Taigi be meno – niekaip. Vieni tą meną kuria patys, kiti – tik vartotojai ir vertintojai. Netgi tie, kurie, pakalbinti apie meną, jį ir jį kuriančius žmones išdeda į šuns dienas, sakydami, kad tuo nesidomi, bus neteisūs, nes ir juos veikia skambanti muzika, skverelyje nusėdusi skulptūra, kažkur ant sienos kabantis paveikslas, skaitoma knyga, matytas spektaklis...
Paprastai neigiama (arba pernelyg sureikšminama) tai, ko nesupranti ir negali adekvačiai vertinti. Tada ir prasideda visi įdomumai, kai tikrasis menas apeinamas ar nutylimas, o įvairūs bandymai „daryti meną“, kičas ir grafomanija stumiami į priekį, tempiami į dienos šviesą, o juos kuriantys individai lengva ranka (o gal liežuviu?) vadinami menininkais, tarsi pamirštant, kad tikrasis menas yra prabuojamas naudojant labai aukštus kriterijus, ir tiesiog būtina skirti pelus nuo grūdų, kad menu nebūtų vadinami mėgėjiški pakeverzojimai, dirbtiniai (pritempti) paeiliavimai, banalūs pasakojimai...
Tik labai retais atvejais ir tik tikri talentai patys iš savęs ir visai tuščioje vietoje, neturėdami jokios meno vartojimo patirties, gali sukurti kažką tokio, kas priverstų aiktelėti ir suklusti ar sužiurti visus. Ar daug žinome pirosmanių, bičiūnienių, simonaityčių ar baltušių?
Visiems kitiems reikalingas kelioninis bagažas, tas nuolat diena iš dienos vartojamas menas. Kuo jo daugiau, tuo geriau, kuo jis kokybiškesnis, tuo tu turtingesnis ir protingesnis. Prisivalgęs ir prisikvėpavęs tikro meno, tu jau nebesitenkinsi bet kuo, tu augi... Štai vienos studijų draugės teta, sena Vilniaus inteligentė, sovietmečiu padėdavusi gauti deficitinių tais laikais bilietų į spektaklius, pati į juos niekada neidavo. Dukterėčia paaiškino labai paprastai: „Ji nebevaikšto į teatrą po to, kai pamatė „Hamletą“ su Vysockiu...“
Atsimenu, jog mudvi su drauge dar pasišaipydavome iš jos to paties Vladimiro Vysockio personažo žodžiais: „Irgi mat teatralė atsirado...“
Tačiau kai prieš dešimtmetį, po to, kai pažiūrėjau Eimunto Nekrošiaus spektaklius pagal Šekspyro „Hamletą“, „Makbetą“ ir „Otelą“, netikėtai pajutau tą patį – visišką abejingumą eiliniams plokštiems spektakliams. Atsisakydavau net nemokamų bilietų, nors už tą patį Nekrošių būčiau plojusi paskutinius pinigus. Išsigydyti nuo šios „didybės manijos“ iš dalies padėjo viešnagė klojimo teatrų šventėje, kur jaučiausi „nei bėgt, nei rėkt...“ Beliko mandagiai sėdėti iki pertraukos – karūna nenukrito!
Į atmintį įstrigęs dar vienas epizodas. Vienas šalies dvasininkas, ilgai rinkęs įvairius religinius paveikslus, po kelionės į Italiją, kur savo akimis išvydo Leonardo da Vinčio freską „Paskutinė vakarienė“, grįžęs į Lietuvą švariai „nurinko“ buto sienas, ant jų palikdamas tik kryžių.
Kartą teko girdėti kelių parodos lankytojų karštus atsiliepimus apie juvelyriškai (preciziškai tiksliai) nupieštas saulėgrąžas... „Va čia tai menas – visai kaip tikros! Ne taip, kaip kiti teplioja bet ką, sunku atpažinti“. Ką gi, jiems tai gražu ir meniška, bet man tokių atvirukų, ačiū, nereikia – jų pilnos net ir prekybos centrų reklamos. Man reikia jei ne Vinsento van Gogo, tai bent jau Arvydo Šaltenio drobėje įamžintų Utenos vėjo siūbuojamų saulėgrąžų. Arba... tikrų saulėgrąžų iš mamos daržo.
Taigi kokie mes – toks ir menas pagal mus. Bet tikrų menininkų nėra tiek jau daug, kiek norėtųsi...