Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) išplovė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) direktoriaus Gintauto Kėvišo mundurą. Komisija svarstė, ar G. Kėvišas nesupainiojo viešųjų ir privačiųjų interesų, kai LNOBT viešųjų pirkimų konkursus 2016 metais laimėdavo jo sūnaus įmonė. Ir... Koks netikėtumas: vienbalsiai buvo nuspręsta, kad įstatymai nebuvo pažeisti, nes sutartis su sūnaus įmone pasirašė ne pats G. Kėvišas, o jo pavaduotojas.

Atrodytų, kad kiekvienas supranta, jog pavaduotojo, kuris yra pavaldus G. Kėvišui, parašas reikalo esmės nekeičia. Komisija nesvarstė, ar vadovas galėjo daryti įtaką savo pavaldiniui, nesvarstė, ar pavaduotojas buvo laisvas priimti sprendimą. Net ten, kur interesų konfliktas yra akivaizdus kiekvienam bent kiek mąstančiam Lietuvos piliečiui, buvo konstatuota - „formaliai įstatymas nepažeistas“. Būtent, kad „formaliai.“ Etika, garbė ir sąžinė mūsų šalyje, matyt, irgi yra tik „formali“.

R. Valentukevičius posėdyje kalbėjęs labai mažai vis įsiterpdavo į G. Kėvišo pasakojimą, tarsi jį palaikydamas. „Suprantama, tokius atlikėjus prisikviesti ne taip paprasta. Mes to nekvestionuojame“, - sakė R. Valentukevičius. Kai komisijos nariams kilo klausimų, ar G. Kėvišas papildomai nuo darbo teatre šešerius metus ir iki šiol dirba toje pačioje savo sūnaus įmonėje, teatro vadovas atsakė, kad konsultuoja sūnaus įmone, projektus ir iš to gauna pajamas. R. Valentukevičius greitai pabaigė kalbą, nukirsdamas: „Bet čia su teatru nieko bendro neturi.“
B. Davidonytė

Tačiau komisijos posėdyje nuskambėjo ir skandalingesnis motyvas, kodėl būtent toks sprendimas galėjo būti priimtas. G. Kėvišas prieš sudarant pirkimo sutartis kreipėsi į VTEK ir buvo pakonsultuotas, kaip išvengti interesų konflikto, kad „formaliai“ viskas būtų teisėta. Komisija jam pateikė rekomendaciją, kad dokumentus turėtų pasirašyti ne jis pats. Tik kuriuoziškiausias dalykas, yra tas, kad pati komisija apie tokią rekomendaciją nieko net nežinojo. Pasirodo, ją pasirašė vienas komisijos pirmininkas Romas Valentukevičius. Štai, koks pokalbis vyko tarp komisijos narių:

„Pats G. Kėvišas anksčiau kreipėsi į VTEK ir jam buvo pateiktos rekomendacijos. Formaliąja prasme matome, kad ponas Kėvišas jam pateiktas rekomendacijas įvykdė“, - situacija pristatyta VTEK posėdyje.

„Bet komisija net nesvarstė tų rekomendacijų“, - sakė komisijos narė Dalia Paulauskaitė.

„Aš irgi norėjau paklausti, ar čia rekomendaciją surašė tik vienas žmogus ir pirmininkas pasirašė. Ar mes posėdyje dėl jos balsavome“? - klausė komisijos narys Virginijus Kanapinskas.

„Aš atsakyti negaliu“, - sakė pranešėjas.

„Mes pateikėme rekomendaciją komisijos vardu. Aš noriu paklausti, kokiam komisijos posėdyje ši rekomendacija buvo priimta“? - vėl klausė komisijos narė Gražina Imbrasienė.

„Aš atsakyti negaliu“, - vėl pasigirdo atsakymas.

„Čia reikalo esmės nekeičia“, - sakė VTEK pirmininkas R. Valentukevičius.

„Labai keičia. Gal buvo apeita komisija“, - replikavo G. Imbrasienė.

Taigi, paaiškėjo, kad vienas pirmininkas komisijos vardu pateikė G. Kėvišui rekomendaciją nepasirašinėti dokumentų, šis „komisijos“ rekomendaciją įvykdė, taigi ir bausti jo nėra už ką. „Čia reikalo esmės nekeičia“, - diskusijas posėdyje bandė pabaigti R. Valentukevičius. Bet pasirodo, jog „reikalo esmė“ priklauso tik nuo vieno žmogaus, tik nuo gerbiamo Romo, kuris ir yra visos komisijos ir visos Lietuvos etikos įsikūnijimas.

Netikite? Tai jau ne pirmas kartas, kai R. Valentukevičius priima sprendimą už visą komisiją jai už akių, kai ji nieko apie tai nežino. R. Valentukevičius apgynė ir buvusią Seimo narę Gretą Kildišienę, pasakydamas, kad ji nepažeidė etikos, nors komisija to klausimo net nespėjo apsvarstyti. Kyla klausimas, kam tuomet apskritai reikalinga tokia „komisija“, jeigu sprendimus jai už akių priima vienas R. Valentukevičius. VTEK komisiją iš viso sudaro 5 nariai, tačiau panašu, kad R. Valentukevičius jaučiasi esantis „penki viename“.

Per dvejus metus G. Kėvišas grąžino beveik 1,3 milijono litų paskolos, o šeimos turtas išliko milijoninis ir beveik toks pats, kaip prieš pasiimant paskolą. Keista, nes metinės G. Kėvišo pajamos iš atlyginimo turėjo siekti apie 84 tūkstančius litų, jo žmona buvo muzikos mokytoja, o jokio turto pardavimo nebuvo deklaruota. Tikras talentas... O ką aš jums sakiau?
B. Davidonytė

Toks R. Valentukevičiaus elgesys įsiutino net G. Kildišienės bendrapartienį, Seimo pirmininką Viktorą Prackietį, kuris pareiškė, kad šitaip pirmininkas elgtis negali ir paragino jį atsistatydinti. R. Valentukevičius sakė žurnalistams, kad įgyvendins Seimo pirmininko norą, tačiau per kelias dienas persigalvojo ir pranešė, kad niekur nesitrauks. Dabar jo likimas bus svarstomas Seimo pavasario sesijoje.

Galima dar priminti, kad VTEK anksčiau nusprendė net netirti buvusio aplinkos ministro Kęstučio Trečioko ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko interesų dėl Vijūnėlės dvaro. R. Valentukevičius tuomet žurnalistams sakė, kad toks sprendimas priimtas, nes minėtų politikų veiksmai nepažeidė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymo. Taip pat VTEK netyrė buvusios švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės kelionės į Londoną kartu su sutuoktiniu, kurioje „ji naktį turėjo gerą laiką“. Netyrė buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus žento istorijos, netyrė ir daug kitų epizodų. Na ką gi, galima tik pasakyti: „Ačiū jums labai. Sunku nebuvo.“

Bet grįžkime prie VTEK posėdžio, kuriame buvo svarstytas G. Kėvišo elgesys. Didžiausios linksmybės ten prasidėjo tada, kai atsidarė posėdžių salės durys ir pro duris įžengė G. Kėvišas su savo advokatu. Kaip visada, ponas Kėvišas pasižymėjo ledine ramybe, neatrodė, kad dar vienas eilinis tyrimas gali jį išgąsdinti. Operos ir baleto teatro vadovas atvyko pateikti paaiškinimų komisijai.

Jis teigė, kad jo sūnaus įmonė buvo vienintelė viltis prisivilioti tokio aukšto lygio atlikėjus į Lietuvą, kad ši įmonė yra labai stambus tarptautinis žaidėjas meno pasaulyje. Kad buvo tik dvi išeitys: pasirašyti sutartis su sūnaus įmone arba nuskriausti Lietuvos žmones ir koncertų nedaryti iš viso. Taip pat jis aiškino, kad koncertai buvo labai pelningi, todėl valstybei nieko nekainavo.

Beje 2010 metais G. Kėvišas iš sūnaus įmonės, kurioje dar ir užsiima individualia veikla, deklaravo gavęs 600 tūkstančių litų pajamų. DELFI paklaustas, iš kur turi tiek laisvo nuo darbo laiko užsiimti papildoma veikla, G. Kėvišas teigė: „Pagaliau mano įdirbis yra toks, kad man jau nereikia labai daug darbo įdėti.“ Kitaip tariant, išsipildė kiekvieno žmogaus svajonė: įdėti nedaug darbo, bet gauti didelį atlygį. Gaila, kad taip sekasi ne kiekvienam.

Taigi, paaiškėjo, kad vienas pirmininkas komisijos vardu pateikė G. Kėvišui rekomendaciją nepasirašinėti dokumentų, šis „komisijos“ rekomendaciją įvykdė, taigi ir bausti jo nėra už ką. „Čia reikalo esmės nekeičia“, - diskusijas posėdyje bandė pabaigti R. Valentukevičius. Bet pasirodo, jog „reikalo esmė“ priklauso tik nuo vieno žmogaus, tik nuo gerbiamo Romo, kuris ir yra visos komisijos ir visos Lietuvos etikos įsikūnijimas.
B. Davidonytė

Tačiau ne, ne G. Kėvišo pasiaiškinimai posėdyje buvo linksmi, o R. Valentukevičiaus reakcija į juos. R. Valentukevičius posėdyje kalbėjęs labai mažai vis įsiterpdavo į G. Kėvišo pasakojimą, tarsi jį palaikydamas. „Suprantama, tokius atlikėjus prisikviesti ne taip paprasta. Mes to nekvestionuojame“, - sakė R. Valentukevičius. Kai komisijos nariams kilo klausimų, ar G. Kėvišas papildomai nuo darbo teatre šešerius metus ir iki šiol dirba toje pačioje savo sūnaus įmonėje, teatro vadovas atsakė, kad konsultuoja sūnaus įmone, projektus ir iš to gauna pajamas. R. Valentukevičius greitai pabaigė kalbą, nukirsdamas: „Bet čia su teatru nieko bendro neturi.“

Na, jeigu komisijos pirmininkas frazėmis išreiškia tam tikrą palankumą tam, kuris aiškinasi ir yra galimas pažeidėjas, tai atrodo keistai. Aš jau įsivaizduoju, kaip prokuroras Eligijui Masiuliui apklausos metu sako: „Bet suprantu, paskolą gauti Lietuvoje yra ne taip paprasta. Aš to nekvestionuoju.“ Arba trumpai užbaigia įtariamojo žodžius: „Bet tai su partija nieko bendro neturi.“ Tokioje „apklausoje“ galimam pažeidėjui net nereikia kalbėti.

Tačiau pakalbėkime ir apie patį G. Kėvišą, kuris dabar yra garbingas ir etiškas Lietuvos pilietis bei teatro vadovas. Beje jis neseniai tapo Slovėnijos garbės konsulu Lietuvoje ir buvo apdovanotas Prancūzijos nacionaliniu ordinu už nuopelnus. Šis žmogus įvairiuose teisėsaugos ir kituose tyrimuose figūruoja jau septynerius metus. Prokuratūros ikiteisminis tyrimas dėl didžiulio lėšų iššvaistymo remontuojant teatro sceną tęsiasi iki šiol, metai bėga, tačiau rezultatų kol kas nėra jokių.

Gintautas Kėvišas

Vis dėlto reikia sutikti su tuo, kad tik išskirtinė asmenybė per visą savo gyvenimą dirbdama valdišką darbą galėtų sukaupti tokius turtus. G. Kėvišas jau 14 metų vadovauja Operos ir baleto teatrui ir neseniai laimėjo konkursą bei jam vadovaus dar penkerius metus. Anksčiau jis buvo Filharmonijos vadovas, trumpai ėjo Kultūros ministro pareigas. Teatro vadovo atlyginimas menkas – 7 tūkstančiai litų arba kiek daugiau nei 2 tūkstančiai eurų. Kultūra mūsų šalyje asocijuojasi su skurdžia sritimi, mažu finansavimu, mažais užmokesčiais bei honorarais. Pasirodo, kad tiesiog reikia turėti tam tikrą talentą.

G. Kėvišo šeimos turtas nustebintų net ir turtingus verslininkus. Namas viename prabangiausių Lietuvoje Laurų kvartale, saugoma ir itin privati sodyba ant Bebrusų ežero kranto Molėtų rajone, butas Vilniuje, pagal deklaracijas vertas 800 tūkstančių litų, ir padovanotas sūnui, G. Kėvišo tėvų namas Kaune, paliktas sūnėnui, dar vienas sklypas nežinomoje vietoje už 252 tūkstančius litų, pirktas iš žiniasklaidos magnato Gedvydo Vainausko. Ar tai jau viskas?

Net ten, kur interesų konfliktas yra akivaizdus kiekvienam bent kiek mąstančiam Lietuvos piliečiui, buvo konstatuota - „formaliai įstatymas nepažeistas“. Būtent, kad „formaliai.“ Etika, garbė ir sąžinė mūsų šalyje, matyt, irgi yra tik „formali“.
B. Davidonytė

Ne visai. Tai tik nekilnojamasis turtas, piniginių lėšų, vertybinių popierių, automobilių ir kito turto, žinoma, yra daugiau. Įdomu tai, kad 2007 metais G. Kėvišas deklaruoja iš banko gavęs beveik 3 milijonų litų paskolą, kuri buvo daug didesnė už visą jo turtą. (O dar sako, kad Lietuvoje sunku gauti paskolas bankuose, todėl reikia iš draugo skolintis dėžutėje.) Mažas sutapimas yra, tas, kad G. Kėvišas skolinosi, kaip deklaruoja, iš „Danske Bank“, o šio generalinis direktorius Gintautas Galvanauskas yra jo kaimynas tame pačiame Laurų kvartale. Jų sklypai yra greta ir sklypus jie ten abu įsigijo 2004 metais.

Dar įdomiau yra tai, kad iki 2010 metų (faktiškai per dvejus metus) G. Kėvišas grąžino beveik 1,3 milijono litų paskolos, o šeimos turtas išliko milijoninis ir beveik toks pats, kaip prieš pasiimant paskolą. Keista, nes metinės G. Kėvišo pajamos iš atlyginimo turėjo siekti apie 84 tūkstančius litų, jo žmona buvo muzikos mokytoja, o jokio turto pardavimo nebuvo deklaruota. Tikras talentas... O ką aš jums sakiau?

Daug kam iškiltų klausimas, ar Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) kada nors tyrė G. Kėvišo turtų kilmę, jo paskolų teisėtumą. Bet į šį klausimą jums VMI neatsakys, net jeigu jį užduosite. Jums bus atsakyta taip: „Visais atvejais, kuomet kalbama apie fizinių asmenų atžvilgiu atliekamus / atliktus kontrolės veiksmus, VMI turi teisę komentuoti tik gavusi gyventojo raštišką sutikimą. Kitu atveju, teikti duomenis apie minėtus veiksmus, VMI yra uždraudusi valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.“ Taigi, yra klausimų, į kuriuos, matyt, niekada nebus atsakyta. Dar kartą pasikartosiu: talentas, ne kitaip.