Beje, kaip kažkada pastebėjo laikraščio „XXI amžius“ apžvalgininkas Petras Katinas, už keleto kilometrų nuo Zalavo buvo ir smulkios šlėktos, iš LDK bajorų Samsonų giminės kilusio kruvinojo čekisto Felikso Dzeržinskio gimtinė - Dzjaržinavo dvaras (dabar Minsko sritis).

Jų keliai nesusikirto, nors ir vienas, ir kitas pabuvojo caro kalėjimuose Rusijoje ir Varšuvoje, organizavo socialistų būrelius, o jų revoliucinė veikla ribojosi su terorizmu.

Šiaip šių veikėjų lyginti būtų nesąžininga. Jozefas Pilsudskis save laikė tikru lenkų patriotu, o apie jo motinos Žemaitijos bajorų Bilevičių giminės atstovę Maria Bilewiczowną savo trilogijoje „Tvanas“ rašė lenkų literatūros klasikas Henrikas Sienkiewiczius.

Bet jis nebuvo tikras lenkas, o kaip ir Adomas Mickevičius, save laikė litvinu – kilusiu iš LDK, bet XVIII a. sulenkėjusiu. Anuomet buvo madinga dviguba kilmė: gente lituanus, natione polonus. Tuo didžiavosi net lenkų literatūros paveiktas Vincas Kudirka, iš pradžių rašęs eilėraščius lenkų kalba.

Tuomet, kai gimė būsimas maršalas J.Pilsudskis, Lenkija ir Lietuva buvo po Rusijos caro padu. Augo pasipriešinimas monarchijai, plito anticarinės kairuoliškos idėjos, kurios pavergė ir J.Pilsudskį.

Vilniuje su broliu Bronislawu 1882 m. įkuria savišvietos ratelį „Spojnia“, Charkovo universitete dalyvauja studentų neramumuose, todėl pašalinamas iš jo, 1887 m. už dalyvavimą caro Aleksandro III nužudymo organizavime nuteisiamas 5 m. tremties Sibire, o brolis – aktyvus „Narodnaja volia“ narys – kartu su V.Lenino broliu nuteistas mirties bausme, bet ji pakeista 15 m. katorgos.

J.Pilsudskis, grįžęs iš tremties, įstoja į Lenkijos socialistų partiją ir vadovauja jos Lietuvių sekcijai. Kartu su žmona suimamas, kali Varšuvos citadelėje, kurią saugo būsimo baltagvardiečių generolo A.Denikino kuopa (apie būsimą Lenkijos vadovą generolas rašė 1953 m. JAV išleistoje savo biografinėje knygoje „Rusų karininko kelias“). Norėdamas pabėgti jis susimuliavo psichinę ligą, ir apgavystė pavyko: J.Pilsudskis išsiunčiamas į Peterburgo Nikolajaus ligoninę, iš kurios jis, žinoma, pabėgo. 

Grįžęs į Lenkiją, organizavo socialistų kovines grupes ir ėmėsi teroristinės veiklos: grobė pašto traukinius (vienas didžiausių užpuolimų įvyko Bezdonių stotyje 1908 m., kai buvo pagrobta tais laikais nemaža suma – 100 tūkst. rublių), plėšė bankus, nes reikėjo pinigų pirkti ginklams, kuriais bus vaduojama Lenkija. Paskui tokiai pačiai išlaisvinimo veiklai persikėlė į Galiciją, priklausiusią Austrijai-Vengrijai, bet po I pasaulinio karo atitekusią Lenkijai.

Kitaip sakant, pusiau lietuvis, pusiau lenkas J.Pilsudskis, kupinas socialistinių idėjų, kartu buvo įnirtingas kovotojas su carizmu ir bolševizmu, ir tai jam padėjo įgyti tikro Lenkijos nepriklausomybės šalininko vardą.

Pastangos nenuėjo veltui: 1918 m. lapkričio 11 d. jis pergalingai įžengė į Varšuvą, ir Regentų Taryba, nuginklavusi vokiečių kariuomenę, J. Pilsudskiui perdavė karinę, o lapkričio 14 d. - ir civilinę valdžią. Lenkijos Steigiamasis Seimas jį paskelbia valstybės viršininku – faktiškuoju pirmuoju nepriklausomos Lenkijos prezidentu.

Bet, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Dar 1914 m. Paryžiuje jo idėja, kad karas yra vienintelė galimybė atkurti nepriklausomybę (beje, jai pritarė didžiosios Vakarų valstybės), buvo įgyvendinama ne tik okupacinės vokiečių valdžios atžvilgiu, bet ir 1919 m. pavasarį trumpam įžengiant į Vilnių, rudeniop užimant Minską, kitų metų pavasarį – Kijevą.

Tačiau tikra maršalo triumfo valanda buvo Raudonosios armijos sutriuškinimas prie Varšuvos 1920 08 13-25 dienomis. Šis laimėjimas iki šiol lenkų su pasididžiavimu vadinamas „Vyslos stebuklu“, be kurio esą nebūtų nei Lenkijos, nei Lietuvos, nei kitų regiono valstybių.

Apakintas karinės šlovės, J.Pilsudskis sulaužo 1920 10 07 pasirašytą Suvalkų sutartį ir po trijų dienų, kai ta sutartis turėjo įsigalioti, slapčia pasiunčia kitą generolą Lucjaną Zeligowskį išvaduoti Vilnių iš „klumpėtų chamų litvinų" (pastarasis taip pat buvo litvinas, kilęs nuo Ašmenos).

Tariamas išvadavimas (kitaip sakant, okupacija, trukusi iki 1939 m.) J.Pilsudskio buvo įvilktas į naują Lietuvos ir Lenkijos federacijos (arba Abiejų Tautų Respublikos, ATR) atgaivinimo idėją. Prie tos federacijos turėjo prisidėti Baltarusija ir Ukraina (vadinamas „Międzymorze“ projektas). Jėga suvienyti 1795 m. trečiąkart suskilusią ATR – štai tokia buvo generolo utopija, o gal tikroji, nesusimuliuota liga...

Lietuva nepriėmė tokiu būdu primestos jo idėjos. Kaip pastebi P.Katinas, galbūt tai ir buvo priežastis, kad 1922 m. pabaigoje J.Pilsudskis atsisakė visų savo valstybinių pareigų ir pasitraukė gyventi viloje Sulejuveko miestelyje netoli Varšuvos.

Gruodį Lenkijos prezidentu buvo išrinktas geras generolo draugas, iš Lietuvos kilęs Gabrielius Narutavičius, bet po penkių dienų jis buvo nužudytas. Bet 1926 m. gegužę jis vėl pakilo karjeros skrydžiui: vadovavo kariniam perversmui ir 1926 05 15 tapo Lenkijos diktatoriumi.

Įdomu, kad po pusmečio, gruodžio 17 d., tautininkų perversmas įvyko ir Kaune. J.Pilsudskis keletą kartų užėmė ir vyriausybės vadovo postą. Tačiau 1935 m. jo parengtos Konstitucijos įgyvendinti nespėjo: J.Pilsudskis, eidamas 68 metus, mirė susirgęs kepenų vėžiu. Tuomet oficialų gedulą paskelbė Prancūzija, Vokietija, net JAV. Jo prašymu kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis kartu su motina – Vilniuje, Rasų kapinėse.

Tegul ilsisi. Tegul nevysta ant kapo gėlės, tegul jo atminimą pagerbia gausūs turistai iš Lenkijos, Lietuvos žmonės.

Tačiau teisus ir Vytautas Landsbergis, prieš pusantrų metų Vilniaus Rotušėje pasakytoje kalboje ir kiek anksčiau lenkų žurnale „Więž“ įvardijęs didžiausią J.Pilsudskio klaidą: „Lenkija tada laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. O abi neteko draugo... Jis pratęsė negerą tradiciją žiūrėti į mažesnį brolį iš aukšto, nepripažįstant jam visavertės istorinės valstybės teisių“.

„Jei ne ta klaida, abiejų šalių istorija būtų plėtojusis visai kitaip – kur kas laimingiau, - rašė profesorius. – Bet tegul ilsisi ramybėje“. Tegul. Kol Abiejų Tautų Santaikai neatėjo laikas.