Sakykite, ar įvykiai Šiaurės Afrikoje laikytini perversmais? O buvusiose sovietinėse respublikose – ar jose vyko „dainuojančios“, „aksominės“, „rožių“, „tulpių“ revoliucijos? Lietuvoje vykusį politinį virsmą mes linkę vadinti švelniau – tautiniu atgimimu, sąjūdžiu, judėjimu, liaudies frontu... O Ukrainoje įvyko perversmas, revoliucija ar tiesiog – Maidanas (suprask – valdžios perėmimas, politinis turgus, nes tiesioginė šio žodžio reikšmė ir yra „turgaus aikštė“)?

Mes mažai rašome apie artimiausius kaimynus – estus ir latvius, gal todėl, nežinodami jų istorijos, manome, kad estai – arogantiški, užsisklendę, pernelyg pragmatiški, o latviai – prasčiokiški, neapsisprendę, kuriuos – skandinavus ar vakariečius – pasirinkti, nerangūs ekonomikoje ir politikoje. Šitaip bandome išaukštinti ir išskirti save ir nuolat priekaištaujame kaimynams, kad jie nevertina baltiečių vienybės, stoja skersai kelio bendriems projektams, šalinasi bendravimo.

O dirstelėjus į Baltijos šalių istoriją, randame daugiau panašumų negu skirtumų. Štai kad ir ta perversmų praeitis, nuo ko ir pradėjome rašinį. 1926 m. gruodžio 17-ąją įvyko smetoninis perversmas Lietuvoje, o po aštuonerių metų – beveik tuo pačiu metu (skirtumas vos du mėnesiai) Latvijoje ir Estijoje.

Česlovas Iškauskas
Latvija ir Estija demokratiją tarpukaryje išsaugojo (susilaikė nuo perversmų) 16 metų, dvigubai ilgiau negu Lietuva, kuri tikrą demokratiją puoselėjo tik 8 metus.
Istorijos profesorius Zenonas Butkus savo tyrime „Valstybiniai perversmai Baltijos šalyse (1926 ir 1934 m.): panašumai ir skirtumai“ primena, kad vienas pirmųjų perversmų Europos istorijoje buvo vadinamasis barbaro Odoakro perversmas 476 m., galutinai sužlugdęs tik 81 metus gyvavusią imperatoriaus Teodosijaus I sukurtą Vakarų Romos imperiją. Viduramžių perversmai, imperatorių, karalių, monarchų kaita irgi neapsieidavo be baisių padarinių, o 1917 m. bolševikų perversmas, dar vadinamas Spalio revoliucija, ir šiandien palikęs didžiulius randus žmonijos istorijoje. Šiuolaikinėje Rusijos politikoje nesunku pastebėti kruviną šito perversmo atspalvį.

Perversmai Baltijos valstybėse, rašo istorikas, nulėmė autoritarinių režimų susiformavimą jose ir tiesiog padalijo jų istoriją laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų į du etapus: demokratinį ir autoritarinį.

Apskritai perversmai ir jų būdingiausias padarinys – autoritariniai režimai bene svarbiausias XX a. pirmosios pusės Europos politinės istorijos bruožas. Ketvirtajame dešimtmetyje iš 29 Europos valstybių tik 12 išlaikė demokratinę santvarką, o iš 7 naujai susikūrusių ar atsikūrusių Vidurio Rytų Europos valstybių tokios liko tik dvi – Čekoslovakija ir Suomija. Perversmai vyko nevienodu metu. Latvija ir Estija demokratiją tarpukaryje išsaugojo (susilaikė nuo perversmų) 16 metų, dvigubai ilgiau negu Lietuva, kuri tikrą demokratiją puoselėjo tik 8 metus.

Visų trijų Baltijos šalių perversmai iš esmės buvo kariniai, galbūt Latvijoje ir Estijoje labiau kariniai politiniai. 1926 m. perversmas Lietuvoje nebuvo „socialinis maištas“ kaip pas kaimynus, o ir fašistiniu jį vadinti netikslu, nes fašizmas ir nacizmas Europoje įsigalėjo tik atėjus A. Hitleriui į valdžią 1933 m. Baltijos šalių komunistai, galėję gauti tiesioginę paramą iš sovietinių bolševikų, buvo gana silpni. Lietuvoje tik po 1926 m. jie ėmė kurti savojo pučo sąlygas, ir jiems tai pavyko po 14 metų: tam padėjo ir autoritarinis A. Smetonos režimas, ir aktyvi Maskvos parama, ir, žinoma, lietuviškasis kairiųjų įsitikinimų elitas.

Kaip gi tos sąlygos buvo kuriamos Estijoje? (Beje, verta priminti, kad ir pietinė Estija kažkada priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Pasibaigus Livonijos karui, Pietų Estijos teritorija su Tartu ir Piarnu miestais pagal 1582 m. Zapolės taikos sutartį tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos atiteko ATR).

Taigi, 1933 m. spalio 14-16 d. estų tauta referendumu patvirtino naujos valstybės konstitucijos projektą. Tačiau 1934 m. kovo 12 d. įvykusio valstybės perversmo metu buvo įvestas autoritarinis režimas ir visą valdžią savo rankose sukoncentravo prezidentas Konstantinas Pätsas. 1934 m. liepos 28 d. Steigiamoji asamblėja priėmė trečiąją konstituciją, kurioje buvo numatytas dviejų rūmų parlamentas, tačiau tik su patariamąja funkcija. Pagal šią konstituciją 1938 m. balandžio 24 d. Konstantinas Pätsas vėl išrinktas Estijos prezidentu. Bet jau 1938 m. rugpjūčio mėn. tarp SSRS ir Vokietijos sudarytas Molotovo-Ribbentropo paktas Estiją priskyrė SSRS įtakos sferai. SSRS šią sutartį realizavo 1940 m. okupuodamas šalį. Šešeriems metams perrinktas K. Pätsas sulaukė įprastos tų laikų politikams dalios: 1940 m. liepos 30 d. jis ir jo šeimos nariai, kurie jau buvo gavę Amerikos vizas, buvo suimti ir ištremti į SSRS.

Spalvingesnė Latvijos nepriklausomybės kūrėjo Kārlio Ulmanio asmenybė. Tai agrarinio išsilavinimo veikėjas, nukentėjęs nuo carizmo, aštuonerius metus studijavęs ir pradėjęs pieno verslą JAV, pirmasis Latvijos, 1918 m. lapkritį tapusios nepriklausoma pirmą kartą po 700 metų, ministras pirmininkas; 1939 m. įsileidęs sovietinius karius ir įsakęs nesipriešinti, paskui pasitraukęs į Stavropolį buvo suimtas ir mirė nuo dizenterijos 1942 m. rugsėjį. K. Ulmanis neturėjo nei žmonos, nei vaikų, todėl mėgdavo sakyti, kad yra susituokęs su Latvija.

Česlovas Iškauskas
Perversmas atvedė į valdžią tuo metu konservatyviausią Lietuvos partiją – tautininkus, kuri 1926 m. buvo nereikšminga ir nepopuliari nacionalistinė partija. K. Grinius niekada nepritarė A. Smetonos vidaus politikai ir valdymo stiliui, tačiau autoritarinis valdytojas nesiryžo kaip nors bausti buvusio politiko.
Taigi, siekdamas sustiprinti savo įtaką, jis 1934 m. kovo 16 d. suformuoja jau septintąją savo vyriausybę ir beveik tuoj pat imasi organizuoti perversmą. Jį rengdamas sustato savo patikimus žmones į svarbius postus, remiasi pirmiausia vadinamosiomis jėgos struktūromis, karo ir vidaus reikalų ministrais Janiu Baluodžiu bei Viliu Gulbiu, latvių šaulių – aizsargų vienu iš vadovų Alfredu Berziniu, pasitelkia Rygos įgulos vadą, kitus sau artimus generolus ir naktį iš gegužės 15 į 16 dieną tiesiog per porą valandų sklandžiai perima visą valdžią, įvesdamas karo padėtį. Istorikas Z. Butkus mano, kad perversmą Latvijoje dar galėtume pavadinti policiniu, nes jame daugiausia darbavosi policija, ji vykdė perversmininkų užduotis, o kariuomenė ir aizsargai, išsidėstę reikalingose vietose, tik sudarė reikalingą foną.

Latvijos ir Estijos perversmus dar galima vadinti „švelniaisiais“. Rygoje iš viso buvo iššautas tik vienas šūvis. Kai slaptoji policija atėjo suimti Latvijos socialdemokratų lyderių parlamento pirmininko Paulio Kalninio ir jo sūnaus deputato Bruno Kalninio, sūnus taisė rinkimų įstatymo projektą. Pasirodžius policijai, jis padėjo popierius į šalį, tarsi save drąsindamas šovė iš pistoleto... į orą, o paskui ramiausiai pasidavė. Tai buvo vienintelis šūvis žūvant Latvijos parlamentinei demokratijai.

O štai Estijoje neiššauta iš viso, net tuščiai.

Ypač pasyviai pasielgė tuometinis trečiasis Latvijos prezidentas Albertas Kviesis. Apie perversmą jis iš anksto, atrodo, nebuvo informuotas. Perversmo naktį, apie 2 val., jam apie tai pranešė pats perversmo vadovas K. Ulmanis, atvykęs pas prezidentą, kuris tuomet kartu su ankstesniu prezidentu Gustavu Zemgaliu lošė kortomis...

Vos pusmetį Lietuvos prezidentu iki perversmo buvęs iš bajorų kilęs ir krikščioniškų įsitikinimų bei toleranciją puoselėjęs Kazys Grinius visą laiko priešinosi A. Smetonos režimui. Kaip rašo Alfonsas Eidintas knygoje „K. Grinius – Lietuvos parlamentarizmo suklestėjimo simbolis“, simboliška, kad karinis perversmas įvykdytas per K. Griniaus gimtadienį – 1926 m. gruodžio 17 d., kai teisėtai išrinktas prezidentas buvo nuverstas ir įvestas autoritarinis režimas.

Tą vakarą, kai į K. Griniaus 60-mečio iškilmes buvo pakviesti visi karinių dalinių vadai, perversmininkai užėmė centrines kareivines ir civilines įstaigas, suėmė Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinetą ir prezidentą. Viename iš paskutinių JAV rašytų savo tekstų, prisimindamas to meto įvykius, K. Grinius aprašo karininkų įsiveržimą 4 valandą ryto ir vėlesnį generolo P. Plechavičiaus bei trijų pulkininkų vizitą, kurio metu P. Plechavičius sakęs, kad vykdytoju tapęs ne savo noru, sėdėjęs areštinėje ir nustebęs, kai į kamerą įsiveržę ginkluoti karininkai A. Smetonos pavedimu pareikalavę vadovauti sukilimui, o jis bijojęs nesutikti, nes turįs šeimą ir vaikus...

Perversmas atvedė į valdžią tuo metu konservatyviausią Lietuvos partiją – tautininkus, kuri 1926 m. buvo nereikšminga ir nepopuliari nacionalistinė partija. K. Grinius niekada nepritarė A. Smetonos vidaus politikai ir valdymo stiliui, tačiau autoritarinis valdytojas nesiryžo kaip nors bausti buvusio politiko. Artimai Grinių šeimą pažinojęs ir su K. Griniumi iki jo mirties bendravęs Valdas Adamkus yra teigęs, kad K. Grinius formavo jo gyvenimo vertybių, laisvės ir demokratijos supratimą. K. Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje, taip ir nepabaigęs rašyti savo politinio ir visuomeninio testamento...

Štai trys perversmų modeliai. Z. Butkus mano, kad jie iš dalies nukopijuoti ir nuo vokiečių revoliucijos, ir nuo suomių valstiečių „žygio į Helsinkį“ – 1930-1932 m. maištų serijos, kurią surengė smurto nevengęs antikomunistinis „Lapua“ sąjūdis. Beje, maištininkai buvo suimti, teisiami, bet vietoj sąjūdžio atsirado dar radikalesnė organizacija Tautos patriotinis judėjimas (Isänmaallinen Kansanliike, aktyviai veikė Žiemos kare, išseko 1944 m., šiais laikais jis, ko gero, atitinka kito radikalaus judėjimo „Tikrieji suomiai“ („Perussuomalaiset“, „True Finns Party“) nuostatas).

Apibendrindamas Baltijos šalių perversmų patirtį, istorikas Z. Butkus teigia, kad, žinoma, galingiausiai į visų Baltijos šalių politinį procesą buvo įsiskverbusi SSRS, ir ta skvarba, bent jau Estijoje ir Latvijoje, buvo kelių ešelonų. Kaip minėta, SSRS turėjo ryšių ne tik su K. Pätsu, jo agrarine partija, bet ir su vadinamuoju vapsų sąjūdžiu (tarp vapsų buvo daug A. Hitlerio garbintojų, tačiau jiems buvo svetima totalitarinės valstybės kūrimo idėja). Latvijoje su Maskva artimiausius ryšius palaikė socialdemokratai, bet ir K. Ulmanio Ūkininkų sąjunga su ja buvo įsipainiojusi ne į vieną sandorį. Tad Lietuva, Latvija ir Estija tarpukaryje neturėjo ir net stropiai neieškojo būdų, kaip apsaugoti politinį procesą nuo išorės poveikio, o ir tas poveikis nepadėjo joms adekvačiai reaguoti į išpuolius prieš demokratiją tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Tas pasyvumas iš dalies ir atvedė Baltijos šalis į 1940 m. situaciją.

Belieka paklausti: o kaip šiandien? Ar įmanomas perversmas šiais laikais? Pernai gruodį istorikas Arvydas Anušauskas interviu „Lietuvos žinioms“ sakė, kad skirtingai nuo anų laikų perversmų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dabar reikalingas perversmas mūsų protuose. Tik jis galėtų atsispirti Rusijos informaciniam karui ir stiprėjančioms grėsmėms. „Perversmo pirmiausiai reikia mūsų galvose“, – teigė istorikas. Tikra tiesa, aiškėjanti Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (124)