Taip, sunkus buvo metas. Išlikti neutraliam pavyko nedaugeliui. O dažnas „neutralus“ su šeimomis vis tiek buvo išvežtas į sibirus, supuvo lageriuose, o grįžęs rado savo trobose įsikūrusius atėjūnus arba jų pagalbininkus, arba tų namų apskritai buvo likę tik pamatų akmenys. Tokia štai neutralumo kaina okupacijos sąlygomis.

Taigi, partizanai ir stribai. Nė vienos iš šių kovotojų kategorijos neimkime į kabutes, kad nesuteiktume jų pavadinimams iškreiptos prasmės. Faktas, kad ir tarp vienų, ir tarp kitų buvo visokio plauko tipų, jau nekalbant apie infiltruotus agentus, išdavikus arba tiesiog plėšikėlius. Ir vis dėl to žmonėse „miško broliai“ buvo vertinami kur kas geriau negu stribai, nes jie gynė laisvę. Nebijau pakartoti šios formuluotės, nes vienintelis kriterijus, kaip vertinti pokario kovotojus, yra priešinimasis okupacijai, nepriklausomybės siekis tokiomis pat priemonėmis, kaip okupantas įtvirtino sovietinę valdžią Lietuvoje.

Česlovas Iškauskas
Nors stribai kovinėse operacijose vaidino antraeilį vaidmenį, tačiau moralinio teroro akcijose jiems okupantų buvo skirtas pagrindinis vaidmuo. Į bažnytkaimius jie suveždavo NKVD kariuomenės nukautus partizanų kūnus, miestelių aikštėse juos išniekindavo, po to sumesdavo į šulinius, žvyrduobes ar slapta užkasdavo. Stribai taip pat vykdė lietuvių trėmimus, saugojo okupacinę administraciją.
Paniekinamas „liaudies gynėjų“ pavadinimas „stribai“(„skrebai“) kilo iš rusiškojo истребитель – naikintojas. Naikinamieji batalionai buvo pradėti kurti LKP (b) CK 1944 m. liepos 18 d. nutarimu, bet jau spalį buvo apsižiūrėta, kad toks pavadinimas žemina šias bandas. Tuomet okupacinė Lietuvos valdžia nutarė stribus vadinti ne „naikintojais“, o „liaudies gynėjais“. Tiesa, dar 1941 m. birželį Lietuvoje susidarė ginkluoti komunistų aktyvo, komjaunuolių būriai, tačiau jie kūrėsi ir veikė chaotiškai, ir tuomet naikintojų batalionai suformuoti nebuvo.

Gi Maskvoje ši idėja atsirado iš karto prasidėjus karui. Jau 1941 m. birželio 25 d. vėlyvą vakarą NKVD šefas Lavrentijus Berija ilgai užsibuvo pas Josifą Staliną, ir kitą rytą atsirado nutarimas Nr. 1738-746ss (visiškai slaptai) „Dėl naikinamųjų batalionų steigimo pafrontės rajonuose, siekiant apsaugoti užnugarį“. SSRS gilumoje jų paskirtis buvo kitokia – kovoti su diversantais, naikinti priešo parašiutininkus, jų amuniciją, permetamą per fronto liniją.

Partijos nutarimą Lietuvoje buvo pavesta vykdyti Antanui Sniečkui, kuris, kaip rašo jo biografas Vytautas Tininis knygoje „A. Sniečkus, 33 metai valdžioje“, to meno išmoko 1921 m. pabėgęs į Rusiją ir čia įstojęs į Smolensko ČON'o (časti osobovo naznačenija) būrį. Šiuos būrius galima laikyti „liaudies gynėjų“ – stribų gaujų – pirmtakais. Jaunasis A. Sniečkus dalyvavo karinėse operacijose prieš antikomunistiškai nusiteikusius rusų ir baltarusių valstiečius. Istorikas tokį biografijos posūkį aiškina tuo, kad vaikystėje A. Sniečkus buvo rengiamas būti kunigu, betgi „krikščioniško tikėjimo fanatizmą jis pakeitė komunistiniu fanatizmu“.

V. Tininis tvirtina, jog „archyviniai dokumentai neužsimena, kad Sniečkus pokario metais nors kiek būtų priešinęsis prievartai. Atvirkščiai, jie tvirtina, kad jis pokario metais buvo ypač lojalus savo šeimininkams, atvirai demonstravo savo neigiamą požiūrį į viską, kas susiję su tautos laisvės siekiais. Tada daugeliui Lietuvos žmonių Sniečkus buvo tautos išdavikas, marionetė ar kolaborantas“.

V. Leninas yra rašęs, kad surusėję kitataučiai visuomet persūdo – stengiasi būti rusiškesni net už pačius rusus. Ši išvada tiko A. Sniečkui, A. Gudaičiui-Guzevičiui, J. Bartašiūnui, G. Zimanui, J. Macijauskui, K. Preikšui, M. Šumauskui, B. Pušiniui ir daugeliui kitų, kurie „savo veiksmais buvo kur kas radikalesni savo tautos, jos kultūros ir praeities vertinimo atžvilgiu, negu to reikalavo Maskva ir jos atsiųsti žmonės“.

1951–1954 m. stribų būriai palaipsniui buvo mažinami ir galiausiai panaikinti. Kaip tyrime „Didysis sąmokslas prieš Lietuvą“ rašo buvęs disidentas Antanas Terleckas, Lietuvos komunistai, L. Berijai po J. Stalino mirties trumpai valdant 1953 m. pavasarį, buvo priversti pripažinti, kad vadinamąjį „nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas“ sutriuškino čekistai ir jų kariuomenė, kurių didelė dauguma buvo rusai (1948 m. pradžioje MGB tarp 787 vadovaujančių darbuotojų – valdybų, skyrių, poskyrių viršininkų ir jų pavaduotojų – lietuvių buvo tik 29, arba 3,7 proc. ).

Česlovas Iškauskas
Nors stribai sunaikino tik per penktadalį Lietuvos partizanų, jie, geriau negu atėjūnai žinodami tautos tradicijas bei psichologiją, NKVD ir NKGB struktūroms parinko daug agentų bei informatorių, surado ir išdavė nemažai partizanų būrių bunkerių ir slėptuvių, aktyviai dalyvavo sudarant tremtinių sąrašus.
Dauguma partinių kadrų, ypač tuoj po karo, (o vadovaujantys kadrai - ir visą stalininį laikotarpį) buvo taip pat rusai ar rusakalbiai. Apskrityse pirmasis, trečiasis ir ketvirtasis partijos komiteto sekretoriai dažniausiai būdavo lietuviai, o likęs komiteto aparatas – rusai. Paprastai tarp skyrių vedėjų tik moterų skyriaus vedėja būdavo lietuvė.

Kaip prieš trejus metus rašė krikščioniškos pakraipos filosofas Gediminas Zelvaras, vos atvykęs į Lietuvą, 1944 m. liepos 27 d. LSSR Vidaus reikalų komisaras generolas Juozas (Josifas) Bartašiūnas (antrąjį vardą jis pasirinko iš meilės J. Stalinui) Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose įkūrė naikintojų batalionus po 150 asmenų. Šių batalionų viršininku paskirtas papulkininkis Ignatijus Glazunovas–Eismontas.

Bet vyriausiuoju stalininio lietuvių tautos naikinimo organizatoriumi ir lietuviškųjų vykdytojų prižiūrėtoju 1944 m. lapkričio 11 d. buvo paskirtas VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkas Michailas Suslovas, garsėjęs neapykanta „buržuaziniams nacionalistams“. A. Terleckas pastebi, kad jis mūsų niekada nevadino lietuvių tauta, o tik „lietuviškai vokiškais nacionalistais“. Viena Lietuvoje labiausiai žinomų „pilkojo kardinolo“ frazių yra pokario metais pasakytas teiginys: „Lietuva bus, bet be lietuvių“.

Istorikas Arvydas Anušauskas leidinyje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“ rašo, kad daugiau kaip metus laiko stribai negavo jokios algos ir tik pusė jų gavo maisto korteles, veikusias iki 1947 m. gruodžio vidurio. Nuo 1945 m. gruodžio 1 d. stribai gaudavo 40 červoncų mėnesio algos, kai batų pora kainavo 70-80 červoncų. Tuo M. Suslovas ir A. Sniečkus sankcionavo stribų gaujų banditizmą – jie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už plėšikavimus, „siekiant užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį“.

Istorikas Juozas Starkauskas knygoje „Stribai“ rašo, kad vien Prienų apskrityje po 1948 m. trėmimų, be to, kas buvo leista oficialiai pasiimti, trūko 236 galvijų, arba 10,4 proc. visų iš apskrities ištremtųjų paliktų galvijų skaičiaus. Pasibaigus šiam trėmimui, stribai ir aktyvistai arklius pardavinėjo po 100-150 rublių, nors tuo metu arklys kainavo 3-6 tūkst. rublių. Visoje Lietuvoje po kiekvieno trėmimo būdavo išvagiama tūkstančiai gyvulių.

M. Suslovas buvo nusprendęs, kad Lietuvoje stribų gaujose turėtų būti apie 11 tūkst. vyrų. Tačiau jų niekada tiek nesurinkta. 1946 sausio 15 d. jų tebuvo 8 342. Nuo tol jų skaičius nuolat mažėjo, nepaisant „broliškos pagalbos“ iš kitų okupuotų respublikų, kuri visą laiką didėjo. 1950 m. birželio 1 d. iš 6129 stribų, buvusių gaujose, vietinių rusų ir atvykėlių buvo apylygiai. O kai kuriuose Lietuvos valsčiuose stribų rusų buvo daugiau negu pusė arba net apie du trečdaliai.

Česlovas Iškauskas
Tik nedaugelis jų iki šiol gyvena tarp mūsų – atsiskleidę ar bailiai slėpdamiesi, nukaršę, sulindę į visokius „frontus“ ar sąjungas, lojalūs Lietuvos valstybei ar tyliai griežiantys dantį ant nepriklausomos šalies. Sakykime, bala jų nematė, jeigu šitaip numoti ranka į stribus leistų mūsų tėvai ir seneliai. Bet klausimas kitas: jeigu iškiltų grėsmė šiandien, kur pasuktume mes?
Pasak A. Anušausko, daugiausiai stribai buvo beraščiai arba mažaraščiai „mėgėjai lengvai pasipelnyti girtuokliai. Jie aktyviai dalyvavo tik beginklių žmonių žudynėse ir kitose genocido akcijose. Nors už nukautus partizanus jiems buvo mokamos premijos, bet 1951 m. iš 1148 suimtų ir žuvusių partizanų stribai nukovė arba suėmė tik 66. Tik gerai ginkluota ir apmokyta MGB kariuomenė galėjo kovoti su lietuvių rezistencija".

M. Suslovui reikalaujant, 1945 m. vasario mėn. Lietuvoje buvo sutelkta 17 įvairaus pavaldumo NKVD kariuomenės pulkų. Tokios pajėgos savo dydžiu atitiko keturias NKVD divizijas. 1947 m. sausio 1 d. stribų būriai iš MVD žinios perėjo MGB valdžion ir turėjo vilkėti rusiškas karines uniformas. Nors jie kovinėse operacijose vaidino antraeilį vaidmenį, tačiau moralinio teroro akcijose jiems okupantų buvo skirtas pagrindinis vaidmuo. Į bažnytkaimius jie suveždavo NKVD kariuomenės nukautus partizanų kūnus, miestelių aikštėse juos išniekindavo, po to sumesdavo į šulinius, žvyrduobes ar slapta užkasdavo. Stribai taip pat vykdė lietuvių trėmimus, saugojo okupacinę administraciją. Nors stribai sunaikino tik per penktadalį Lietuvos partizanų, jie, geriau negu atėjūnai žinodami tautos tradicijas bei psichologiją, NKVD ir NKGB struktūroms parinko daug agentų bei informatorių, surado ir išdavė nemažai partizanų būrių bunkerių ir slėptuvių, aktyviai dalyvavo sudarant tremtinių sąrašus.

Bet be realios Vakarų paramos partizaninis judėjimas slopo, ir 1954-ieji laikomi organizuoto pasipriešinimo okupantams pabaiga. Kartu išsikvėpė ir stribų aktyvumas: dalis jų sulindo į partinius organus, kiti išsidangino į SSRS, bijodami po truputį namo grįžtančių tremtinių rūstybės, kiti gi visiškai pritilo, sveiku protu suvokę, kad ne tą barikados pusę pasirinko.

J. Starkauskas rašo, kad, pasibaigus partizaniniam karui, nebeliko prasmės laikyti 5–7 tūkst. ginkluotų žmonių, juo labiau kad daugelio jų elgesys anaiptol nebuvo pavyzdingas: girtų siautėjimai su pasišaudymais kenkė sovietų iš naujo po Stalino mirties kuriamam priimtinos valdžios įvaizdžiui. 1954 m. vasario 10 d., kai buvo įsteigtas KGB, ginklus galėjo nešioti tik aukšti partiniai darbuotojai ir vadovai, o visi kiti juos turėjo atiduoti. Tūkstančių dykaduonių plėšikų stribų niekas išlaikyti nenorėjo...

Tik nedaugelis jų iki šiol gyvena tarp mūsų – atsiskleidę ar bailiai slėpdamiesi, nukaršę, sulindę į visokius „frontus“ ar sąjungas, lojalūs Lietuvos valstybei ar tyliai griežiantys dantį ant nepriklausomos šalies. Sakykime, bala jų nematė, jeigu šitaip numoti ranka į stribus leistų mūsų tėvai ir seneliai. Bet klausimas kitas: jeigu iškiltų grėsmė šiandien, kur pasuktume mes?

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų kovo 15-20 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Remiantis ja, ginklą į rankas imtų ir savo šalį gintų 41,6 pro. gyventojų, dar 22,9 proc. žmonių nežinojo, kaip atsakyti į klausimą. Ginklu Lietuvos negintų 35,5 proc. respondentų.

Prieš ketverius metus bendrovė „Spinter tyrimai“ DELFI užsakymu taip pat klausė, ar kilus grėsmei iš išorės piliečiai eitų ginti savo valstybės, tačiau tuomet rezultatai buvo liūdnoki. 

Tuomet klausiami, ar eitų ginti Lietuvos, vienareikšmiškai teigiamai atsakė tik 6,5 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, dar 23,3 proc. respondentų sakė, kad ginklo greičiausiai vis tik imtųsi, bet nebuvo tuo įsitikinę, o 8,9 proc. nežinojo, kaip pasielgtų tokiu atveju, arba į klausimą išvis neatsakė. 25,4 proc. apklausos dalyvių svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų ir net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai negintų.

Taigi, kaip ir kiek mūsų iš tiesų priešintumės okupantui? Kiek žmonių juos sutiktų su gėlėmis? Kiek jų pasirinktų neutralią poziciją?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1821)