Nors jau kone prieš pusę amžiaus P. Hiksą priglaudė Kauno Petrašiūnų kapinės, vartant neseniai pasirodžiusią knygą „Gyvenimas kaip skrydis“, šio plačių horizontų žmogaus paveikslas iškyla kaip gyvas.
Sovietmečiu apie nepriklausomos Lietuvos karo aviaciją, jos užuomazgas žinojome labai nedaug. Tačiau jau tada P. Hiksa mūsų vaizduotėje ryškiai išsiskyrė iš kitų to meto lakūnų. Iš nuotraukos Karo aviacijos dešimtmečiui 1929-aisiais išleistoje knygoje žvelgė mąslaus žvilgsnio, orus, inteligentiškas žmogus. Svarbiausia – tikras profesionalas, Anglijos karališkųjų oro pajėgų mokyklos diplomantas.
Tarp svetimšalių samdinių, kurie nepriklausomybei iškilusioje grėsmės akivaizdoje buvo telkiami į vos užgimusią Lietuvos aviaciją, P. Hiksos, 22 metų lietuvio profesionalaus lakūno, pasirodymas Kauno aerodrome savaime buvo unikalus reiškinys.
Apie knygą ir atsiminimus plačiau galite paskaityti čia.
DELFI skaitytojams siūlome knygos ištraukas:
Lietuvoje tuo metu dar buvo vokiečiai su kreisamtais, amtforštejeriais*12 ir žandarais. Žandarai su visais elgėsi žiauriai. Kartą mūsų šeimininkė dėl kažko susiginčijo su žandaru. Tas paėmė ją už pakarpos ir trenkė į žemę. Susilaikiau nepuolęs jo, nes galėjau būti arba iškart nušautas, arba vėliau.
Žandarai užmušdavo kiekvieną šunį, kuris ant jų sulodavo. Mano šeimininkė turėjo mažą šunelį, kuris jau už 1–2 varstų jausdavo vokiečių artėjimą ir atbėgdavo pas šeimininkę. Virtuvėje buvo specialus maišas, kuriame tas šunelis slėpėsi nuo vokiečių. Buvo taip išmokytas, kad, vos šeimininkei pakėlus maišą, jis ten įlįsdavo ir ramiai sėdėdavo, kol vokiečiai išeidavo.
Netrukus vokiečiams teko nešdintis iš Lietuvos. Jie išsivežė daug lietuvių turto: vagonus ir garvežius, telegrafo aparatus, telefonus ir kita. Šalis liko be transporto priemonių, ryšio ir valdininkijos. Buvo pradėta organizuoti vietos policija, valdžios organai, prasidėjo raudonųjų ir baltųjų pažiūrų kova.
Tuo laiku buvo daug kalbama ir ginčijamasi, kad reikia ką nors veikti arba įstoti į kokią nors kariuomenę. Aš, kaip lakūnas, sėdėjau namuose kaime, nenorėjau eiti nei į kavaleriją, nei į pėstininkus, o juo labiau į valdišką darbą. Pagaliau buvo paskelbta karininkų mobilizacija.
Kartą pasirodė du kareiviai ir nuvedė mane pas komendantą. Šis liepė nedelsiant vykti į Kauną. Ten buvau mobilizuotas, mane paskyrė į besikuriančią Lietuvos karo aviaciją.
Lietuvos karo aviacija tada turėjo 8 lėktuvus, 4 samdytus vokiečių lakūnus ir žvalgus bei porą mechanikų. Aviacijos viršininkas buvo lietuvių pėstininkų karininkas Petras Petronis, vėliau – Vincas Gavelis. Petronis manimi netikėjo, klausinėjo, ar man yra tekę bent kiek skraidyti. Atsakiau, kad mane stebina tokie jo klausimai, kad baigiau rusų ir anglų aviacijos mokyklas, parodžiau anglų aviaklubo ir anglų karinės aviacijos mokyklos „Royal Flying Corps“ baigimo pažymėjimus. Bet ir po to abejojo. Dėl vokiečių lakūnų intrigų ir viršininkų kvailumo kurį laiką neskraidžiau. Pateikiau prašymą, kad atleistų mane iš aviacijos ir pervestų į kitą dalinį. Tik tada patikėjo lėktuvą.
Nusileidęs išbandžiau motorą, paankstindamas ir uždelsdamas uždegimą, ir antrą kartą pakilau. Paskraidžiau pusvalandį ir 90° spirale nusileidau, tuo užsitarnaudamas visų pagarbą. Mat tuo metu Kaune dar niekas nebuvo matęs spiralės.
Mane iš karto paskyrė instruktoriumi bei aviacijos istorijos ir motorų lektoriumi į aviacijos mokyklą, kurioje buvo apie dvidešimt mokinių. Mokyklos viršininkas buvo Šiaulių gimnazijos laikų draugas, pėstininkų karininkas Ignas Adamkevičius. Jis skelbėsi esąs lakūnas, net man bandė meluoti, bet tuoj susipainiojo, nes negalėjo atsakyti, kur ir kokiais lėktuvais skraidė. Prispirtas prašė manęs niekam apie tai nesakyti. Aš, žinoma, būčiau pasakęs aviacijos viršininkui, jeigu toms pareigoms būtų buvęs koks nors lakūnas, bet jo nebuvo.
Vokiečiai buvo antipatiški akiplėšos. Mokyklos mokiniai – priešingai, simpatiški, inteligentiški, smalsūs ir gabūs. Aerodromo aptarnaujančio personalo kareiviai taip pat buvo šaunūs. Aš visomis jėgomis stengiausi perduoti mokiniams visas savo teorines žinias. Aerodrome siekiau, kad mechanikų padėjėjai kuo greičiau perimtų žinias iš vokiečių mechanikų.
Savo pilotų grupę mokiau pagreitintai. Nuo pirmojo skridimo kiekvienam mokiniui iš karto perduodavau šturvalą. Buvo sutarta – kai pakylu į tam tikrą, pavyzdžiui, 500 m, aukštį, pajudinu vairalazdę, mokinys turi pats pradėti valdyti lėktuvą. Apie tai jis man turi pranešti dešinės rankos pakėlimu. Jam buvo nurodyta per daug stipriai nelaikyti šturvalo, kad galėčiau ištaisyti klaidas. Kad mokinys matytų, jog nevaldau lėktuvo, rankas padėdavau ant kabinos borto. Mokinių klaidas stengdavausi taisyti kiek galima vėliau, pirmiausia laukdavau, kol patys jas pastebės ir ištaisys. Iš pradžių buvo sunku. Buvo gabių mokinių, kurie savarankiškai valdyti lėktuvą išmokdavo per 10 minučių. Deja, nemažai ir tokių, kurie taip nervingai pradėdavo vairuoti, kad sunku buvo taisyti klaidas. Vienas labai ilgai negalėjo tinkamai atlikti posūkio į dešinę. Vėliau vis dėlto išmoko, tapo neblogu lakūnu, net eskadrilės vadu.
Netektys pakeitė ir lietuvius. Žuvo pats gabiausias mokinys Jurgis Dobkevičius skrisdamas savo konstrukcijos lėktuvu, mokinys Vytautas Rauba, lenkų fronte pašovė lakūną Juozą Kumpį. Pastarasis buvo vos pramokęs skraidyti. Lėktuvas buvo visiškai sudaužytas, o žvalgas Juozas Pranckevičius per kažkokį stebuklą liko gyvas.
Tuo metu lakūnų labai trūko, tad niekas nelaukė, kol jie išmoks gerai skraidyti.
Atsimenu, kartą mokinys Leonas Šliužinskas buvo pasiųstas iš Kauno į Uteną su atsarginiu propeleriu lėktuvui. Šią užduotį jis atliko tuoj pat po pirmojo savarankiško skrydžio.
Mano skrydžiai taip pat buvo labai pavojingi. Be turimų 8 „elfagų“ (LVG), per kažkokią sąjungininkų komisiją gavome dar 32 lėktuvus. Važiavau jų priimti į Eitkūnus. Žodis „priimti“ čia skamba pernelyg solidžiai. Reikėjo imti bet kokį šlamštą, kurį mums davė. Tai buvo seni, susidėvėję, išardyti ir sudaužyti aparatai „Albatros B II“, „Albatros C III“, „Rumpler“ ir „Halberstadt“. Jie buvo atgabenti į Kauną ešelonais ir sudėti į angarą, kur dabar stovi sraigtasparniai, priešais „Maisto“ kombinatą. Tada aš įvedžiau taisyklę, kad kiekvienas lakūnas mokinys turi iš šio šlamšto surinkti bent vieną lėktuvą. Pats stebėdavau, kaip surenka, pats turėdavau visus tuos varganus lėktuvus išbandyti.
Kelias avarijas aprašysiu. Kartą vakare atlikau mokomuosius skrydžius su savo mokinių grupe. Tuo metu atėjo karo mokyklos junkeriai. Dalį jų turėjau paskraidinti, ką ir pradėjau. Bet štai iš cepelinų angaro atvilko iš aukščiau aprašyto šlamšto surinktą lėktuvą „Albatros C III“. Įsėdau į jį, išbandžiau motorą, valdymo vairus. Lyg ir viskas buvo gerai. Nuvairavau į kilimo taką, padidinau apsisukimus, pakilau į 50–100 metrų aukštį ir kūliais kritau žemyn.
Aš visada skrisdavau su šalmu, prisirišdavau diržą ir per avariją darydavau vadinamąją pozą. Šios pozos esmė – ne ištiestomis, o tam tikru kampu sulenktomis kojomis tvirtai įsiremti į posūkio vairą, o rankomis – į priekinę borto lentą, kad smūgio metu rankos suspyruokliuotų. Galvą su šalmu, dėl kurio išlikau gyvas, reikėdavo prispausti prie priekinės borto lentos ir, jeigu suspėji, išjungti benzino padavimą ir degimo kontaktą.
Pozą padaryti suspėjau, o išjungti degimo žvakės ir benzino – ne. Lėktuvas ant žemės 3 kartus apsivertė ir sustojo pilvu į viršų. Sparnai, važiuoklė, uodega buvo visiškai sudaužyti, o aš, paspyruokliavęs rankomis ir kojomis, atsisegiau diržą ir išlipau. Tuo metu užsidegė lėktuvas. Atbėgo žmonės jo gesinti. Patekus benzinui techninės dalies viršininkui Juozui Grigiškiui ant rankovės, ji užsidegė, tačiau pavyko užgesinti.
Po katastrofos visada būdavau ramesnis, nes iš patirties žinojau, kad avarijos gana periodiškos ir retai kada seka viena po kitos.
Bet grįžtu prie nelemto „Albatros C III“ lėktuvo. Jį įvairios komisijos apžiūrinėjo, surašė aktus. Po to ėmė remontuoti. Sumontavę naujus sparnus, stabilizatorių, posūkio ir aukščio vairus, sureguliavo, patikrino ir vėl nutarė išbandyti.
Aš labai kruopščiai išbandžiau vairus ir eleronus. Lyg ir viskas gerai. Išvairavau į kilimo taką ir pradėjau atsargiai kilti. Ir vėl vos pakilęs kritau ant sparno, kuris lūžo kartu su važiuokle. Komisija vėl ėmėsi darbo.
Po kurio laiko šį nelaimingą lėktuvą dar kartą suremontavo ir vėl atvilko man išbandyti. Vairuodamas veja pamačiau, kad lėktuvas krypsta į šoną, o išlyginti neįmanoma. Padidinau greitį, nes tada geriau galima patikrinti, kaip veikia vairai. Lėktuvas vėl suko į kairę, o į dešinę nepasidavė. Tuo metu pašoko, kairiu sparnu grybštelėjo žemę ir apsivertė. Aš iššokau ir pamačiau, kad eleronų trosai pritvirtinti atvirkščiai – norėdamas išlyginti pasvirimą į kairę, tik dar labiau jį didinau...
*Vok. Kreisamt – apskrities valdyba; Amtsvorsteher – viršininkas. – Red. past.