Kaip ir kiekviena šalis, patyrusi įvairias okupacijas, taip ir Lietuva neišvengė sukilimų, maištų, karų.
© "Panevezio balsas"

Daugiausiai tai buvo pasipriešinimas atėjūnams, imperijoms ir jų okupacinei politikai. Tačiau negalime pasigirti ir tuo, kad taikiai priėmėme kiekvieną išrinktą ar paskirtą valstybės vadovą.

Ko gero, daugiausiai „atsiėmė“ Antanas Smetona. Vienas ryškesnių pučų prieš režimą kilo naktį iš 1934 m. birželio 6 į 7 d., taigi, dabar kai kas prisiminė pažymėti jo 80-ąsias metines.

A. Smetona Lietuvos prezidentu buvo du kartus: pirmuoju nepriklausomybę paskelbusios šalies vadovu – nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. lapkričio 13 d. (teisingiau – iki birželio 19 d.), o po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo jau po dviejų dienų (tas dienas jis buvo paskirtas Valstybės Vadu) Seimo išrinktas šalies vadovu ir juo išbuvo iki lemtingos nepriklausomai Lietuvai dienos – 1940-ųjų birželio 15-osios. Taigi faktiniu valstybės vadovu jis buvo maždaug 176 mėnesius arba apie 5280 dienų.

Apskritai Lietuvai nuo senų laikų vadovavo net 23 vadovai, įskaitant du karalius, faktiškuosius valstybės vadovus, tarp jų – pokarinės rezistencijos vadą Joną Žemaitį, kuris prieš penkerius metus pripažintas „faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“, sovietinio laikotarpio komunistinius lyderius, atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentus.

Pirmasis vadovavimas jaunai šaliai tuomet 45-rių sulaukusiam patriotinių pažiūrų politikui (būdamas Valstybės Tarybos pirmininku jis pasirašė Nepriklausomybės Aktą) palyginti buvo ramus, jeigu tą metą – Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, Vokietijos pralaimėjimą, bolševikų ir lenkų agresijas, Vilniaus krašto atplėšimą, sunkią vidaus padėtį, kairiųjų politinių jėgų stiprėjimą - galima pavadinti ramybe.

Tačiau neramiam antrajam prezidentavimui pavojingas prielaidas sukūrė pats A. Smetona. Nuo 1924 m. būdamas vienu iš Lietuvių tautininkų sąjungos organizatorių, paskui jos pirmininku, jis faktiškai vadovavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui. Prasidėjo politinių priešininkų persekiojimas, ir ne vien tik kairiųjų pažiūrų. Visuomenę labiausiai sukrėtė komunistų K. Požėlos, J. Greifenbergerio, K. Giedrio ir R. Čarno nuteisimas mirties bausme. Egzekucija nuteistiesiems buvo įvykdyta ankstyvą gruodžio 27-osios rytą, 5 val. K. Baršausko gatvės pakraštyje, šalia dabartinio A. Sabonio sveikatingumo centro.

Mirties bausmės taikymą tarpukario Lietuvoje tyrinėjęs žurnalistas Tomas Čyvas pastebėjo, kad ją ne kartą mėginta panaikinti, tačiau vieną sprendimą nuolat keisdavo ar apribodavo kitas – visgi tokią bausmės rūšį pateisinantis. Baudžiamasis Statutas buvo numatęs mirties bausmės įvykdymą pakariant neviešai, tačiau pati egzekucija buvo atliekama sušaudant, bet vis tiek prezidentui tai buvo tinkama atgrasinimo nuo sunkių nusikaltimų, taip pat ir pasikėsinimų į jį, priemonė. Tik 1937 m. sausio 28 d. A. Smetonos įsakymu sušaudymas buvo pakeistas dujų kamera.

Manoma, kad su A. Smetonos žinia 1929 m. gegužės 6 d. Kaune buvo pasikėsinta į Augustiną Voldemarą, tuometinį Ministrą pirmininką. Pasikėsinimo metu buvo nušautas premjerą pridengęs adjutantas Pranas Gudynas. Vėliau A. Voldemaras buvo nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų ir internuotas Plateliuose, Žemaitijoje. Tuo pat metu Varnių koncentracijos stovykloje kalėjo buvęs ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, universiteto profesorius Juozas Eretas, Adolfas Damušis ir daugelis kitų.

Lietuvos karininkijos istoriją nagrinėjantis Mindaugas Sereičikas 2010 m. rašė, kad, patvirtinus 1928 m. naująją Lietuvos valstybės konstituciją, oficialiai piliečių politinės ir pilietinės teisės nebuvo apribotos. Piliečiams ir toliau buvo laiduojama surinkimų, žodžio, sąžinės laisvės, rinkimų teisė ir pan. 1922 m. konstitucijoje įtvirtintos laisvės ir teisės, politinis daugialypiškumas formaliai suteikė galimybes laisvai ir nevaržomai formuotis modernėjančiai lietuviškai pilietinei visuomenei. Šių teisių bandymas varžyti po sėkmingo 1926 m. perversmo ir vėliau 1929 m. sekęs prof. A. Voldemaro pašalinimas iš vyriausybės tapo pagrindiniais motyvais, lėmusiais bruzdėjimus prieš esamą valdžią.

A. Smetonos biografijoje rašoma, kad jis gana palankiai vertino korporatyvizmą, jo atsiradimą siedamas su liberalizmo santvarkos ar net epochos pabaiga. Politikas kritikavo liberalizmą už egocentriškumo aspektą jame, buvo griežtas antikomunistas, dėl to vėliau tiek liberalų, tiek komunistų buvo apšauktas fašistu. Paradoksalu, tačiau po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo su Maskva, 1939 m. spalio 11 d. kalboje, jis prakalbo apie Lietuvai „draugingą valstybę Sovietų Rusiją”.

Kita vertus, A. Smetona mieliau propagavo savitą valstybės vystymosi kelią, teigdamas, kad negalima aklai kopijuoti fašizmo ar kitų svetimų santvarkų, nes kiekviena tauta gyvenanti savitomis sąlygomis, ir jai tinkanti tik savita prie tų sąlygų pritaikyta politinė sistema. Jis griežtai kritikavo nacizmą ir jo rasinio bei tautinio elitarizmo nuostatas, teigė kiekvieną tautą esant vertybe savaime.

Bet praktiniai A. Smetonos veiksmai buvo autoritariniai. Tai kėlė nerimą kariuomenėje. M. Sereičikas rašo, kad pagal tuo metu galiojančius įstatymus karių dalyvavimas politinėje veikloje nebuvo suderinamas su rikiuotės tarnyba. Apsisprendusieji pasukti politiko keliu turėjo atsisakyti tarnybos kariuomenėje. Tarnaujant buvo draudžiama priklausyti politinėms partijos ir organizacijoms, dalyvauti jų veikloje. Taip pat ribojamas politinių organizacijų steigimas, organizavimas ir dalyvavimas politiniuose mitinguose – draudžiama aktyvi politinė veikla. Nesuderinama su galiojančia konstitucija taip pat buvo laikomas dalyvavimas ginkluotuose susirinkimuose, veikloje nukreiptoje prieš valstybės valdžią.

Tačiau aviacijos majoras Jonas Pyragius, kuris 1940-ųjų liepą sovietų buvo užverbuotas, bet kartu su Ernestu Galvanausku perėjo jų užimtos Lietuvos ir Vokietijos sieną prie Eitkūnų, paskui tarnavo vokiečių žvalgyboje SSRS teritorijoje, savo 1993 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Kovosiu kol gyvas“ rašė, jog vis dėl to politikavimas kariuomenėje prasidėjo su pačia kariuomenės kūrimosi pradžia. Tai įrodo aktyvus karių veikimas Steigiamajame Seime – net septyni kariai išrinkti į šį pirmąjį nepriklausomos Lietuvos parlamentą, o viso Steigiamojo seimo metu kario kelią į politiko pakeitė daugiau nei 20 karių.

Priimami sprendimai, kuriuose aktyviai dalyvaudavo karininkai, sulaukdavo atgarsio kariuomenėje. Karo kapelionai kaip tribūna naudodavosi savo tarnybos vietomis aktyviai agituodavo už krikščionis demokratus. Politikavimas vis plačiau šakojosi kariuomenėje, kol galiausiai nuo kalbų buvo pereita prie darbų. Aktyvus karininkijos įsitraukimas į 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą pademonstravo kariuomenės svarbą politiniame gyvenime. Po perversmo kariuomenė tapo svarbiu, o gal būt net ir pačiu svarbiausiu valdžios ramsčiu.

1927 m. birželio mėn. įkuriama slapta organizacija „Tautinė Apsauga Geležinis Vilkas“. Jai vadovavo prof. A. Voldemaras. Pradėjus ryškėti nesutarimams tarp A. Smetonos ir A. Voldemaro, „Tautinė Apsauga Geležinis Vilkas“ pasivadino „Geležinio Vilko“ Sporto sąjunga ir išėjo į viešumą. Iš pogrindinės 1926 m. gruodžio perversmą organizavusios Slaptosios Karininkų Sąjungos į Geležinio Vilko organizaciją perėjo radikalesnių pažiūrų karininkai ir, vykstant skilimui tarp dviejų politikų, sudarė A. Voldemarą palaikančiųjų pusę.

1929 m. rugsėjo mėn. organizacija „Tautinė Apsauga Geležinis Vilkas“ buvo uždrausta, o premjeras A. Voldemaras pašalintas iš užimamų pareigų. Prasidėjo organizacijos narių persekiojimas ir areštai. Vėliau sekęs karininkų korespondencijos tikrinimas, sekimas, Saugumo departamento verbavimai sukėlę didelį nepasitenkinimą karininkijoje.

Beje, įtariama, kad, nuo 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, "Geležinio vilko" organizacija bendradarbiavo su Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos užsienio politikos valdyba (Aussenpolitisches Amt der Nationalsozialistischen Deutschen Arbeiterpartei – APA), kuriai vadovavo Alfredas Rosenbergas (nacių „rasių teorijos“ autorius, jų ideologas, Siono išminčių protokolų žinovas, gimęs 1893 m. Revelyje (Taline), mokęsis Rygoje, gerai mokėjęs rusų kalbą, sušaudytas Niurnberge 1945 m. spalį). Būtent tais metais jis išvystė sumanymą sieti Klaipėdos prijungimą prie Vokietijos su valstybiniu perversmu Lietuvoje, kurį įvykdytų "Geležinio vilko" organizacija su Vokietijos kariuomenės pagalba. Šį sumanymą sutrukdė nuo 1934 m. gruodžio iki 1935 m. kovo vykęs hitlerininkų teismo procesas Kaune, Teisingumo rūmų salėje (dabar ten filharmonija), kuriame tarp 126 kaltinamųjų (4 iš jų slapstėsi) buvo nemažai SD agentų.

Kilus bruzdėjimui armijoje, 1934 m. susibūrė nauja karininkų grupė, kurios vienas iš pagrindinių organizatorių buvo aviacijos majoras Jonas Špokevičius (nužudytas NKVD Červenėje 1941-ųjų birželį) suformulavo šešis savo reikalavimus, kurių esmę sudarė grįžimas į 1926 m. gruodžio perversmo dvasią ir santvarką. Taip siekta grąžinti A. Voldemarą į valdžią, atkurti „Geležinio Vilko“ organizaciją, priversti atsistatydinti Juozo Tūbelio vyriausybę (tačiau jis tarpukario Lietuvoje premjeru išbuvo ilgiausiai – net 9 metus).

Sukilimo data pasirinkta birželio 6–oji į 7-ąją. Apie 2 val. nakties šarvuotis įvažiavo į Kariuomenės štabo kiemą, paskui jį sekė 2-ojo ir 5-ojo pėstininkų pulkų daliniai. Karo policijos mokyklos personalas užėmė Kauno komendantūrą. Tankai „Renault F-17“ išsidėstė prie geležinkelio stoties, 3-osios policijos nuovados, geležinkelio ir Panemunės tiltų. Buvo užimta telefono centrinė, o kiek vėliau ir automatinė centrinė, dislokuota Teisingumo ministerijoje. Tuo pat metu sukilėliai užėmė Šančių karinę telefono centrinę ir Kariuomenės štabo pagrindinę būstinę. Užėmus svarbiausią kariuomenės koordinavimo centrą – Kariuomenės štabą ir paralyžiavus telefono ryšį, buvo imtasi antrosios sukilimo dalies:generolas. Petras Kubiliūnas, kuris vėliau atsiribojo nuo sukilimo nuostatų, kartu su vienu pulkininku pas prezidentą du kartus vyko derėtis dėl ankščiau sutartų reikalavimų.

A. Smetona abu kartus atmetė juos, nors maištininkų pažadėjo nebausti. Šiems nurimus ir nesutarus dėl tolesnės maišto eigos, rytą prasidėjo sukilėlių suėmimai. Daugeliui maišto vadovų buvo atimti karininkų laipsniai, apdovanojimai, jie paleisti į atsargą, pažeminti laipsniu arba atleisti, trys jų nuteisti mirties bausme, bet paskui ji pakeista 12 metų kalėjimo, gi pats A. Voldemaras taip pat nuteistas 12 metų kalėti, tačiau 1938 m. prezidentas jam suteikė malonę su sąlyga, kad šis išvyks į užsienį.

Taip voldemarininkams buvo suduotas skaudus smūgis, o tautininkų režimas sustiprėjo. Ir vis dėl to opozicionieriai nesnaudė: vien tik 1929 – 1934 m. A. Voldemaro šalininkai prieš tautininkų valdžią planavo šešis pučus ir vieną sukilimą, tegul ir nesėkmingą, įvykdė.

Nereikia pamiršti, kad ir vėliau ne kartą kilo pasipriešinimas režimui. 1935 m. vyko ūkininkų streikai Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Po 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai voldemarininkai, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai sustiprino antismetoninę koaliciją „Ašis“, teveikusią 1938 – 1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos prekybos instituto ir Dotnuvos Žemės ūkio akademijos studentai nutarė gruodžio 10 d. sušaukti generalinį streiką. Jie reikalavo vyriausybę ir prezidentą A. Smetoną atsistatydinti ir sudaryti tautinės vienybės vyriausybę su A. Voldemaru. Policija guminėmis lazdomis mušė ir išvaikė studentus.

Iš šių dienų žvelgiant, neramioje prieškario Europoje kilęs karinis pučas Lietuvoje taip pat tebuvo kelių didžiųjų pasaulinių jėgų žaidimas su pele, galų gale užsibaigęs jos sudorojimu. Nors Lietuvos ūkis A. Smetonos valdymo metu klestėjo, tačiau į visuomenės teises ir laisves jis nekreipė dėmesio, ir tai kėlė opozicijos pasipiktinimą. Kita vertus, galbūt būtent „kietos rankos“ politika napoleoniško stoto politikui ir padėjo išsaugoti stabilumą valstybėje, kuri dėl nuo jos nepriklaususių priežasčių pamažu pateko tarp priekalo ir kūjo, o to stabilumo garantui teko bėgti...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (25)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką (8)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (101)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

O. Pikul-Jasaitienė – apie susišaudymu įtariamą ir paieškomą brolį: tikiuosi, kad čia nesusipratimas (19)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Antradienio popietę...

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (339)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

„WikiLeaks“ atsisakė publikuoti slaptą informaciją apie Rusijos valdžią (49)

Pačiame pernykštės JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje nutekintą medžiagą...

Atskleistos susišaudymo Vilniuje aplinkybės: paskelbta O. Pikul-Jasaitienės brolio J. Barono paieška (22)

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Saulius Gagas pakomentavo...

Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga (7)

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų,...

„Oze“ vietoj „Prismos“ įsikurs „Maxima“ (31)

Lietuviškas prekybos tinklas „ Maxima “ laimėjo derybas dėl iš Lietuvos pasitraukusio prekybos...

Niekada nesiskolinusią moterį užgriuvo solidi skola (6)

Viena Raguvėlės miestelio gyventoja gyvena kaip ant adatų. Dar liepos pabaigoje ji gavo...