sprendimą – nutraukia bylą arba taiko priemones.

Išmanančių žmonių , pažįstančių BV bylas, pvz. advokatų ir vertėjų nuomone, daugybė konfliktinių situacijų kyla dėl komunikacinių nesusipratimų, kurie įvykstą dėl kultūrinių skirtumų.

Neteisingas sumuštinis

Štai rusaitės advokatės papasakotas atvejis. Dar nė metų čia negyvenusi rusų šeima, abu sutuoktiniai, dirba kvalifikuotus darbus. Leidžia vaiką į darželį. Atsivežtinis mentalitetas: mes mokame darželiui pinigus, darželis tarnauja mums, mes įsakinėjame (bendravimo būdas –„teisus stipresnis“). Tėvai reikalauja vienerių metų vaiką nustatytu laiku sodinti ant puoduko. Darželis aiškina – neturime galimybių, tai reikalautų specialios priežiūros, išskyrimo iš kitų vaikų, todėl neįmanoma. Šeima turi vaikui dėti sauskelnes, tačiau nepaklūsta. Tėvai įdeda vaikui karštą maistą termose– sriubą, kotletus. Darželio taisyklės – visi valgo iš namų atsineštus sumuštinius, dažnai – lauke, lėkščių nėra. Tėvai reikalauja savo, darželis jiems dėsto savo taisykles. Liepsnoja konfliktas. Darželio personalas rašo skundą BV su šiais faktais: „Vaikui neįdėdavo sauskelnių ir jis būdavo peršlapęs ir apsidirbęs; vaikui įdėdavo ne sumuštinius, pagal sutartą tvarką, o skystą, aštraus kvapo maistą, vaikas nesugebėdavo jo valgyti, apsilaistydavo ir išsipurvindavo.“ Tai, darželio manymu, buvo kenkimas vaikui ir jo interesų nepaisymas. Bylą BV nutraukė po advokato įsikišimo. Taigi – labai aiškus konfliktas atsiradęs iš nieko, o jei tiksliau – iš kultūrinių skirtumų.

Daug istorijų pasakoja lietuviai, dirbantys darželiuose, mokyklose, pvz. tėvai neateina vaiko laiku pasiimti, nes, jų aiškinimu, dirba. „Negi sunku auklėtojai padirbti porą valandų ilgiau? Juk Lietuvoje tai įprasta.“ Arba neįdeda sumuštinio, nes „Norvegija turtinga, tegul maitina“. Arba įdeda šokoladą, nes „mūsų vaikas mėgsta šokoladą, tegul man čia neaiškina, ką noriu tą ir įdedu“, nors ne kartą buvo prašyta neduoti į mokyklą saldumynų, toks susitarimas tarp visų tėvų. Konfliktas kartais prasideda nuo smulkmenos, paskui išbujoja iki vaiko paėmimo iš šeimos, o dalinat interviu užsienio žiniasklaidai paaiškinama, kad „vaiką pagrobė dėl sumuštinio“.

Pirmasis susitikimas su BV

Gavę pranešimą apie šeimą, tarnybos darbuotojai kviečia ją pokalbiui ir paaiškina, kad jais susidomėta, paaiškina, kas bus, klausia komentarų. Labai dažnai konfliktas dar labiau aštrinamas, nes prasideda tėvų reakcija. Daugelis jau reaguoja tik gavę panašų raštišką iškvietimą: ima nervintis, ruoštis kaip kaltins „supuvusią“ norvegišką sistemą, aiškinsis, „kas ir už ką paskundė“. Taip reaguoja nepasitikėjimo visuomenių atstovai, nes, jų galva, visas pasaulis egzistuoja tik tam, kad juos persekiotų ir kenktų. Puolama pas BV žinovus tautiečius, į feisbuko grupes, ten prikursto: norvegai blogi, grobia vaikus, ir vienintelis kelias – priešintis. Prasideda kova „su šakėmis prieš traukinį“.
BV Norvegijoje paprasčiausiai yra ir reikia su tuo skaitytis. Neverta švaistyti energijos, kalbant gerai tai ar blogai, nes ši sistema, visuomenei pritariant, gyvuoja jau daugiau nei 50 metų.
Daina Bogdanienė

Taip „pasiruošus“ pirmasis susitikimas su BV gali tapti skandalu. Tėvai puskalbe (nes norvegiškai nemoka) piktinasi, įsižeidžia, kaltina, reikalauja pasakyti, kas paskundė, „gal ta seselė, kaimynas, mokytoja“? Skamba emocingi puolimai ir įžeidinėjimai: „Nekultūringa taip kalbėti?! Aš labai susijaudinęs!“, „O kas jūs čia tokie, kad klausinėtumėt?!“, „Ko čia lendat į šeimos reikalus?“, „Kokią turit teisę?“, „Įdomu, kiek šia piemenė pati vaikų turi, kad mane mokytų“, „Patys į save pasižiūrėkit, kokie pedofilai esate!“ (prisiklausę dezinformacijos, daugelis svaidosi panašiais argumentais). Ar jie ką nors įtikina? Atvirkščiai, pareigūnams gali kilti įtarimas – kas gi dedasi namie, jei tėvai taip elgiasi su pirmą kartą sutiktais tarnautojais viešoje aplinkoje? Padaroma išvada: būtina labiau pasigilinti į šią šeimą.

Po pirmojo pokalbio rašoma išvada, kur numatomos priemonės: išmokos, šeimos terapeutų kitų specialistų darbas, jei vaikas turi specialiuosius poreikius, skiriami pagalbininkai ir pan. Beje, 85 proc. visų BV priemonių yra pagalba šeimai.

Kultūrinė avarija

Daugiausia konfliktų BV bylose kyla dėl nesusikalbėjimo, bendravimo kultūros stokos ir mentalitetų skirtumų. Problemų kyla atvykusiems iš šalių, kur vaikai auklėjami autoritarinėmis priemonėmis, vadovaujamasi griežtais auklėjimo principais: „tėvas neklysta“, „pasakyta, ir vaikas klauso“ ir pan. Veikia įsitikinimas, kad vaikai tėvus privalo gerbti ir besąlygiškai jų klausyti. Nereikia net mušimo – dominuoja muštro auklėjimas: su vaikais elgiamasi griežtai, jiems liepiama, jei neklauso – šaukiama, jie ignoruojami, žeminami, kritikuojami, įžeidžiami, jiems kažkas neleidžiama, jų interesai negerbiami, į juos neįsiklausoma. Rusiškose ar lietuviškos FB grupėse, kovojančiose prieš BV, rašoma: „nesuprantu, ko BV nori. Nieko blogo nedarau, o jie aiškina, kad nesuprantu vaiko poreikių?!“

Norvegų požiūrių, jei fizinio smurto ir nebuvo, bet vaikas ignoruojamas, atstumiamas – tai psichologinė priespauda. Šeimą bandoma auklėti, padedant jai keisti santykius su vaiku ir auklėjimo metodus. Sudėtingiausiais atvejais šeima nepasiduoda, nes toks auklėjimas jiems atrodo kaip vaiko lepinimas. „Dar to betrūko, vaikas diktuos man ko jis nori, nurodinės man, suaugusiam, ką daryti?!“.

Kitas dažnas atvejis – motina–auka, gyvenanti su smurtautoju. Ji neturi pajamu, nes dirba tik tėvas (sugyventinis). Arba – motina dirba, tačiau neįsivaizduoja gyvenimo be vyro, todėl pataikauja jam, o į vaiko interesus neatsižvelgia. Norvegišku požiūriu vaikas traumuojamas, jei šeimoje rėkiama, netaktiškai bendraujama, jei prieš motiną keliama ranka. Norvegijoje iš moters reikalaujama susitvarkyti gyvenimą, būstą, pajamas taip, kad galėtų rūpintis vaiku, nesileistų žeminama ir negyventų su smurtautoju. Populiarus Lietuvoje paaiškinimas, kad gyvena su smurtautoju, nes „neša savo kryžių“ ar „stengiasi, kad vaikas turėtų tėvą“, BV darbuotojų neįtikina, jis jiems net nesuprantamas. Jei motina nemyli savęs ir leidžiasi niekinama, neturi jėgų sau ir savo gyvenimui tvarkyti, ji neturi jų ir vaikui. Jei ji kankinama, ujama, blogai jaučiasi – vaikui irgi blogai. Motina, nutraukusi ryšius su smurtautoju ir tvarkanti gyvenimą, dažniausiai gauna visą reikiamą paramą. Vis dėlto dažnai tokia moteris neturi motinos įgūdžių, nenori dirbti, svarbiausia jai – bet koks vyras, tam deda visas pastangas, nes tik taip įsivaizduoja „gyvenimo susitvarkymą“. Randa dažniausiai, deja, vėl tokį patį smurtautoją.

Vaiko vidinis konfliktas

Norvegijoje, pasitikėjimo visuomenėje, bendravimo išeities pozicija yra „aš linkiu tau gero“. Ryšių tarp žmonių modelis horizontalus, be ryškių autoritetų. Nesvarbu, kas tu, kiek uždirbi, senas ar jaunas, kokias turi pareigas. Nėra net kreipinio „Jūs“. Vaikas yra lygiavertis individas, gerbiamas lygiai taip pat kaip ir bet kuris kitas. Vaikai priima šitą modelį labai noriai, nes su jais skaitomasi, jie gali klausti „kodėl“, reikšti savo nuomonę, ginčytis, norėti. Vaikui ne liepiama, o su juo kalbama, jis įtikinamas ką nors daryti arba nedaryti. Su vaiku elgiamasi maloniai ir meiliai, jis nekritikuojamas, nepajuokiamas. Tokioje aplinkoje vaikas auga saugus, be baimės, mylimas ir ramus, taip jis elgiasi ir su kitais. Agresyvumas slopinamas, gerumas skatinamas.
Norvegijoje tam tikruose lietuvių sluoksniuose ypatinga situacija: atvyksta su šeimomis neįsivaizduodami, kas jų laukia. Nelabai turi kur ir iš ko gyventi, turi prastas darbo sutartis be garantuotų darbo valandų, todėl taikosi į pašalpas, gyvena iš kitų malonės, pas anksčiau atvykusį tautietį, nemoka kalbos. Esant tokiai situacijai kai kurie jau prasigyvenę ir kalbą pramokę gali naujai atvykusiais manipuliuoti. Gąsdina, kad apskųs BV ar kitiems valdžios organams, naudodami skundimą kaip tautiečių valdymo ir išnaudojimo priemonę.
Daina Bogdanienė

Atvykėliai iš kitokių visuomenių atsiveža kitokį elgesį „Nu, myliu myliu, ko čia klausi, dink iš čia, nelįsk, netrukdyk“. Atvykėlių šeimose šis kultūrinis konfliktas labai ryškus. Tėvai nepatenkinti, nes negali „auklėti“ vaiko kaip įpratę. Patys kupini problemų ir kompleksų, nesitvardo, negerbia nei vienas kito, nei vaiko. Susėdę su tautiečiais bendraminčiais prie buteliuko piktinasi: „Tėvas rėkdavo, ir diržu paauklėdavo, ir ką – užaugau ne blogesnis nei kiti. O Norvegijoje lepšius augina, kurie tėvų neklauso ir negerbia. Vaikui nieko negalima pasakyti, kaip jį galima ko nors išmokyti, jei neliepsi, nebarsi? Mokykla mokina vaiką skųsti savo tėvus.“

Vaikas, kuriam mokykloje aiškinama, kad jo niekas, net tėvai, neturi teisės žeminti o juo labiau mušti, namuose gali pareikalauti su juo skaitytis. Tai iššaukia tėvų pyktį ir represijas, kritikos Norvegijai laviną. Vaikas sutrinka. Kaipgi taip: mokykloje aiškinama viena, o namie – visai kas kita. Namie sako, kad Norvegija ir norvegai ir šiokie, ir tokie. Kaip vaikui elgtis? Vaikas nori tikėti tėvais, kuriuos myli, bet jam reikia taikytis prie mokyklos tvarkos. Mokykloje akcentuojama, kad vaikas turi teises į laimingą vaikystę, saugią emocinę aplinką. Namie turi būtų švaru, galimybė ruošti pamokas, tėvai turi rūpintis jo ugdymu ir netaikytų psichologinės prievartos. Kaip jaustis vaikui, kai jis mato vienokį bendravimą savo bendraklasių norvegų šeimose, o savo šeimoje turi bijoti nuolat pikto tėvo ir neprognozuojamos motinos?

Neteisingą ir grubų elgesį imigrantų vaikai Norvegijoje jaučia dar skaudžiau, nes čia į juos žiūrima kaip į individą, pagarbiai. Jei tėvas ar motina, dažnai net norvegiškai padoriai nemokantys, ima namie žeminti – vaikui sukils ambicijos. Vaikas išgyvena konfliktą, nes aplinka namie neatitinka aplinkos visuomenėje. Būna, kad vyresnis vaikas pats kreipiasi į mokyklos psichologus, skambina pagalbos telefonu, būna nukreiptas į BV ir net pasiprašo gyventi ne šeimoje. Tai pagalbos šauksmas. Bet šeima reaguoja pasipiktinimu: „Vaikas paskundė, dabar mus tampo“, „Vaiką BV nustatė prieš tėvą motiną“. „Vaikui viskas leidžiama, vaiką papirko, leidžia daryt ką nori, nieko nedraudžia“.

Sprendimą kreiptis į tarnybas vaikui priimti labai sunku, jis jaučia kaltę, kad „išdavė“ šeimą ir tėvus, ypač jei jam nuolat bus priekaištaujama. Tačiau tokiu poelgiu vaikas pademonstruoją norą tapti ir būti savarankiška ir gerbiama asmenybe. Jis labai trokšta šeimos palaikymo, tačiau jo nesulaukia.

Lietuvos auklėjime įprastesnis tėvų diktatas. Šeima dažnai sprendžia, su kuo vaikui draugauti ir nedraugauti, su kuo tuoktis, kur mokytis, kokią profesiją pasirinkti. „Aš žinau geriau“, sako tėvai, norėdami vaikui gero. Jie prisiima vaiko klaidas, graužia jį dėl to, kad jis nenori gyventi taip, kaip jie reikalauja. Nenori suprasti, kad galbūt vaikui tai netinka. Kišimasis į vaiko reikalus, nuolatinis kontroliavimas Norvegijoje traktuojamas kaip vaiko norų nepaisymas, jo pasirinkimo teisių varžymas.

Tokie likimai – aiškūs kultūrinių avarijų pavyzdžiai.

Atvykus į Norvegiją svarbu suvokti, kad vaikas nėra tėvų nuosavybė. Vaikas yra individas ir turi pasirinkimo laisvę.

Pagalba iš BV

Štai dar vienas pavyzdys. Šeima, kurioje abu tėvai akli, gimė ilgai lauktas mažylis. Ir – koks stebuklas – be jokių regėjimo sutrikimų! Tačiau jis buvo priverstas gyventi šeimoje, kurioje viskas pritaikyta tik aklųjų poreikiams. Bendravo taip pat su tokiais pat, regėjimo sutrikimų turinčiais žmonėmis, nes toks buvo tėvų bendravimo ratas. Kai vaikas ėmė eiti į mokyklą, pasireiškė jo keistumas, tarsi išugdytas neįgalumas (nors jokio neįgalumo vaikas neturėjo). Jis skyrėsi nuo kitų vaikų, nes buvo išmokęs gyventi specifinėje aplinkoje, negalėjo vystyti visų savybių ir talentų, kuriuos turėjo. Įsikišo BV ir patarė vaiką atiduoti į globėjų, sveikų žmonių šeimą, kur vaikas galės vystytis be dirbtinių apribojimų. Tėvai, aišku, nesutiko, nes jiems atrodė, kad valdžia nori atimti jų paskutinį laimės spindulį. O kaipgi su vaiko teisėmis? Jei gimė tokioje šeimoje, pasmerktas ten ir likti, nepaisant to, kad tai paveiks jo vystymąsi? Kas svarbiau – vaiko ar tėvų teisės? Šituo atveju, dėkui Dievui, pavyko su šeima susitarti. Jų sutikimu vaikas buvo perkeltas į globėjų šeimą, tėvai gyvena netoliese ir jis juos lanko labai dažnai. Tėvai pamatė, kaip vaikas atsigavo ir pasikeitė į gerąją pusę, ir patys supranta, kokią pagalbą suteikė BV.
Daug istorijų pasakoja lietuviai, dirbantys darželiuose, mokyklose, pvz. tėvai neateina vaiko laiku pasiimti, nes, jų aiškinimu, dirba. „Negi sunku auklėtojai padirbti porą valandų ilgiau? Juk Lietuvoje tai įprasta.“ Arba neįdeda sumuštinio, nes „Norvegija turtinga, tegul maitina“. Arba įdeda šokoladą, nes „mūsų vaikas mėgsta šokoladą, tegul man čia neaiškina, ką noriu tą ir įdedu“, nors ne kartą buvo prašyta neduoti į mokyklą saldumynų, toks susitarimas tarp visų tėvų.
Daina Bogdanienė

Norvegijoje dirbama su šeimomis, dažnas atvejis, kad labai jauna motina ar tėvai, neturintys tėvystės įgūdžių arba turintys priklausomybę – nuo alkoholio, narkotikų – patys sutinka, kad vaiką laikinai paimtų globėjai. Galima paminėti filmą „Angelas“ (rež. Margreth Olin), kuriame jautriai ir etiškai atskleidžiantis pasimetusios, traumuotos motinos, užaugusios smurte, sprendimą atiduoti vaiką globėjų šeimai. Ji padaro tai, ko nepadarė jos motina, taip suteikdama savo dukrai viltį užaugti kitokia, geresne.

Paslėptas smurtas

Smurtas – tai nebūtinai žiaurus vaiko kankinimas. Jis gali būti visoks: fizinis, emocinis, psichologinis, latentinis (užslėptas). Specialistai mato vaiko reakcijas, nes psichologinė įtampa šeimoje iš šono – labai aiški. Nors ant vaiko niekas nerėkia ir jo nemuša, bet vaikas bijo pajudėti, elgiasi nenatūraliai, gūžiasi. Žinomas terminas „užspaustas, užguitas vaikas“, t.y. toks, kuris bijo klausti, bijo bet ką padaryti, elgiasi nelaisvai, nes tėvai jį nuolatos kontroliuoja. Kai kurie tėvai to ir siekia, nes toks įbaugintas vaikas, jų galva, yra labai gerai išauklėtas.

BV specialistai, pamatę užguito vaiko reakcijas, rašo raportus apie tai, kad vaikas nepasitiki tėvais, kad jį kausto baimė. Tėvams tokios išvados nesuprantamos. Prikūrė kažkokių nesąmonių, primelavo, sako jie. „Nei mes tą vaiką mušėm, nei ką jam darėm. Tegul įrodo.“ Susidūrę su BV, klaidingai galvoja, kad specialistai privalo įrodyti smurtą, surinkdami vos ne techninius vaiko kankinimo įkalčius. Apie psichologinį smurtą net nepagalvoja. O juk BV labiau toleruotų išsipurvinusį, bet linksmą vaiką, nei tai, kad tėvai per prievartą rėkiantį mažylį nurenginės ir varys maudytis.
Norvegų požiūrių, jei fizinio smurto ir nebuvo, bet vaikas ignoruojamas, atstumiamas – tai psichologinė priespauda. Šeimą bandoma auklėti, padedant jai keisti santykius su vaiku ir auklėjimo metodus. Sudėtingiausiais atvejais šeima nepasiduoda, nes toks auklėjimas jiems atrodo kaip vaiko lepinimas.
Daina Bogdanienė

Jei užslėptas tėvų psichologinis smurtas ir vaiko baimė tęsiasi metų metais, lieka rimtos, neišgydomos pasekmės, sutrikdančios harmoningą vystymąsi. Kita vertus, specialistams aišku, jog tėvai taip elgiasi, t.y. yra nekantrūs, nepakantūs, kritikuojantys, nes ir patys yra traumuoti. Juos taip auklėjo – ir jie taip auklėja. Jie neturi pedagoginių žinių, jų kantrybė baigiasi labai greitai. BV suvokia, kad patiems tėvams reikalinga ilga ir rimta psichologinė pagalba, nes jie nemoka būti tėvais. Visgi tuo užsiimti ir perdaryti jau suaugusį žmogų kita šalis neturi nei galimybių, nei resursų. Ypač tokį, kuris nenori keistis, yra įsitikinęs, kad yra teisus, o Norvegija – bloga šalis, grobianti vaikus iš padorių žmonių.

Kita vertus, ar kam nors privalo būti įdomu, iš kur esate, kokie esate, ir kodėl tokie esate? Ar Norvegija turi domėtis visų imigrantų kultūriniais skirtumais? Atvykimas čia gyventi – Jūsų pačių ir jūsų pareiga susipažinti su Norvegijos reikalavimais. Galite rinktis ar čia likti ir prisitaikyti, ar išvykti.

Kultūringas bendravimas

Prisimenu atvejį, kurį pasakojo rusų ambasados Osle darbuotojas. Jo šeima, neseniai atvykusi dirbti į Norvegiją, įsitaisė šuniuką. Jis ėjo į dresūrą, tačiau vis tiek augo agresyvus ir nuolat lojo – buvo kitoks nei norvegiški šunys. Dresavimo instruktorius nesuprato, kodėl taip yra, todėl pasiprašė ateiti į namus pažiūrėti, kaip bendraujama. Valandėlę stebėjęs šeimos gyvenimą, paklausė: „Ar jūs dabar pykstatės?“ „Ne, – atsakė jam – čia mūsų įprastas bendravimas“. Dresūros specialistas padarė išvadą: šeimoje dirglūs balsai, bendraujama pakeltu tonu, kalbantieji neišklausomi, nutraukiami riksmu ir nekantriais judesiais. Šuo nuolat įsitempęs ir neramus, todėl ir loja.

Net įprastas kalbėjimas kita kalba, su kitokiomis intonacijomis norvegams kartais atrodo kaip pykimasis, barimasis. Užsieniečiai emocingesni, kelia toną. Kalbos nemokėjimas kompensuojamas perdėtomis veido išraiškomis, gestais. Vertėtų susikaupti ir pastudijuoti kaip kalba norvegai, koks jų balso tonas, rankų judesiai, veido išraiškos. Pamatysite daug skirtumų. Kalbantis su BV patartina elgtis norvegiškai. Kitoks, elgesys gali būti nesuprastas ir atrodyti įtartinas. Isterija norvegams taip pat nesuprantama. Verkimas, raudojimas, gerklinis turgaus bobų riksmas, draskymasis, kritimas ant grindų – visos Venskienės ir jos pasekėjų naudotos priemonės, vaduojant mergaitę, bus įvertintos ne taip, kaip norite, t.y., ne jūsų naudai.
Kaip jaustis vaikui, kai jis mato vienokį bendravimą savo bendraklasių norvegų šeimose, o savo šeimoje turi bijoti nuolat pikto tėvo ir neprognozuojamos motinos?
Daina Bogdanienė

Norite paaiškinti – aiškinkite. Susirašykite, ką norite pasakyti, išsiverskite ir bandykite kalbėti. Įdėkite pastangų, norėdami paaiškinti, o ne reikalaukite, kad jus suprastų būtent taip, kaip norite Jūs. Šnopavimas, skėsčiojimas rankomis, pečių traukuliai, galvos purtymas nėra įtikinantys argumentai. Niekas nekaltas, kad jūs nemokate kalbos.

Dauguma BV bylose dirbusių advokatų sako, kad 80 proc. darbo yra ne su juridiniais dalykais, o tėvų mokymas kultūringai bendrauti, išklausyti, parinkti tinkamą toną, mandagiai atsakyti, paklausti, argumentuoti, išsakyti savo nuomonę. Tėvai dažnai stokoja civilizuoto bendravimo įgūdžių, nes pripratę bendrauti arba komandomis, arba riksmu, arba verksmu ir zyzimu. Gal gimtojoje šalyje visi taip gyvena, vaikai su tuo susitaiko kaip su neišvengiamybe, o Norvegijoje, kur smurtas ir necivilizuotas bendravimas iš visuomenės beveik pašalintas (bent jau viešoje aplinkoje), toks tėvų elgesys vaiką traumuoja dar labiau.

Pagrindinis dalykas: BV jūsų veiksmai, emocijos, planai, strategijos – turi būti aiškūs ir suprantami – ką darote ir kodėl darote. Pamirškite, kad galėsite suktis kaip Lietuvoje, t.y. primeluoti, o paskui daryti savo. Jei liepiama vaiką vesti į mokyklą, negalima jo savavališkai išvežti į Lietuvą, „nes taip reikėjo“, meluoti, kad staiga mirė bobutė, ir leisti laiką Turkijoje su nauju meilužiu, o paskui baisėtis – „kokie žvėrys, netiki!“. Jei tarnybai pasakėte, kad negyvensite su smurtautoju, jis negali paslapčia ateiti nakvoti. Visa tai bus traktuojama kaip rimti pažeidimai.

Nėra tobula sistema

Norvegijos sistema kūrėsi ilgai. BV organas įkurtas politinio sprendimo valia. Ši sistema, kaip ir visos sistemos nėra ir negali būti ideali. Norvegijoje yra gana dideli regioniniai skirtumai, gana daug laisvės palikta vietiniams valdžios organams. Lietuviai, kitaip nei kitos imigrantų mažumos, noriai kuriasi atokiausiuose Norvegijos kampeliuose. Ten visuomenė perregima. Yra vietinė mokesčių tarnyba (Skateetaten), Užimtumo ir gerovės tarnyba (NAV), savivaldybė (kommune), mokyklos, darželiai, ligoninės, kuriuose dirba vienas kitą pažįstantys žmonės. Imigrantai matomi kai per padidinamąjį stiklą. Todėl jei BV susidomi – svarbu nekonfliktuoti, nes konfliktas gali išaugti į didžiulę, neišsprendžiamą problemą. Visi yra žmonės, niekas nemėgsta, kai juos kritikuoja ar abejoja jų kompetencija. O, kaip jau minėta, atvykėliai dažnai mėgsta baksnoti į norvegų klaidas (kartas ir teisingai), tačiau didelio susižavėjimo tai tarnybos darbuotojams nesukels.
Ar Norvegija turi domėtis visų imigrantų kultūriniais skirtumais? Atvykimas čia gyventi – Jūsų pačių ir jūsų pareiga susipažinti su Norvegijos reikalavimais. Galite rinktis ar čia likti ir prisitaikyti, ar išvykti.
Daina Bogdanienė

BV darbuotojų kompetencija yra labai skirtinga. Specialistai ruošiami tris metus, turi išmokti labai daug, sukaupti ir juridinių, ir psichologinių, ir pedagoginių, ir kultūrinių skirtumų žinių. Tris metai viskam įsisavinti – trumpas laikotarpis, tai pripažįsta ir patys norvegai. Pasitaiko, kad dirba ir neturintys išsilavinimo. Atokiose vietovėse, kaimuose yra labai nedidelė specialių priemonių darbui su tėvais pasiūla. Nėra psichologų kursų, kitų specialistų, arba reikia važinėti kelis šimtus kilometrų, kur tokie specialistai yra. Kainuoja ir vertėjai. Todėl vienintelės priemonės tokioje vietovėje – šeimos stebėjimas ir, galiausiai, vaiko paėmimas iš šeimos.

Deja, mažiausio kišimosi į šeimą principas ar visų priemonių prieš vaiko paėmimą principas neveikia, nes jei priemonių nėra, jos ir nesiūlomos. Pačios sunkiausios BV bylos yra ne miestuose, o kaime, atokiose vietovėse, ypač vakarų ar Šiaurės Norvegijos regionuose. Specialistai miestuose, iki kurių toli, o žmogus dirba salelėje kokiame nors žuvų fabrike su darbo sutartimi, negarantuojančia darbo valandų. Advokatai mini ir tai, kad skiriasi BV praktikos pagal regionus. Reikia žinoti, kad Norvegija – decentralizuota šalis, ir kad BV skirtingame rajone ar aukštesnis organas – fylkesnemda (apskrities komisija) tvarkosi savo nuožiūra. Bylos dažnai spendžiamos ne pagal bendras nuostatas, o atsižvelgiant į visas aplinkybes (norv. skjønnsmessig vurdering)

BV dirba savo darbą, nes ji irgi nuolat kritikuojama, kad nepaima vaikų iš šeimų, kai ten vyksta jų tvirkinimas, žalojimas. Per pastaruosius metus buvo daugybė bylų, kur BV minima kaip neveikli, pavėluotai įsikišusi tarnyba. Suaugę, kuriems laiku nepadėjo BV, kelia bylas, kad valstybė neįsikišo ir jų neišgelbėjo, reikalauja kompensacijų iš valstybės.

Dažnas kitataučių argumentas: „Kodėl moka globėjams didelius pinigus, o nemoka man? Duok man tuos pačius pinigus, pamatysi kokia aš būsiu motina ar tėvas!“. Norvegijoje taip, deja, nežiūrima. Globėjas yra darbas, už kurį mokama. Tėvystė yra pareiga, kurią tėvai pasirenka. Jei tėvai nesusitvarkę gyvenimo, yra nuolatiniai socialiniai klientai, neturi socialinių ar tėvystės įgūdžių, tai jie negali pasirūpinti ir vaiku. Sako: „mes duodame meilę“ (kartais ji reiškiama smurtu ir muštru). Tačiau tokios abejotinos meilės neužtenka. Vaikui reikia saugumo, patogios aplinkos. Maisto, pritaikytos aprangos, išsilavinimo. Iš tėvų Norvegijoje reikalaujama daug.
Isterija norvegams taip pat nesuprantama. Verkimas, raudojimas, gerklinis turgaus bobų riksmas, draskymasis, kritimas ant grindų – visos Venskienės ir jos pasekėjų naudotos priemonės, vaduojant mergaitę, bus įvertintos ne taip, kaip norite, t.y., ne jūsų naudai.
Daina Bogdanienė

BV gali kištis į šeimą dėl to, kad vaikui sudaromos blogos gyvenimo sąlygos. Štai – šeima neturi pastovaus būsto, būste gyvena daug žmonių, nuolat keičiasi gyventojai. Tėvai neturi nuolatinio darbo, būsto, aplinka, kurioje yra vaikas, neturi socialinio – ekonominio stabilumo. Prisideda ir tai, kad tėvai nemoka kalbos, nenori integruotis ir vaiko auginimo įgūdžių, išgerinėja. O jei prie viso šito ima nekultūringai ir necivilizuotai reikšti pasipiktinimą, draskyti akis BV darbuotojams – susidaro visas puokštė priežasčių, kurių pasekmė – vaiko paėmimas.

Minėtų faktorių kombinacija, taip pat didelė galia, kurią BV gali vykdyti šeimos atžvilgiu, pridėjus dar kai kurių darbuotojų nekompetenciją, taip pat ir atokių rajonų priemonių darbui su šeima stoka lemia sunkias bylas.

Konfrontuoti su BV nepatartina

Svarbiausia taisyklė, kurią pabrėžia advokatai – konfrontuoti su BV nepatartina. Dauguma jų žino, kokios sudėtingos yra BV bylos ir kiek daug priklauso nuo tėvų elgesio susitikimų metu. Tėvai ima stresuoti, kai yra stebimi, kai šalia sėdi BV darbuotojai, stebi ir kažką užsirašinėja. Tėvai patiria didelį spaudimą, kai liepiama su vaiku kalbėti per vertėją, arba norvegiškai. Jei tėvai nepakankamai moka šitą kalbą, jie neišreikš vaikui švelnumo, meilės, kitų emocijų, ir bendravimas atrodys nenatūralus. Geras advokatas labai daug kalbasi su tėvais, aiškina, kaip reikėtų elgtis susitikimų metu, tėvai privalo jiems gerai pasiruošti.

Štai situacija, kai vieniša motina su keliais vaikais keičia sugyventinius. Vien tai nėra didelė problema, nes Norvegijoje priimta gyventi nesusituokus ar sukurti antrą ir trečią šeimą, tačiau puikiai bendrauti su pirmos santuokos vaikais ir net sutuoktiniu ar naujais partneriais. Svarbiausia tai, kad vieniša užsienietė dažnai turi finansinių ir socialinių problemų, t.y. neturi pajamų, nemoka kalbos, neturi socialinio rato, nežino vietinės ar bendrai civilizuotos bendravimo kultūros, audringai reiškia emocijas.

Kitos tautinės mažumos, kurios turi socialinį ratą ir gyvena didelėmis šeimomis (pvz. pakistaniečiai) turi vadinamąją šeimos tarybą (famileieråd). Tuomet kviečiami labiau integravęsi, kalbą mokantys šeimos nariai ir šeima patikima jų priežiūrai.

Lietuviai tokio darinio neturi, be to yra nuolatos susipjovę tarpusavyje. Jei ir būtų noro, kad tvarkingos šeimos globotų kitų lietuvių vaikus, tai nebūtų įmanoma. Tėvai iš kurių paimti vaikai, labai priešiški ir BV, ir globėjams. Lietuviai globėjai tikrai nenorėtų papildomų problemų – nuolatinio dergimo spaudoje, FB, kišimosi ir užpuldinėjimo – o juk tai šeimos nuolat daro, jei paima vaiką. Logiškiau juk būtų gerbti globėjų šeimą, besirūpinančia brangiausiu turtu – vaiku – ir su ja palaikyti kuo geriausius santykius. Tačiau neadekvatūs asmenys elgiasi atvirkščiai – kritikuoja, kabinėjasi, laiko priešais. Tai irgi neigiamai charakterizuoja šias šeimas.

BV turi terminus, kuriais apibūdinama šeima „veiledbar“ ar „ikke veiledbar“, t.y. „kontroliuojama, sugebanti paklusti arba ne“ šeima. Jei šeima yra paklūstanti, norinti keistis, priimti patarimus, su ja dirbama. Jei šoka į akis, ginčijasi, aiškiai nenori pripažinti klaidų – su tokia šeima dirbti neįmanoma. Dažnai tokie tėvai įsitikinę, kad BV darbuotojai kvailiai, kad Norvegijoje veikia neteisingi įstatymai, kad BV reikia meluoti ir apgauti, ir kad padės tautiečiai – visažiniai (pastarieji primoko ir kursto), kad reikia bėgti į Lietuvą ir visiems meluoti apie Norvegijos supuvusią sistemą, ir tada vaikus atiduos ir aš taip atkeršysiu Norvegijai. Tai labai vaikiškas ir nieko gero nežadantis elgesys.

Lietuvoje dažnai argumentuojama, kad pažeidžiamos kitataučių paimtų vaikų teisės, nes neužtikrinama teisė į gimtąją kalbą. Norvegišku požiūriu svarbesnė yra vaiko teisė į saugią ir ramią aplinką, teisė augti nesužalota asmenybe, o ne tautinis prisirišimas.

Norvegija yra protestantiška ir pragmatiška šalis, kurioje sveikas protas nusveria emocijas. Pasirinkę šią šalį privalo tai žinoti.