Drąsus Sūduvos trejetas
Dingstį tokiems pasvarstymams ir labai įtikinamą argumentą davė kažkodėl mažai viešinamas istorijos faktas – 1942 11 14 Memorandumas okupacinei vokiečių valdžiai, kurį lapkričio 14-ąją vykusioje tarptautinėje konferencijoje Marijampolėje aptarė istorikai, politikai, visuomenės atstovai, svečiai iš užsienio. Konferencijos globėju buvo kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, betarpiškas tų metų liudininkas ir antinacinių veiksmų bendražygis.
„Sūduvos trejeto žygdarbis“. Taip šį drąsų trijų garsių Lietuvos veikėjų - buvusio prezidento Kazio Griniaus, buvusių žemės ūkio ministrų kun. Mykolo Krupavičiaus ir prof. Jono Aleksos žingsnį vadino konferencijos dalyviai ir spauda. Tuomet jau buvo praėję pusantrų metų nuo nacių okupacijos pradžios, kai šie Lietuvos vyrai pasirašė ir okupacinės vokiečių valdžios Lietuvoje generaliniam komisarui, gauleiteriui Theodorui Adrianui von Rentelnui įteikė Memorandumą, kuriame pasmerkė Lietuvos kolonizavimą, sulygino jį su sovietine okupacija, nušvietė beviltišką ūkininkų padėtį, pasmerkė diskriminacinę vokiečių repatrijavimo politiką, užtarė į konclagerius siunčiamus žydus, terorizuojamus rusus, lenkus.
T.A.von Rentelnas nesitikėjo tokio lietuvių įžūlumo. Memorandume (tekstą galima rasti klubo „Savastis“ portale savastis.lt) išdėstyta blogėjanti Lietuvos ūkininkų būklė, nelygiavertė atkeltų vokiečių ir vietinių gyventojų padėtis, vokiečių administracijos kolonizavimo politika dar galėjo būti svarstoma, tačiau nacius labiausiai papiktino, kad jame naciai smerkiami už jų veiksmus prieš žydus, kitų tautybių žmones, iškeliant juos iš vokiečių užimamų ūkių, sodybų, o jų savininkus siunčiant į mirties stovyklas. Dokumente sakoma, kad taip vokiečių valdžia „palaiko bolševikų okupacijos metu per nacionalizaciją sudarytą chaosą“, o visa atsakomybė už tai primeta Lietuvos institucijoms.
Nacių komisaras negailestingas
T.A.von Rentelnas tiesiog pasiuto. Jis įsakė suimti visus tris Memorandumo signatarus ir uždaryti į kalėjimą. „Negirdėtas įžūlumas: mes, vokiečiai, liejame kraują kovodami su bolševikais, o šitie talkina komunistams...“, - piktai atsakė jis tiems, kurie prašė paleisti suimtuosius. Kaip rašoma 1980 m. Čikagoje išleistoje studijoje apie kun. M.Krupavičių „Valstybininkas politikos sūkuriuose“, 1942 12 15 vokiečių komisaro sprendimu paskutinis tarpukario Lietuvos prezidentas dr. K.Grinius dėl garbaus amžiaus (įsakymo paskelbimo dienomis jam sukako 76-ri) ištremtas į Sasnavą, o buvę žemės ūkio ministrai J.Aleksa ir M.Krupavičius išvežti į Vokietijai priklausiusią Tilžę.
Signatarų likimai skirtingi. Kun.M.Krupavičius buvo kaltintas šnipinėjimu prieš Vokietiją kartu su anglais, amerikiečiais ir žydais, čia prarado sveikatą, nors vokiečiai jam paskui mokėjo pensiją, įkūrė ir 10 metų vadovavo VLIK‘ui, iškėlė PLB įkūrimo idėją ir ją įgyvendino, teoriškai apibrėžė lietuvybės išlaikymo užsienyje principus.
J.Aleksa (vienas iš dviejų jo brolių Zigmontas Antanas Aleksa – Angarietis buvo tvirtų komunistinių pažiūrų, bet 1938 m. Maskvoje buvo suimtas ir 1940 m. gegužę žuvo nuo stalininių represijų) SSRS okupavus Lietuvą NKVD buvo suimtas, Birželio sukilimo dienomis išlaisvintas, o po Memorandumo įteikimo Vokietijoje gestapo buvo prižiūrimas; nepabijojęs grįžti į sovietinę Lietuvą, 1948 m. ištremtas į Sibirą, kur ir mirė.
Arijų ideologija – ir Lietuvoje
Tiesą sakant, sąlygos, kuriomis vokiečių administracijai buvo teikiami protestai, leido nuspėti, kad naciai nepasigailės tokių memorandumų ir laiškų autorių. Jie buvo puikiai informuoti apie 1940 11 17 Berlyne įsteigtą Lietuvos aktyvistų frontą (LAF) bei jo tikslą - atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Iš pradžių juos tenkino, kad ši idėja kilo iškart Lietuvą okupavus sovietams. 1940 08 10 JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, vienijusi įvairias išeivijos organizacijas, o Romoje vykusioje konferencijoje sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lietuvos atstovas emigracijoje Berlyne rezidavęs Kazys Škirpa vadovavo LAF‘o steigiamajam susirinkimui, kurio protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys. Tų metų gruodį pogrindinė LAF‘o grupė atsirado ir Kaune. Vieno advokato bute 1941-ųjų vasarį buvo įkurtas LAF‘o štabas, o pagrindinė jo būstinė buvo senelių prieglaudoje.
Utopiniuose LAF‘o dokumentuose buvo pabrėžiama, kad „aktyvistų Sąjūdis nėra joks nei fašizmo, nei nacionalsocializmo kopijavimas, o tik skaudus praeities patyrimo išugdytas mūsų tautos politinio gyvenimo reiškinys“. O štai K. Škirpos prisiminimuose dėstoma kiek kitaip. Juose nurodoma, kad aktyvistai pritarė nacių sumanymui Baltijos šalis paversti Vokietijos aruodu, o kartu ir pagrindė „vergo ir pono“ santykius, kai didelė tauta „turi teisę“ reikalauti sau daugiau gamtos turtų nei maža.
Štai kodėl iš pradžių vokiečių okupantai nekliudė LAF‘ui ir Laikinajai vyriausybei veikti. Bet netrukus už lojalumą naujieji šeimininkai „atsidėkojo“: LAF‘o sudaryta laikinoji Lietuvos tautinė vyriausybė teišsilaikė vos 43 dienas ir 1941 08 05 buvo likviduota, sudarius vokiečių civilinę valdžią. Jau rugpjūčio 5 d. Lietuvos generalinis komisaras T.A. von Rentelnas pareiškė, kad, įvedus civilinę vokiečių administraciją, vyriausybės darbas „turi būti laikomas baigtas“. Su vokiečių priežiūra sukurtos lietuviškos institucijos buvo smulkmeniškai kontroliuojamos. Po tokio „atsiskaitymo“ vyriausybės vadovas, literatas ir visuomenės veikėjas Juozas Ambrazevičius sudarė antinacistinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių frontas“, vėliau vadovavo VLIK politiniam padaliniui, tačiau idealistinė visų trijų frontų idėja sukurti nepriklausomą valstybę ištirpo karo gaisrų ugnyje ir gyvavo tik emigracijoje. Kitaip sakant, ji negalėjo būti realizuota, kol bent vienas okupantas mindė Lietuvos žemę.
Dvasininkai taip pat gelbėjo žydus
Štai tokiomis aplinkybėmis tikėtis nacių komisaro palankumo buvo beviltiška. 1942 m. M.Krupavičius pasirašė net tris memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai. Nebuvo nuošalyje ir dvasininkai. Sovietų propagandos juodintas vyskupas Vincentas Brizgys, 1944 m. taip pat internuotas Vokietijoje, savo knygoje „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940 – 1944 m.“ atskleidė, kaip aktyviai dvasininkai, Bažnyčios hierarchai ir eiliniai tikintieji rėmė žydus, gelbėjo juos nuo gestapo ir mirties, užtarė juos prieš vokiečių valdžią.
Antai 1941 10 7-8 Kaune vyko Lietuvos vyskupų konferencija, kurioje buvo svarstomas žydų klausimas. Joje buvo nutarta siųsti vyskupų delegaciją pas T.A.Rentelną, tačiau šis atsisakęs ją priimti, todėl vyskupas V.Brizgys nuvyko pas generalinį tarėją Petrą Kubiliūną – buvusį Lietuvos kariuomenės karininką, bet nacių okupacijos laikais sugebėjusį laviruoti tarp griežtos okupantų politikos ir lietuvių antinacinio pasipriešinimo (karo pabaigoje jis pasitraukė Vokietijon, bet NKVD agentų buvo pagrobtas, išvežtas į Maskvą ir čia 1946 m. sušaudytas).
Šiame Bažnyčios kreipimesi buvo reikalaujama nutraukti žydų naikinimą, o jų gelbėjimui pasitelkti, pavyzdžiui, formalų apkrikštijimą. Tiesa, nacių valdžia netrukus tai perprato, ir holokausto buldozeris įsibėgėjo... Protesto raštų autoriai įsitikino, kad visi žydų reikalai yra išimtinoje vokiečių saugumo policijos ir SD žinioje, todėl jų gelbėjimas buvo beviltiškas sumanymas.
Vis dėl to, kaip rašoma V.Brizgio knygoje, karo metais buvo išsaugota tūkstančiai žydų, slepiant juos parapijų namuose, vienuolynuose, katalikiškose prieglaudose, bažnyčių rūsiuose, klebonijose, tikinčiųjų ūkiniuose pastatuose ir žeminėse. Istorikė Regina Laukaitytė savo prieš dvejus metus išleistame darbe „Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941-1944)“ rašo, kad, nors Bažnyčia nepajėgė visiškai atsiriboti nuo naujo okupacinio režimo, jos laikysena per holokaustą padėjo išgelbėti daug žydų tautybės asmenų. Už nepaklusnumą, kaip teigia istorikė, į nukentėjusiųjų sąrašą pateko 184 katalikai, 4 stačiatikiai ir 3 sentikių dvasininkai. Daugiausiai nukentėjo lenkų tautybės katalikų dvasininkija – Vilniaus arkivyskupijoje net 163 kunigai, vienuoliai ir kiti katalikų bažnyčios tarnai.
Tas neilgas, bet ne ką lengvesnis negu sovietinė okupacija, karo metas patvirtina, kad vienpusiški lietuvių tautos vertinimai, o ypač primetami apibendrinimai, toli nuo realybės, kuri dar kartą patvirtina jos toleranciją, geranoriškumą, žmogiškumą. Tai amžinos vertybės, būdingos ir lietuviams. Tai sveikos ir tvirtos nacijos bruožas.