Muzikos kritikas ir kultūros apžvalgininkas Tomas Bakučionis „Bernardinuose“ išspausdintame savo straipsnyje „Ar mums trūksta sveiko nacionalizmo?“ bene vienintelis blaiviai įvertino trejopą šios akcijos pobūdį: valdžios oficiozinį Nepriklausomybės atkūrimo paminėjimą, Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos bei Lietuvių tautinio centro surengtas eitynes ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto bei Lygių galimybių plėtros centro suorganizuotą bravūrišką eiseną „Švęskime laisvę“.
Jose būta įvairių šūkių, kartais ir provokacinių, rėžiančių ausį, kaip, pavyzdžiui, tautinio jaunimo renginys „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“. O Seime skambėjo priekaištai valstybės institucijoms, nerimas dėl visuomenės degradacijos, perspėjimai dėl nepriklausomybės erozijos, bet apskritai, kaip tvirtina T. Bakučionis, mes turime skirti, kas yra plikas įžeidžiantis nacionalizmas, o kas – tautinio išlikimo skatinimas.
Tačiau dažnai Lietuvos TV kanalai, ieškoję šioje akcijoje sensacingo grūdo, iškapsto nebent žiupsnelį pelų. Ypač įnirtingai sąmokslo teorijų ir negatyvių spalvų šiame renginyje ieškojo TV3 žurnalistai, apgailestavę, kad mažų miestelių ir kaimų žmonės, užuot patraukę į šventinius mitingus, ramiai žiūrėjo televiziją... Jie mėgino šūkį „Lietuva – lietuviams“ pakeisti nacių laikų šūkiu „Juden raus“, kad tik žiūrovą patrauktų dirbtinis išradingumas.
Apie tai, ko nebuvo
Ir patraukė. Tiesa, ne eilinio Lietuvos piliečio, kuris žino tokių renginių vertę ir jeigu ne pats dalyvauja šventinėse eisenose bei paminėjimuose, tai visa širdimi yra tose margaspalvėse miniose.
Antai kai kurie Rusijos portalai su pasimėgavimu citavo kandžius ir dviprasmiškus Lietuvos politikų, apžvalgininkų, vertintojų pasisakymus apie Vilniuje nuošusias eisenas, ypač jaunimo, mėgino jas priešpriešinti ir suteikti joms nacionalizmo arba „gėjiškumo“ atspalvių.
Žinoma, viso to nebuvo: nei būrių neonacių, nei į juos piktai žvelgiančios antifašistų minios, o juo labiau – susirėmimų. Tiesa, vienas mėgino užkirsti kelią eisenai, kitas per megafoną šūkaliojo nesuprantamus žodžius, dar keletas jaunuolių buvo panašūs į skustagalvius ar iš anksto pasirengusius provokatorius, tačiau, pasak policijos komisaro, didesnių incidentų nebuvo, ir „trilypė“ akcija praėjo gana ramiai...
Gąsdinama neonacizmo baubu
Bet Lietuvoje ir už jos ribų pučiamas neonacizmo burbulas. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo“ vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys dar prieš šią šventė perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje“ ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: apkaltino pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944–1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys“, – su patosu agentūrai „Regnum“ tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai“ į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose...
Joje dalyvavęs A. Paleckis kvestionavo ir tai, ar 1940-ųjų įvykiai, kai Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, buvo okupacija. A. Paleckio vertinimu, tai tebuvęs „įstojimas į Tarybų Sąjungą ypatingai apsunkintomis aplinkybėmis, kai faktiškai nebuvo kitų alternatyvų – arba su nacistine Vokietija, arba su stalinistine Tarybų Sąjunga“.
Kai nėra objektyvios informacijos
Kitaip sakant, užsienyje apie Lietuvą kuriamas „neonacizmo irštvos“ įvaizdis, gal net pranokstantis buvusių nacių bendrininkų eitynes Rygoje ar skandalą dėl Bronzinio kareivio iškėlimo į Talino pakraštį. Taip nacionalizmas sutapatinamas su nacizmu, su kuriuo, žinoma, ne tik užsienyje, bet ir čia, Lietuvoje, daugybė niūrią praeitį menančių žmonių turi savų sąskaitų. Nacizmas įsispaudė į milijonų žmonių atmintį kaip ne arijų kraujo gyvybių naikinimo mechanizmas, ir ši klišė dabar taikoma bet kokioms tautiškumo apraiškoms. Nors Kovo 11-osios eitynės Vilniaus gatvėmis niekuo nebuvo panašios į nacizmo arba pikto nacionalizmo proveržį, padedant vietiniams veikėjams užsienyje jos pavaizduotos vos ne kaip Sodoma ir Gomora.
Bet čia yra ne tik tokių „informatorių“ kaltės. Kaip kovo 1-ąją interviu portalui DELFI sakė politologas Nerijus Maliukevičius, Lietuvai trūksta kokybiškos informacijos apie Rusiją, o pastarajai – apie Lietuvą. Abipusis išsamios ir objektyvios informacijos badas padeda tarpti priešiškumui, netolerancijai ir stiprina šaltuką tarpvalstybiniuose santykiuose.
Nacionalizmas yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti lietuvišką savastį globalizacijos okeane ir visokių sąjungų priklausomybėje. Todėl visai suprantamas raginimas minėtame T. Bakučionio interviu, kurį jis baigia tokiais žodžiais: „Nebijokime nacionalizmo, šiandien jo mums reikia daugiau, kad Lietuva liktų Lietuvoje.“