„Šios istorinės kelionės tikslas – pranešti Europos idėjiniams centrams apie europietiškus mūsų šalies istorijos ir kultūros fenomenus“, – taip kelionės svarbą pagrindė Vilniaus universiteto istorijos profesorius dr. Alfredas Bumblauskas. Pasak jo, į visus M. K. Radvilos Našlaitėlio vardo ekspedicijos uostus galima plaukti su tokia idėja: „Lietuva į Europą įžengė paskutinė, tačiau tikrai nėra paskutinė su aktualiais Europos idėjos apmąstymais.“
Kelionių apybraižoje autorius miestas po miesto rekonstruoja M.K.Radvilos-Našlaitėlio kelionės į Šventąją Žemę maršrutą. Knygoje persipina senosios Lietuvos ir Europos istorija, Viduržemio jūros mitologija, apžvelgiama imperinio mąstymo evoliucija, pagrindinės religinės srovės: katalikybė, stačiatikybė, judaizmas ir islamas. Neilgi istoriniai pasažai atlieka edukacinę funkciją, eseistiniai – kelia giliausius žmogaus būties klausimus, o realistiniai intarpai apie buriavimą ir jūreivio kasdienybę pripildo knygą nuotykių skonio.
Knygoje „Vėjų valdovas“ autorius, rašytojas ir piligrimas Tomas Staniulis pasakoja apie Lietuvos buriuotojų 2009-2011 metų ekspediciją, skirtą atkartoti Lietuvos didiko M. K. Radvilos Našlaitėlio maršrutą į Šventąją Žemę. Ši bemaž prieš 430 metų vykusi kelionė įkvėpė buriuotojus misijai iškelti lietuvišką trispalvę 60 Viduržemio jūros uostų, o Vilniaus miestą ir Lietuvą – plačiau atverti savo duris Europai.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Siciliją palikome iškart po prašmatnaus priėmimo. Kitas mūsų kelionės tikslas – Vulkano sala, nutolusi nuo Palermo apie 70 jūrmylių. Kapitonas Romoje susipažino su buriuotojų porele – sužinoję, kad plauksime į Siciliją, jiedu primygtinai rekomendavo pakeliui aplankyti vulkaninės kilmės salyną. Nuostabius kalnus su rūkstančiais ugnikalnių krateriais išvydome ankstyvą rytą, kai išmiegoję ir papusryčiavę susibūrėme kokpite.
Senuosiuose mituose pasakojama, kad dievas Vulkanas – graikų Hefaistas – buvo tasai, kuris valdė ugnį. Kaip tik iš jo kalvės titanas Prometėjas pavogė vilties žariją ir padovanojo nuo tvano nukentėjusiems žmonėms. Už nepaklusnumą dievų teisėjas Dzeusas įsakė Hefaistui prikalti Prometėją grandinėmis prie uolos. Kas rytą ir vakarą atskrisdavęs erelis ir lesdavęs išdidžiojo titano kepenis…
– Kaip tau atrodo, ar ne prie šios uolos buvo prikaltas Prometėjas? – juokaujame irdamiesi valtele Vulkano link.
Iš laivo žurnalo:
38° 24’ šiaurės platumos, 14° 57’ rytų ilgumos, Vulkano sala, Porto di Levante. Rugsėjo 18-oji. 9:00 UTC. Išmetėme inkarą rytinėje Vulkano salos pusėje, saugojomės vėjo gūsių iš vakarų. Panašu, kad ciklonas mus aplenkė, todėl galime kelias valandas pailsėti. Reikia iki nakties pasiekti Mesinos sąsiaurį. Pasiekusi Vulkano salą įgula skilo į dvi dalis: pirmoji grupė lipo į kraterį pažiūrėti, kaip veržiasi įkaitę garai, antroji nusprendė išmėginti sveikatingumo procedūras ir sakė: „Liuks!“
Du dideli Vulkano salos krateriai iškilę apie 500 metrų virš jūros lygio. Lava čia pradėjo veržtis 183 metais prieš Kristų. Paskutinį kartą vulkanai spjaudėsi ugnimi maždaug prieš pusantro šimtmečio, nors krateriai šiuo metu ir nebe tokie aktyvūs, sakoma, kad jie turi galių gydyti žmones. Gal todėl miniatiūrinės salos viešbutukai, SPA ir gydyklos sezono metu sutraukia tūkstančius turistų iš Italijos, Vokietijos ar Rusijos.
Ankstyvas rytas, gurkšnojame kapučino tuščiame salos restoranėlyje ir stebime savo jachtą, plūduriuojančią su iškelta milžiniška lietuviška trispalve ant stiebo. Rytas apniukęs, todėl sala atrodo pilka ir niūri, juodas nuo pelenų smėlis, rūkas, migla, garai ir visur aplink tvyrantis sieros kvapas.
Apkūni vokietė, kiurksanti sieros ežere, pasakoja, kad Vulkano salą atrado bemaž prieš 20 metų, ir dabar atvažiuoja čia kasmet. Kasdien jame tupi ir tvirtina, kad tai nuima visus skausmus. Tiesiog nėra žodžių! Pabuvome ten ir mes: liudiju – nuima. Gausybę sumušimų, likusių nuo tarnystės jūrai ir audrai, išgydė išsyk.
Išlipęs iš Hefaisto vonios gali eiti ant uolų – ten yra skylės, pro kurias kyla sieros garai. Savotiška natūrali inhaliacija, padedanti atsikratyti kvėpavimo ligų. Jūra įlankoje taip pat stebuklinga – seklumose galima atrasti vietų, iš kur veržiasi šiltosios srovės. Burbuliuoja aplink tarsi natūrali sūkurinė vonia. Atsuki užpakalį, primygi juo srovę, ir pasidaro taip gera gera…
– Prašau, Dariau, – šypsosi Donatas, – ko norėjai, tą ir gavai.
– Su mumis visos svajonės išsipildo, – sėdėdamas jūroje ištiesia kojas Ričardas.
Tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt šeštais metais gydžiausi Javoro voniose Lenkijoje, – rašo M. K. Radvila Našlaitėlis. – Tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt aštuntais metais pranešiau popiežiui Grigaliui XIII, kad išvykstu į Vokietiją išbandyti kai kurių gydymo būdų, tarp jų ir vonių. Ten kiek apsveikęs pranešiau, kad esu pasižadėjęs ir visiškai pasiryžęs aplankyti Viešpaties Karstą Jeruzalėje.
Grįžę į laivą pietaujame ir dalijamės įspūdžiais.
– Tu matai? – varto Darius mūsų kelionės palydovę – Našlaitėlio knygą. – Pasirodo, jis taip pat kaip ir mes gydėsi voniose. Įdomu, kokiomis ligomis jis sirgo?
– Istorija nutyli, – po sočių pietų išsidrebiu kokpite. – Užtat žinoma, kad vėliau prie Polocko vyko lietuvių ir lenkų kariuomenės mūšis su rusais, jame Našlaitėlis buvo sužeistas į galvą.
Kas gurkšnoja arbatą, kas rūko, „Kati“ lengvai siūbuoja įlankoje, prieš akis stūkso kraterio viršūnė, iš jos be paliovos virsta garai. Išgirstu kambuze skambančius indus.
– Gal žinot, kodėl jūs ten sėdite, o kepas plauna indus? – išgirstame kapitono klausimą.
– Sėskit, Artūrai! Išplausim, – pakyla Domas.
– Išplausim, kapitone, – suskumba ir Agnė.
– Todėl, kad kepui rūpi šitas laivas, – pats sau atsako kapitonas.
Susigėstu kartu su visais. Akivaizdu, kad į kelionės pabaigą šiek tiek apsileidome. Tai priekaištas ir man, kaip bocmanui. Iš priėmimo – į priėmimą. Korsika, Roma, tada ta prakeikta audra pakeliui į Siciliją, per kurią susijaukė ne tik mūsų smegenys, bet ir kajutės. Pastaba priimta. Mikliai susitvarkome ir pakeliam inkarą.
Iš laivo žurnalo:
Rugsėjo 18-oji. 15:00 UTC. Domas vėl pagamino skanius pietus. Salotos su tunu, ančiuviais + makaronai + vynas = TOBULA! Balsuota vieningai. Iškilmingos ceremonijos metu Domui suteikėme Kambuzo princo titulą. Pakeliame inkarą. Laukia plaukimas tarp Scilės ir Charibdės, aplink Italijos batą į Barį. Trys paros vėjo. Palinkėkite sėkmės!
Posakis „Tarp Scilės ir Charibdės“ reiškia dvigubą pavojų, kai, išvengdami vieno, netrukus patenkame į kitą. Šias mitines pabaisas aprašė dar aklasis Homeras:
Kojų bent dvylika Scilės, ir visos vikrios be galo,
Turi šešis ilgiausius kaklus, ant jųjų kiekvieno
Kyšo bjauriausia galva, nasruos jai dantys trieiliai,
Tankūs ir aštrūs visi, mirties juodosios pritvinkę.
Pasak graikų dainiaus, joks laivavedys iki Odisėjo negalėjo girtis nuplukdęs laivą pro Scilę ir likęs gyvas, sveikas: mažiausiai šeši vyrai turėjo būti paaukoti ir praryti. Na, o Charibdė, Poseidono ir žemės deivės Gajos dukra, jūrų pabaisa, drakonas, gyvenantis uoloje, kitoje Mesinos sąsiaurio pusėje, galėjo praryti ir visą Itakėn grįžtančių vyrų laivą. Tad jos reikėjo saugotis labiausiai.
Nuo Vulkano iki Mesinos sąsiaurio – vos 35 jūrmylės, taigi jau aštuntą valandą vakaro įplaukiame į siauriausią vietą prie Peloro kyšulio, – prisimena A. Dovydėnas. – Sąsiauris šioje vietoje yra 1,5 mylios pločio. Nuo kyšulio į rytus nutysusi sekluma, o gyliai – iki 5 metrų. Plaukiame laikydamiesi 40 metrų izobatos. Nors gylis nemažas, įplaukus į sąsiaurį mus bloškia Charibdės sūkurys. Kaip skiedrelę mūsų 19 tonų sveriančią jachtą srovė pasuka 90 laipsnių į šoną...
– Donatai, nepanikuok, – perspėja Domas.
– Kapitone, kas čia darosi? – klausia Vytas.
– Sūkuriai ir srovės. Jos susiformuoja skirtingo vandens tankio sąsiauryje, – paaiškina kapitonas. – Mesinos sąsiauris jungia Tirėnų ir Jonijos jūras, o Jonijos vanduo sūresnis ir šaltesnis, todėl srovė pasiskirsto į du aukštus: viršutinį, tekantį iš Tirėnų į Jonijos jūrą, ir apatinį, 30 metrų gylyje, srūvantį priešinga kryptimi.
– Pavojinga?
– Locijoje nurodyta, kad sūkuriai suvaldomi, todėl jachtai grėsmingo pavojaus nėra, žinoma, jei neplauki tiesiai į sūkurį. Reikia juos aplenkti. Taip kaip mes dabar.
Būtų pavojingiau, jei Kalabrijos aukštumose susiformuotų audringas vėjas, arba pliūpsniu ugningų seilių pagrasintų kitapus stūksanti Etna – šis ugnikalnis kone kasmet gąsdina apylinkių gyventojus lavos proveržiais. Manęs visai nestebina Homero žodžiai apie jūrų pabaisas. Antikos jūreiviui daugelis nūdien išaiškinamų gamtos reiškinių galėjo sukelti mistinį nušvitimą. Kad ir tos pačios Šv. Elmo ugnys. Abipus Mesinos sužimba pakrančių žiburiai. Sėdime visi kokpite ir grožimės vakarėjančia Italija, Sicilija.
– Klausykite, – staiga prabyla Darius, – o kokia kalba šnekėjo Našlaitėlis?
– Dariau! – šūkteliu.
Donatas, Ričardas ir kapitonas pradeda balsu kvatotis. Déjà vu! Atrodo, prieš porą dienų apie tai kalbėjomės. Panašiomis aplinkybėmis, tame pačiame laive, tik su kitais žmonėmis.
– O kaip tu manai, Dariau, kokia tai galėjo būti kalba? – klausia Ričardas.
– Nežinau.
– Gal apskritai prisiminkim, kokias kalbas mokėjo Radvilos? – siūlo Donatas.
Įdomu pasvarstyti, kokiomis kalbomis galėjo bendrauti didžiausi Europos žemvaldžiai. Giminės kilmė – lietuviška, nuo kunigaikščio Gedimino iki žymiosios Astikų linijos. Tarnystė – Lenkijos karaliui. Valdos – milžiniškas trikampis: Kėdainiai–Biržai–Dubingiai, keli dvarai aplink Vilnių, akimi neaprėpiamas lopinys nuo Nesvyžiaus–Olykos, Naugarduko iki Voluinės ir Minsko. Įgytas išsilavinimas: Leipcige, Tiubingene, Paryžiuje, Romoje. Taigi, be jokios abejonės, kunigaikščiai laisvai kalbėjo lietuvių, lenkų, vokiečių (Mykolas Juodasis susirašinėjo su Kalvinu), prancūzų (Kristupas Radvila tarnavo Paryžiuje pas Henriką III), italų, lotynų (kardinolas Jurgis Radvila rašė memuarus), greičiausiai senovės slavų, su Steponu Batoru – senovės Drakulos kalba. Knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ M. K. Radvila Našlaitėlis stebisi Egipto gatvėse galįs susikalbėti su arabu ispaniškai (senosios maurų kalbos jis pramoko dar Kaire). Taigi, ar dar kils kam nors klausimas: „Klausykit, Radvilos – tai lietuviai ar lenkai?“
– Žinote, kuo man patinka Radvilos? – netikėtai įsiterpė kapitonas. – Todėl, kad jie keliavo. Jie leido sau daug ir noriai ėmė iš gyvenimo viską, ką šis davė. Pamenate anekdotą? – klausia įgulos ir nesulaukęs atsakymo pasakoja: – Augina motina sūnų senbernį ir nuolat jam zyzia: „Vesk gi pagaliau moterį. Susilauksi vaikų, bent naudos kokios bus, antraip mirties patale net vandens stiklinės nebus kas paduoda.“ Sūnus paklausė, vedė, daug dirbo, susilaukė būrio vaikų. Atėjo mirties valanda. Guli sūnus mirties patale, prie lovos išsirikiavę vaikai – nuo mažiausio iki didžiausio, visi su stiklinėmis, stiklinaitėmis ir ropinėlėmis. Rieda ašara vyrui skruostu: „O gerti, pasirodo, visai nesinori...“ Koks šios istorijos moralas? Gyvenk ir džiaukis šia diena. Garbink dieną! „Carpe diem!“
Visi juokiamės balsu, tačiau nutilę susimąstome. Iš dangaus nusileido nakties rūbas, tingu net šypsotis, kiekvienas skendi savo mintyse. Aš galvoju apie namus, apie tai, ko juose nepalikau, svarstau, ar esu pakankamai pasirengęs tėvystei. Ar neišnirs karalius Žaliabarzdis iš Jonijos gelmių ir nepareikalaus iš manęs vaiko už žodį? Vilties ir padėkos malda pakimba ant mėnulio pjautuvo.
Kai leidosi į savo gyvenimo kelionę M. K. Radvila Našlaitėlis taip pat neturėjo vaikų. Mintyse nešmėsčiojo nė mylimoji – Elžbieta Eufemija Višniovecka atsirado po kelionės. Tarp kitko, istorikas A. Šapoka jos giminę kildina iš Gedimino brolio Algirdo sūnaus Kaributo palikuonių. Ukrainoje stambius dvarus valdę Višnioveckiai padovanojo ir vieną Lenkijos karalių bei Lietuvos didįjį kunigaikštį – Mykolą Kaributą Višnioveckį, jis Abiejų Tautų Respubliką valdė 1669–1674 metais.
Penkeri metai buvo praėję po kelionės, kai Mikalojui Kristupui ir Elžbietai gimė pirmagimis Jonas Jurgis Radvila, o kai praslinko vienuolika – pagrandukas Aleksandras Liudvikas Radvila. Iš viso istorikai skaičiuoja jiems gimus devynis vaikus, deja, mažieji Elžbieta ir Mikalojus gyveno itin trumpai, o dvynukės Kotryna ir Kristina nesulaukė nė metukų. Taip, mes, žmonės, kartais keikiame Viešpatį, kai jis siunčia sunkius gyvenimo išbandymus... Įdomu, ką po savo piligriminės kelionės ir milijono maldų prie Jėzaus kapo, tikintis atlaidų tūkstančiui metų į priekį, savo Viešpačiui pasakytų tėvystės skausmą išgyvenęs M. K. Radvila Našlaitėlis?
Protestantizmas darė didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikos raidai. Anot A. Šapokos, karalius Žygimantas Augustas ėmė linkti į protestantizmą ne vien dėl Radvilos Juodojo įtakos, ši religija jam būtų nedraudusi išsiskirti su nekenčiama žmona ir vesti Barborą Radvilaitę. 1543 metais iš pareigos jis vedė imperatoriaus Ferdinando I dukterį Elžbietą Habsburgaitę, kuklią ir ligotą merginą (sirgo epilepsija). Kol tėvas Žygimantas Senasis buvo gyvas, niekas nebūtų net pamanęs, kad jaunasis karalius galėtų viešai išpažinti protestantizmą, išsiskirti ir vesti nekilmingą moterį, be to, dar ir našlę.
Įsimintiniausią Lenkijos ir Lietuvos karališkųjų šeimų meilės romaną paskatino netikėta pirmosios Žygimanto Augusto žmonos mirtis 1545-iaisiais. Tada valdovas įsakė nutiesti slaptą tunelį nuo Vilniuje esančių Valdovų rūmų palei Gedimino kalną iki Radvilų rūmų (šiuo metu – Taikomosios dailės muziejus). Tarp kalno papėdėje įtvirtintų kontraforsų vykdavusios meilės scenos turėjo būti ypač karštos, jei pusbroliai Radvilos ten užklupę įsimylėjėlius pareikalavo vedybų.
1547-aisiais, praėjus dviem mėnesiams po slaptų jungtuvių su Barbora, Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją tikėdamasis gauti savo tėvo ir motinos pritarimą, tačiau patį jungtuvių faktą nuslėpė. Žinia apie sūnaus santykius su Barbora Radvilaite karalienę Boną pasiekė dar iki Augusto atvykimo. Tėvas taip pat kritiškai žvelgė į sūnaus ketinimą tuoktis su Barbora Goštautiene. 1548 metų kovą karalius Trakų kaštelionui Jeronimui Chodkevičiui rašė, kad tokios vedybos užtrauktų nešlovę visai valstybei. Manoma, kad Barborą Radvilaitę itin paveikė išsiskyrimas, neaiški ateitis ir negražūs gandai, todėl nuvykusi į Dubingius ji prieš laiką pagimdė.
– Štai aš ir galvoju, – dalijuosi mintimis toliau plaukiant į Barį, – ar tikrai, kaip teigia istorikai, Barbora ir Žygimantas Augustas mirė bevaikiai? Ar negali čia slypėti kokios nors mįslės? Gal istorikai klydo – Barbora Radvilaitė nebuvo nevaisinga, gal ji pagimdė kūdikį, o šis ir buvo pavadintas Našlaitėliu?
– Kaip, kaip? – suklūsta kapitonas. – Tu nori pasakyti, kad Našlaitėlis galėjo būti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės pavainikis sūnus?
Plaukiame jau antrą parą. Vulkano sala jau senių seniausiai liko už horizonto, bet oda vis dar dvelkia siera.
– Taip, – linkteliu ir susiraukiu uosdamas nemalonų kvapą. – Keliu sau tokią prielaidą.
Sigis nusijuokia.
– Bocmane, hipotezes gali kelti kokias tik nori, tačiau reikia argumentų.
– Teisingai, – pritaria kapitonas.
– Gerai, – atsakau. – Kalbėkime faktais.
Ir imu dėstyti savo teoriją: po tėvo mirties 1548 metais Žygimantas Augustas paveldi Lenkijos sostą, paskelbia apie vedybas ir pareikalauja Barborą karūnuoti Lenkijos karaliene. Tam griežtai priešinasi Bona Sforca ir lenkų didikai, bijantys Radvilų įsigalėjimo. Ir nieko nuostabaus – iš oficialios istorijos jie pasiryžę ištrinti ne tik vedybas, bet ir pačią Barborą Radvilaitę! 1549 m. vasario 13 dieną Žygimantas Augustas užrašo savo žmonai bene pusę valdomos Lietuvos žemių – Kauno pilį, Rumšiškes, Merkinę, Alytų, Birštoną, Karmėlavą, Vilkiją, Veliuoną ir t. t. Maždaug po šešių mėnesių, 1549 m. rugpjūčio 2 dieną, gimsta Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
– Kodėl gi ne?
Naktis. Virš galvos – mįslingas mėnulis ir žvaigždės, pats jūros vidurys, gali manyti, ką tik nori, o rytoj iš ryto kaipmat visko išsižadėti.
– Įsivaizduokime, kad pusbroliai Radvilos sprendžia, su kuriuo iš jų gyvens vaikas, gimęs iš Lenkijoje nepripažįstamos santuokos, o ji nepripažįstama dėl to, kad užtraukia negarbę Jogailaičių dinastijai. „Sesers sūnus – mano sūnus“, – sako Radvila Rudasis. „Aš – arčiau Vilniaus, Varšuvos ir Krokuvos, karalius Žygimantas man perduos pareigą auginti jo sūnų kaip savo“, – atrėžia Radvila Juodasis.
– Kapitone, bocmanas išprotėjo! – Sigis nesiliauja kikenęs.
Jis pats – architektas, o kai pasakoja apie jo svajonėse gimstančius namus, projektuosimus ir statysimus vidury Lietuvos ežerų ir upių, aš turiu priimti viską už gryną pinigą.
– Kodėl išprotėjo? – klausiu.
Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona Elžbieta Šidlovietė, kurios pirmagimiu laikomas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, tuo metu buvo vos šešiolikos. „Gelbėk Abiejų Tautų Respubliką, – galėjo sakyti, o gal ir sakė Žygimantas Augustas Radvilai Juodajam. – Gelbėk savo karalių, augink mano sūnų kaip savo, būkite su Elžbieta jam geri tėvai, o mudu su Barbora būsime šalia, nesvarbu kur – Vilniuje, Varšuvoje ar Krokuvoje...“
– Atkreipkime dėmesį, kad Radvila Našlaitėlis buvo šalia Žygimanto Augusto iki pat jo mirties – ir karo žygyje prie Ulos, ir diplomatinėse kelionėse, o sulaukęs vos dvidešimties paskirtas Lietuvos dvaro maršalka. Manau, tai galėtų būti kruopščiausiai saugoma Radvilų šeimos paslaptis...
– Taaaip, – susimąstęs nutęsia kepas, į viršų leisdamas cigaretės dūmus.
Dėlioju savo mintį toliau... Elžbieta M. K. Radvilos gimimo metu buvo vos iškopusi iš paauglystės. Jei žmona tokia jauna, ar imtum auginti svetimą vaiką? Imsi, jei tas vaikas sesers ir artimiausio draugo.
– Bet gal geriau prisiminkime Našlaitėlio vardo istoriją? – metu paskutinį kozirį.
Ar pamenate? Kalbėjome, kad istorikai šios pravardės kilmę aiškina taip: Radvilai Juodajam su šeima viešint Varšuvoje, per iškilmes Žygimanto Augusto dvare valdovas, užėjęs į apartamentus, rado apsiverkusį mažąjį Mikalojų Kristupą ir nubraukęs ašaras pavadino jį „sierotka“. Savaime suprantama, dvariškiai šį gandą išnešiojo po visą svietą.
O dabar įsivaizduokime: 1550-ieji, Barbora Radvilaitė po ilgų kančių karūnuojama Lenkijos karaliene. Atrodytų, netrukus baigsis visi vargai, ir bus galima grąžinti pavainikį sūnų į šeimą, pripažįstant karališką jo kilmę. Deja, vos keletą mėnesių Lenkiją valdžiusi karalienė netikėtai miršta. O su ja ir viltis, kad Našlaitėlio kilmė kada nors bus nustatyta. Žygimanto Augusto vadovaujama gedulinga procesija su velione vyksta iš Krokuvos į Vilnių ir trumpam stabteli Varšuvoje. Čia į karaliaus rūmus pasitikti sesers, pusseserės ir mylimos tetos atvyksta gausi Radvilų giminė – su jais ir mažasis Kristupas, kuriam, beje, jau dveji su puse, pats tas amžius verkti taip stipriai, kad vien tikra motina galėtų nuramintų.
– Vargšas našlaitėlis, sako Žygimantas Augustas, o širdis, regis, plyšta pusiau, – įsijautęs pasakoju.
– Na, na, atsargiau, tu juk bandai pakeisti istoriją, – įsiterpia Sigitas. – Ir kaip tu mane įtikinsi, kad nesantuokiniai vaikai galėjo gyventi Lietuvos dvaruose?
– Kodėl gi ne, Sigi? – klausiu lygiai taip pat ramiai. – Negi neskaitei „Trijų muškietininkų“? Pavainikiai sūnūs... O kurgi jiems daugiau būti, jeigu ne dvaruose? Karalių ir didikų?
– Keičiam halsą! – staiga duoda komandą kapitonas. – Mainosi vėjo kryptis.
Su Sigitu darniai įtempiame virves – ginčo kaip nebūta.
– Man tik labai keista, – mums baigus manevrą ir vėl susėdus greta tarsteli kepas, – išplaukiau Našlaitėlio takais, o radau Barboros Radvilaitės klystkelius.
Bet iš tiesų mes atradome ne jos, o Lenkijos ir Lietuvos karalienės Bonos Sforcos takus. Jos giminės šaknys tįsta į Aragoną – į tą garsiąją giminę, iš kurios kilo Katalonijos, Maljorkos, Valencijos, Neapolio, Kalabrijos ir mūsų jau aplankytų Sicilijos ir Sardinijos valdovai.
Iš laivo žurnalo:
41° 07’ šiaurės platumos, 16° 52’ rytų ilgumos, Italija, Baris, Porto Vecchio. Po trijų parų plaukimo prisišvartavome Bario uoste, jis atitinka visus mūsų suvokiamus gerumo standartus. Įgula laiminga.
Italai, amžinai vėluojantys ir meluojantys, šįkart pasirodė gerąja puse. Priplaukus miestą, kurio kunigaikštyte tituluojama karalienė Bona, atsirado kam padėti prisišvartuoti, galėjome pasikrauti elektros akumuliatorius, pasipildyti vandens atsargas, gavome tvarkingą tualetą, karštą dušą ir netgi nemokamą internetą. Tik dėl to galiu dabar pateikti šviežius įspūdžius.
Žuvų turgus – toks Baris pasitiko mus iš ryto. Visur dvokia žuvimi, žvejai zuja pirmyn atgal mažomis valtelėmis, o ant molo sustoję žmonės traiško ir lukštena moliuskus… Kažkas teliūskuoja didelius indus su sepijomis, krauna ant prekystalio rankos stambumo doradas, dėlioja jūros ežius. Sakoma, kad Baris, regiono sostinė, aprūpina žuvimis kone 80 procentų Italijos.
Tai mums pasakoja Džanlukas Paparesta (Gianluca Paparesta), Bario savivaldybės atstovas tarptautinei prekybai ir komercijai – jį atlydėjo į mūsų laivą Lietuvos garbės konsulė. Angliškai abu kalba pusėtinai, mūsų italų kalba – dar kuklesnė, tačiau ekspedicijos ir projekto „Gold of Lithuania“ tikslus, panašu, supranta.
Anot G. Paparestos, Lietuva jiems – žinomas kraštas. Pasirodo, mūsų prekybos tinklas „Maxima“ turi čia verslo ryšių, taigi, galimas daiktas, kad ir žuvys, alyvuogės, itališki makaronai ant mūsų stalų atkeliauja iš šių apylinkių. Nuostabu! Domas kaip tik pataisė pačių skaniausių salotų „italian style“, svečiams įpylėme po taurę vyno, tačiau italai jo vos paragavo, ir tik iš mandagumo. D. Paparesta giriasi, kad Baryje stūkso itin sena Šv. Nikolo katedra, pastatyta 1087–1097 metais. Šios katedros bazilikoje saugomi Milano ir Bario kunigaikštytės Bonos Sforcos palaikai.
Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina kažkodėl lietuviams kelia šiltus jausmus. Vieniems ji patinka dėl to, kad atgabeno iš Italijos naujas mitybos tradicijas ir įpratino lietuvius valgyti kopūstus, pomidorus, agurkus, bulves, morkas, porus. Kiti Boną Sforcą vertina visai ne dėl „kapucci“ ar „pomi d’oro“, t. y. kopūstų ir pomidorų. Štai vienas iš pirmųjų Lietuvos istorijos tyrinėtojų, jėzuitų teologas ir istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius pirmoje lotynų kalba parašytoje „Lietuvos istorijoje“ (1650) teigia, jog karalienė Bona Sforca, pamačiusi Vilniaus katedroje apleistą kunigaikščio Vytauto kapą, įsakė jo garbei pastatyti marmurinį antkapį. Be to, ši progresyviai mąstanti ūkio tvarkytoja atsakinga ir už 1557 metų valakų reformą: ji įtvirtino Lietuvoje trilaukę sistemą ir išvedė Abiejų Tautų Respubliką į grūdų eksporto lyderes visoje Vakarų Europoje.
Tačiau Lenkijoje ligi šiol su pasimėgavimu nagrinėjama Barboros Radvilaitės nunuodijimo versija, daug kas linkęs šiuo nusikaltimu kaltinti senąją karalienę. „Ar ne Bona Sforca nunuodijo savo nemėgstamą marčią? Ar tai jums neprimintų Italijos ir mafijos?“ – diskutuojame, vaikštinėdami Bario senamiesčio gatviūkštėmis ir skaičiuodami bažnyčių bokštus. Deja, nei amžininkai, nei istorikai įtarimų nepatvirtino. Pasak jų, Radvilaitė sirgo maždaug pusmetį ir jos liga nebuvo panaši į jokių žinomų nuodų poveikį. Tarpukariu buvo paskelbti Barboros brolių laiškai, kuriuose jie spėjo seserį sirgus „prancūziška“ liga. Antra vertus, medicina jau buvo pažengusi, ir Žygimanto Augusto rūmuose tikrai užteko gydytojų, kurie būtų šią ligą identifikavę ir ėmęsi gydyti. Taigi mįslė lieka neįminta.
1556 metais karalienė Bona galutinai susipyko su sūnumi ir grįžo gyventi į gimtąjį Barį. Kristupas Radvila rašė: „Ten ji apsistojo grįžusi iš Lenkijos. Dviejuose vartuose po jos herbais buvo įrašyti sveikinimai. Dėl senumo jie dyla.“ Po vienu iš herbų įrašytas toks sveikinimas:
Grįžo auksiniai Saturno laikai, Bona sugrįžo:
Valdo ranka ji tvirta ir gera tuo pačiu.
Beje, kelionės metu Našlaitėlis aplankė ir savo karalienės (močiutės?) kapavietę. Medicinos mokslus Leipcige, Strasbūre ir Paryžiuje krimtęs jaunuolis įvertino Bonos Sforcos kūną, jis tuomet dar nepalaidotas gulėjo katedros zakristijoje, juodo šilko aksomu dengtame karste. „Iki šiol nesuiręs, tik viršutinė lūpa kiek išgedusi“, – rašė Kristupas.
Barį palikome kitos dienos popietę. Prieš išplaukdami jautėme vis stiprėjantį ilgesį, aprašyti jį – nepajėgi mano plunksna. Širdies plote apčiuopi vis gilėjančią tuštumą. Ji plečiasi ir plečiasi, liejasi tvinksinčiu krauju, įsisuka į plaučius, įsismelkia į stuburo ir galvos smegenis... Ilgainiui tai virsta buku skausmu, kol galų gale tuštuma praryja pati save. Ilgesys namų, mylimų žmonių ir vaikų – štai kas gena Viduržemio jūros jūreivius atgal į gimtąjį uostą.
O dar po pusantros paros priplaukėme didžiausią ir bene labiausiai nuo žemyninės Kroatijos nutolusią salą. Vička Luka, Vis sala arba kitaip – Ostrov Vis.
– Uždraustoji sala, – taip ją apibūdino kapitonas. – Mes, kaip lietuviškos jachtos įgula, galime atlikti istorinį žygį ir kelionę į Kroatijos teritorinius vandenis pažymėti būtent čia!
Kas patikės, kad šis kraštas mena akmens amžių? 397 metais prieš Kristų čia atsikraustė graikai, iki šiol salos gilumoje yra Atėnei ir Artemidei skirtų aukurų. Vėliau sala tapo Romos imperijos nuosavybe, greitaeigiais laivais ją pasiekdavo Venecijos pirkliai. Nuo 1797 metų Viso sala priklausė Austrijos–Vengrijos imperijai, dar vėliau šia žeme žengė prancūzų, anglų ir italų kojos. Antrojo pasaulinio metu čia įsikūrė pagrindinė partizanų, kovojančių su vokiečiais, bazė. Praplaukiant pro šalį nesunku pamatyti kulkų suvarpytus bunkerius, o įsiklausę, regis, išgirstum ir salos gilumoje vaitojančias žuvusių partizanų sielas.
– Nepatikėsite, bet iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos prie šios salos drausdavo priplaukti pramoginėms jachtoms, argi ne keista? – retoriškai paklausė kepas.
Nieko nuostabaus, kad jis pasirinko Visą kaip „entry port“ grįžti į Kroatiją. Kepas mėgsta lankytis ten, kur retai įžengia žmogaus koja. Dar labiau jis mėgsta nudžiuginti ir motyvuoti pavargusią įgulą. Atvirai kalbant, ten esąs tikras rojaus kampelis! Dabar Viso saloje gyvena vos 3 tūkstančiai žmonių. Yra kelios parduotuvės, keli restoranėliai, smulkios prekyvietės ir nedidelis kino teatras. Miela bažnyčia, kerintys akmeniniai paplūdimiai, vešlūs vynuogynai ir kuklios alyvmedžių giraitės. Laimė ateina nelaukiant. Mūsų dienomis čia nevyksta karas, nėra baisybių ar kataklizmų, tik poilsinis turizmas. Kokie laimingi čia turėtų augti vaikai, a?
Iš užrašų:
Ką gi, mielieji, mūsų 2009-ųjų kelionė jau eina į pabaigą. Dar po dienos kitos švartuosimės Šibeneke, grąžinsime „Kati“ jos savininkui ir padėkosime kapitonui Artūrui Dovydėnui už jo kantrybę ir profesionalumą vedant „Gold of Lithuania“ ekspediciją Adrijos, Egėjo, Jonijos, Viduržemio ir Tirėnų jūromis. Kapitone, jūs buvote nepakartojamas. Įgula – jūs buvote nuostabi. Todėl nesakau „sudie“, o puse lūpų tariu: „Iki pasimatymo!“ Dar pasimatysime. Nuoširdžiai viliuosi. Bocmanas.
„Vėjų valdovas“ – tai pirmoji kelionių knyga, kurios turinys pilnai integruotas su socialiniu tinklu „Facebook“. Aplankę knygos paskyrą internete (www.facebook.com/VejuValdovas), skaitytojai gali artimiau susipažinti su keliautojais, stebėti kelionių vaizdo įrašus, analizuoti senuosius žemėlapius, dalyvauti diskusijose apie marinistinę kultūrą, literatūrą, buriavimą, Lietuvos bei Europos istoriją.
