Visų pirma, taip teigti nėra absoliučiai teisinga, tačiau, kai sakoma, kad „grynoji istorija niekam neįdomi“, veikiausiai turimi omenyje platieji skaitytojų sluoksniai. O „grynąja istorija“, „grynuoju“ istorijos mokslu įprasta laikyti mokslinius straipsnius, skelbiamus solidžiuose akademiniuose žurnaluose, kurie būsimiesiems autoriams iš anksto nurodo mokslinio rašymo ir struktūravimo kriterijus (šie yra daugmaž vienodi, kaip rodo ir lietuviškų akademinių tęstinių istorijos leidinių atmenos). Straipsnių, parašytų pagal išankstinius standartizuotus nurodymus, naratyvinė forma labai suvienodėja, profesionalūs istorikai, bijodami peržengti nustatytus rėmus, negali panaudoti visų kūrybinių savo galių praeities įprasminimo labui. Monografijų tiek apimtis, tiek žanras teikia kur kas daugiau laisvės „faktografijai“ paversti naratyvu. Kitas variantas būtų mokslo populiarinimas.

Negalima sakyti, kad akademinių istorijos žurnalų straipsniai tokie jau neįdomūs, iš tikrųjų jie yra vertingi mokslo darbuotojams, specialistams, studentams. Vis dėlto plačiajai visuomenei skirti tekstai turėtų būti rašomi populiariai – tą ir daro daugelis žurnalų, dienraščių, interneto portalų. Juose skelbiami istorinės tematikos straipsniai dažniausiai būna be išnašų ir sukonstruoti visai kitaip nei mokslinės publikacijos. Vienas lenkų istorikas sakė: ne visi gali rašyti taip, kaip Normanas Daviesas, bet visiems to daryti ir nereikia. Tegu vieni rašo į akademinę spaudą, o kiti populiarina mokslą.

Kitas kolega lenkas vienoje konferencijoje užsiminė: „Normaną Daviesą labai myli leidėjai.“ Nors britų autoriaus knygos storos, nemažai sveriančios ir nepigios, tačiau žmonės jas mielai įsigyja, nes gauna suprantamai ir intriguojamai parašytą visą Europos ar vienos šalies (Lenkijos), ar vieno miesto (Vroclavo), ar globalinės aprėpties (pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo) istoriją. Davieso knyga „Europa. Istorija“ nėra labai vientisa, ją sudaro populiariai parašyti straipsniai ir straipsneliai, temiškai susieti viename veikale. Bet yra dar ir toks dalykas kaip skaitymo malonumas. Tad jeigu skaitytojai nori tai patirti ir masiškai perka prekę, kuri vadinasi „knyga“, ko daugiau reikia leidėjams? Knygynų darbuotojai irgi patenkinti. Žinoma, specialistai Davieso veikaluose randa klaidų ir netikslumų, tačiau kam jų nepasitaiko?

Kokia istorija galėtų būti įdomi?

Kokia istorija „magnetizuoja“ mases? Čia, kaip atrodo, labai naudinga pateikti kokią nors sensaciją. Pavyzdžiui, amerikiečių archeologų ekspedicija, nuvykusi į Afriką tirti paleolito, ras įdomios formos akmenų, akmeninių įrankių. Na ir kas? Kokiame žemyne jų nėra? Bet jei žiniasklaida paskelbs straipsnį skambiu pavadinimu „Rastas seniausias pasaulyje peilis“, tai čia jau ir bus tas „atradimas“, apie kurį turi sužinoti kuo daugiau žmonių, o tada bus lengviau gauti finansavimą kitai archeologinei ekspedicijai. Viešųjų ryšių akcijos, kai visuomenei pateikiamos archeologinės sensacijos, šiuo atžvilgiu yra labai naudingos.

Arūnas Vyšniauskas
Kokia istorija „magnetizuoja“ mases? Čia, kaip atrodo, labai naudinga pateikti kokią nors sensaciją. Pavyzdžiui, amerikiečių archeologų ekspedicija, nuvykusi į Afriką tirti paleolito, ras įdomios formos akmenų, akmeninių įrankių. Na ir kas? Kokiame žemyne jų nėra? Bet jei žiniasklaida paskelbs straipsnį skambiu pavadinimu „Rastas seniausias pasaulyje peilis“, tai čia jau ir bus tas „atradimas“, apie kurį turi sužinoti kuo daugiau žmonių, o tada bus lengviau gauti finansavimą kitai archeologinei ekspedicijai.
Vis dėlto į paleolitinį Afrikos peilį galima pažiūrėti ir rimčiau. Mokslininkų manymu, sąmoningas akmens skaldymas, naudojantis atplaiša kaip pjovimo įrankiu, buvo esminis žingsnis, žymintis, kad primatai tapo Homo gentimi, – tai ankstyviausias žmonijos istorijos tarpsnis. Tikslingas akmeninių įrankių, visų pirma peilių, gaminimas reiškė didžiulį evoliucijos šuolį. Apie tai rašoma vokiečių žurnalo „GEO“ lietuviškos versijos 2011 m. birželio mėnesio numeryje, kurio pagrindinė tema: „Kaip žmogus užkariavo pasaulį.“ O paantraštė klausia: „Iš kur atsirado, kokius kelius rinkosi ir kodėl jam taip sekėsi.“ Straipsnyje, nagrinėjančiame žmogaus atsiradimą, remiantis naujausiais tyrimais keliama hipotezė, esą įrankius gaminę dvikojai su didelėmis smegenimis pirmiausia atsirado Rytų Afrikoje prieš 10–2,5 mln. metų.(1) Vadinasi, seniausio žmonijos peilio ten ir reikėtų ieškoti.
Dviejų vokiečių žurnalistų – Larso Abromeito ir JoÅNrno auf dem Kampe’s – tekstas „GEO“ žurnale parašytas įdomiai, bet iš naratyvinės jo formos matyti, kad tai nėra grynasis mokslas, grynoji istorija. Mokslininkų ekspedicijos aprašytos vaizdžiai, su gyvenimiškomis detalėmis ir nuotykių elementais. Pavyzdžiui: „Friedemanas Schrenkas tarsi karvedys nužvelgia kalvas. Ir pakiliai taria savo studentams: „Tai kaulų žemė. Atneškite man jų!“ Tuomet patraukia pirmyn. Jis avi numindytus sandalus ir dėvi kelnes iki blauzdų. Vienoje rankoje laiko savo geologo plaktuką, kitoje – GPS prietaisą.“ (2)

Vaikystėje kažką stilistiškai panašaus teko skaityti Jameso Fenimore’o Cooperio ar Thomaso Mayne Reido romanuose... Tiesa, dabartiniai herojai vietoj tomahauko rankoje laiko GPS imtuvą, pirštu nuspaudžia ne vinčesterio gaiduką, o kompiuterio klavišą. Ir tada skaitome: „Paspaudus mygtuką pagaliau prabunda skaitmeninis pasaulis.“ (3) Manau, toks straipsnių stilius ir lemia lietuviškai leidžiamų užsienietiškų mokslą populiarinančių žurnalų – „GEO“, „National Geographic Lietuva“ ir skandinaviško anglų kalba leidžiamo „Science Illustrated“ lietuviškos versijos „Iliustruotasis mokslas“ – patrauklumą. Vaikų smalsumą gali patenkinti „National Geographic Kids“, kurio lietuviškos versijos pirmasis numeris 10 000 egzempliorių tiražu pasirodė 2010 m. rugsėjį. Tokio dydžio tiražą skelbia ir lietuviškas „GEO“ žurnalas internetinėje savo svetainėje. Trumpai (2007–2008 m.) mūsų padangėje blykstelėjusi „Scientific American“ lietuviška versija buvo leidžiama 5500–7000 egzempliorių tiražu.

Tradicinis Lietuvos mokslo populiarinimo žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, geriausiais savo laikais (XX a. 9-ajame dešimtmetyje) perkopęs 180 tūkstančių, dabar leidžiamas mažesniu nei 3000 egzempliorių tiražu. O žinybiniai „Mokslas ir technika“, „Spectrum“ (Vilniaus universiteto nuo 2004-ųjų leidžiamas kas pusmetį) ar kitų aukštųjų mokyklų periodiniai leidiniai, apie mokslą rašantys populiariai, nėra tie žurnalai, kuriuos galėtum pamatyti kiekviename spaudos kioske ar prekybos centrų skyriuose. Žinoma, ir daugiau lietuviškų leidinių spausdina populiariai parašytus istorijos straipsnius, bet mokslo populiarinimas nėra pagrindinė jų tematika. Belieka konstatuoti, kad lietuvių kalba leidžiamų žurnalų, populiarinančių mokslą, rinkoje pastaraisiais metais jau ėmė dominuoti amerikiečiai, skandinavai, vokiečiai su savo intelektualine produkcija ir koncepcijomis.

Apie Kleopatrą ir afroazijietiškas Vakarų civilizacijos šaknis

Toliau aptardami „grynosios istorijos“ nepatrauklumą ir istoriją, kuri yra „įdomi“, nuo proistorės pereikime prie senovės, su kuria susiduriama jau mokyklos suole. Kadangi sisteminis istorijos kursas pradedamas jaunesnėse klasėse (Lietuvoje šiuo metu senovės istorijos mokosi septintokai), tai paaugliams parašytų vadovėlių stilius ir dėstymas yra dar gana vaikiškas. Dešimtokų, besimokančių naujausios istorijos, vadovėliai yra sudėtingesni ir brandesni turinio atžvilgiu. Specialistai, pavartę septintokų mokyklinius vadovėlius, sako, kad tai ne senovės istorija, o kažkokios „pasakos“, – parašyta gal ir įdomiai, bet su mokslu turi nedaug bendro.

Senovės istorijos mokslinių straipsnių skaičiau ne itin daug, bet jiems perprasti, pavyzdžiui, rusiškam „Vestnik drevnej istorii“, iš tikrųjų reikia didelio profesionalumo ir erudicijos. Tekstas aukšto akademinio lygio žurnale dažniausiai yra publikuojamas siaura tema. Jei nežinosi platesnio konteksto, straipsnis pasirodys sunkiai įkandamas, ne toks jau ir įdomus, o mokslinį jo vertingumą, naujumą ir „įdomumą“ supras tik tos srities specialistai, iš kurių daugelis geba skaityti senovinius šaltinius mirusiomis kalbomis.

Arūnas Vyšniauskas
Esu skaitęs ne vieną užsienio šalyse išgarsėjusią knygą, kuri parašyta geru stiliumi, lengvai suprantama ir turi mokslinę vertę. Tačiau tai, kas joje vertinga mokslinio naujumo atžvilgiu, dažnai tilptų į 1–2 ar 3 straipsnius solidžiame akademiniame žurnale.
Kitokie reikalavimai keliami tekstams, skirtiems masinei auditorijai. Jie dažniausiai rašomi taip, kad net ir mažai žinantis žmogus gautų daug vertingos informacijos ir suprastų sudėtingus dalykus. O skaitytojams suintriguoti pasirenkamas koks nors įdomus žiūros kampas, leidžiantis prisiliesti prie istorijos, tačiau tai nėra „grynai“ istorinis pasakojimas. Antai vokiečių dienraštis „Die Welt“ 2010 m. birželio 23 d. išspausdino straipsnį: „Kokio baltumo buvo Kleopatra?“ Paantraštė skelbia: „Holivudas nori jos gyvenimą ekranizuoti su Angelina Jolie. Tačiau kokia iš tikrųjų buvo faraonės odos spalva?“ (4) Ir antraštė, ir paantraštė kelia, atrodytų, antraeilius ir nereikšmingus klausimus, bet iš tikrųjų straipsnis labai įdomus ir vertingas turinio požiūriu.

Kleopatra, gyvenusi 69–30 m. pr. Kr., – garsi istorinė senovės Egipto asmenybė, o jos kapavietė iki šiol nerasta. Yra išlikusios kelios senovinės skulptūros, tačiau kuri iš jų autentiškai vaizduoja tikrąją Kleopatrą, mokslininkai neturi vieningos nuomonės. Pavyzdžiui, kai kas mano, kad 1 m 55 cm aukščio marmurinė skulptūra, menotyrininkų pavadinta Venera iš Eskvilino, vaizduoja ne Venerą, o yra realistiškas tikrosios apsinuoginusios Kleopatros atvaizdas. Nors skulptūra datuojama I amžiumi po Kr., tačiau vokiečių archeologas Bernardas Andreae iškėlė versiją, kad tai gerokai ankstesnės auksinės skulptūros, kurią užsakęs pats Cezaris, kopija.

Minėtame „Die Welt“ straipsnyje yra įdėta Veneros iš Eskvilino nuotrauka, o mokslinės hipotezės ir idėjos gana vykusiai naratyviškai supintos su holivudinės kino produkcijos apie garsiąją egiptietę aptarimu. Pateikiamos iliustracijos irgi yra dviejų lygių. Matome senus vizualinius šaltinius: monetos atvaizdą su Kleopatros profiliu ir tris skulptūras, kaip manoma, vaizduojančias Kleopatrą. Greta įdėtos trijų garsių Holivudo aktorių nuotraukos – tai Claudette Colbert, kuri vaidino 1934 m. filme „Kleopatra“, Elizabeth Taylor, vaidinusi itin didelio biudžeto 1963 m. filme tokiu pat pavadinimu, ir Angelina Jolie. Kai ji buvo pakviesta naujame filme vaidinti Kleopatrą, JAV žiniasklaidoje kilo aršūs ginčai, inicijuoti afroamerikiečių. Aktorės odos spalva yra skaisčiai balta, o Egipto faraonė tikrai negalėjo tokia būti. Straipsnio autorius Bertholdas Seewaldas pateikia nemažai informacijos apie Kleopatrą, laikydamasis nuomonės, kad pagal tėvo giminės liniją ji buvo kilusi iš Europos (Graikijos–Makedonijos), o pagal motiną – egiptietė. Dėl europietiškų šaknų jos oda turėjo būti šviesesnė nei kitų egiptiečių, tačiau ne visai balta, nes motina – afrikietė.

Arūnas Vyšniauskas
Lietuvių kalba leidžiamų žurnalų, populiarinančių mokslą, rinkoje pastaraisiais metais jau ėmė dominuoti amerikiečiai, skandinavai, vokiečiai su savo intelektualine produkcija ir koncepcijomis.
Svarstydamas, atrodytų, tokį nereikšmingą klausimą kaip odos spalva, straipsnio autorius užgriebia ir gerokai svarbesnius istoriografinius dalykus. Lyg tarp kitko užsimena apie JAV dirbančio britų mokslininko Martino Bernalo knygą „Juodoji Atėnė“ (Black Athena), išleistą 1987 m. Joje rašoma, kad graikai turėtų būti dėkingi visų pirma finikiečiams ir egiptiečiams, kurie priklauso orientaliniam-afrikietiškam kultūros ratui, o tezė, esą graikų kultūra savarankiškai atsiradusi Europoje ir yra jos civilizacijos lopšys, tėra klaidinantis Vakarų istorikų pramanas. (Apie šią knygą ir jos sukeltus ginčus, beje, galima pasiskaityti Normano Davieso knygos apie Europos istoriją nedidelės apimties teksto „kapsulėje“.(6)

Minėtame straipsnyje apie Kleopatros odos spalvą užsimenama ir apie Raoulo Schrotto 2008 m. sukeltas karštas diskusijas dėl tikrosios Homero tėvynės. Nors čia jos nedetalizuojamos, tačiau smalsesnis skaitytojas internete nesunkiai susiras reikiamą informaciją ir sužinos, kad šis austrų rašytojas ir vertėjas, literatūros mokslininkas komparatyvistas išleido knygą,(7) kurioje bando įrodyti, esą graikas Homeras buvo Asirijos eunuchas, Troja buvusi visai kitoje vietoje, nei iki šiol manyta, o šventyklų ir kitų pastatų architektūrą antikinė Graikija nusižiūrėjusi nuo Kilikijos. Ši istorinė provincija, esanti Mažosios Azijos pusiasalyje (dabar – Turkijos teritorija), graikams „paskolinusi“ net polio modelį.

Priminsiu, kad iš žodžio polis yra kilęs ir žodis politika. Vadinasi, ir politikos šaknys glūdi giliau – ne Graikijoje, o senovės Rytuose, kur susikūrė pirmosios didžiosios civilizacijos. Na, o jei kiltų klausimas, kur atsirado pirmosios pasaulyje kaldintos piniginės monetos, vertėtų nueiti į Pinigų muziejų Vilniuje (Totorių g. 2/8). Nusileidę į rūsį, kuriame prasideda ekspozicija, rasime stendą, kurio viršuje užrašyta: „Senovės Graikija – kaldintų monetų pradininkė.“ Aha, atsakymas lyg ir aiškus, bet skaitykime informaciją, pateiktą žemiau: „VII a. pr. Kr. Lidijoje, Mažosios Azijos vakaruose (dab. Turkija), iš elektrono (aukso ir sidabro lydinio) pradėti kaldinti staterai. Vėliau juos pradėjo kaldinti ir stambūs Graikijos miestai – poliai.“ Taigi pirmosios monetos nukaldintos vis dėlto ne Graikijoje, nors Lydijoje graikų iš tikrųjų gyveno daug, čia, Viduržemio jūros pakrantėje, klestėjo ištisos jų kolonijos.

Ar nuo mokyklos laikų įdiegti stereotipai apie graikų civilizacijos didybę netrukdo mums suvokti, kad Mažosios Azijos civilizacinė reikšmė yra dar gilesnė? Juk ir Europoje vartojama abėcėlė (lotyniško raidyno pagrindu), ir slavų raštas kirilika, pritaikant graikų rašto ženklus, savo šaknimis siekia finikiečių raštą, sukurtą Mažojoje Azijoje, prie Viduržemio jūros. Žinoma, graikai buvo plačiai išplitę už Graikijos ribų į rytus, bet tai ir padeda paaiškinti, kad būtent jie galėjo civilizacinius Oriento pasiekimus atnešti Vakarams.

Visos šios problemos ir klausimai labai įdomūs. Seewaldo straipsnio nuopelnas tas, kad eilinius skaitytojus paskatino domėtis „grynąja istorija“. Vokiečių istorikas jau daug metų tyrinėja dalykus, apie kuriuos rašo, gerai juos išmano, tad 2010 m. JAV kilę ginčai, ar Angelinos Jolie odos spalva labai skiriasi nuo Kleopatros gymio, tiesiog davė jam pretekstą naujai surikiuoti informaciją, sukuriant nestandartišką naratyvą.

2011 m. Angelina žvelgė tiesiai iš viršelio specialiame lietuviškos „Cosmopolitan“ versijos leidinyje „Vasaros karštis“, skirtame vasarai, aistrai ir meilei. O Kleopatra tapo „viršelio mergina“ „National Geographic Lietuva“ 2011 m. liepos mėnesio numeryje. Spalvotas blizgus viršelis Kleopatrą pristato kaip tamsiaodę – tą ypač išryškina baltas fonas, apnuoginto kaklo ir pečių juostos fone baltomis raidėmis užrašyti pagrindinių straipsnių pavadinimai. Faraonės galva pasukta profiliu veikiausiai tam, kad ant tamsaus veido geriau matytųsi efektingas auksinis auskaras su 2 baltais perlais, tarp kurių žiba juoda šlifuoto brangakmenio „akis“, ir zigzagu išsiraičiusia gyvate.

„National Geographic Lietuva“ išspausdintas 24 puslapių puikiai iliustruotas straipsnis „Beieškant tikrosios Kleopatros“ (8) irgi pateikia „negryną“ istoriją. Lengvai skaitomas tekstas pasakoja ne tik apie Kleopatrą, aprašoma ir jos kapavietės ieškančios archeologės iš Dominikos nutikimai, nevengiama buitinių ar romantiškų detalių. Greta istorinių faktų ir argumentų pažeriama nemažai „plepalų“, bet kam nors galbūt ir jie pasirodys įdomūs...

Straipsnio autorius Chipas Brownas yra pripažintas plunksnos meistras, pelnęs ne vieną literatūrinę premiją. Iš visko sprendžiant, nepanašu, kad jis skaitytų senovės Egipto rašytinius šaltinius originalo kalba ar turėtų archeologinių kasinėjimų prie Nilo patirtį. Vis dėlto tokie mediatoriai, tiesiantys tiltus tarp egiptologų ir visuomenės, labai reikalingi. Čia būtent tas atvejis, kai mokslininkai, skaitantys senovės egiptiečių rašto ženklus, atliekantys archeologinius kasinėjimus, savo tyrimų rezultatus skelbia akademinėje literatūroje, o masėms šiuos tyrimus ir ieškojimus populiariai pristato garsus publicistas.

Apskritai susidaro įspūdis, kad ieškoti afroazijietiškų Vakarų civilizacijos istorinių šaknų imtasi neatsitiktinai, bent jau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Galbūt tą daryti skatina šalies demografinė kaita su to proceso sociokultūrinėmis bei politinėmis pasekmėmis? Nuo 2001 m. JAV Baltųjų rūmų administracijos dviejų aukščiausių pareigūnų tandemą sudaro baltaodis prezidentas ir afroamerikietis(-ė) valstybės sekretorius(-ė) arba atvirkščiai, kaip yra dabar. Ar tai atsitiktinumas, ar dėsningumas, atspindintis naujas politinės avanscenos realijas visos margaspalvės JAV istorijos kontekste? Palaukime 2012-ųjų rudens, kai už Atlanto įvyks nauji prezidento rinkimai, tada bus geriau matyti.

Istorijos ribų ištrynimas

Ilgą laiką istorija buvo laikoma grožinės literatūros rūšimi. Tik XVIII a. Europos šalyse istoriją, jos mokymą, studijas palaipsniui pavyko atskirti nuo literatūros, teologijos, filosofijos, kitų sričių ir paversti atskira disciplina. Tas šimtmetis dar apibūdinamas kaip „filosofijos amžius“, o jam pasibaigus humanitarinės srities „amžiaus mokslu“ tapo istorija. XIX a. istoriografija padarė tokį reikšmingą šuolį, taip sparčiai profesionalėjo, kad jos kaip mokslo statusą pripažino daugelis šalių, tarp jų ir carinė Rusija.

Arūnas Vyšniauskas
Ilgą laiką istorija buvo laikoma grožinės literatūros rūšimi. Tik XVIII a. Europos šalyse istoriją, jos mokymą, studijas palaipsniui pavyko atskirti nuo literatūros, teologijos, filosofijos, kitų sričių ir paversti atskira disciplina.
1902 m. vienoje iš recenzijų jaunas Rusijos istorikas Jevgenijus Tarlė rašė, kad visų laikų ir tautų istoriografiją galima suskirstyti į dvi pagrindines sroves: viena kyla iš Herodoto, kita – iš Aristotelio. Herodotas pasakoja, kaip paukštelis gieda, kaip saulė šviečia, nesirūpindamas nei vidiniais tų dalykų, apie kuriuos byloja, ryšiais, nei esme. O Aristotelis tuo nesitenkino ir pirmasis pabandė atsakyti į klausimą „kodėl?“ Jis, kad ir miglotai, apibendrindamas aiškino tai, ką sužinojo ir apie ką pasakoja. (9) „Aristoteliška srovė visiškai nugalėjo herodotiškąją tradiciją, visa, kas gyva istorijos moksle, jau seniai ir Europoje, ir pas mus bėga nuo šios tradicijos“, – tvirtino Tarlė.(10) Toks požiūris tarp istorikų vyravo XIX ir XX a. sandūroje.

Vis dėlto XX a. istoriografijos raida, istoriosofinė mintis, švietimo ir skaitančiosios visuomenės poreikiai, iškėlę naujas idėjas, atgaivino ir kai kurias senas, kurių kontekste šūkis „atgal prie Herodoto“ neatrodo senamadiškas. Viena iš priežasčių ta, kad istorikai turi rašyti ne tik „savo cechui“, bet ir plačiajai visuomenei, kuriai reikia vaizdingiau „pasakoti“, patraukliau aiškinti dalykus, savaime suprantamus ekspertams, tačiau nežinomus bręstančioms skaitytojų kartoms. Buvo suvokta ir tų dalykų svarba valstybei. Pats Tarlė, 4-ojo dešimtmečio pradžioje ištremtas į Kazachstaną, ėmėsi istorijos populiarinimo ir 1936 m. sugebėjo paskelbti knygą apie Napoleono gyvenimą. O ji padarė tokį įspūdį istorinę literatūrą mėgusiam sovietų „faraonui“ Stalinui, kad Tarlė buvo grąžintas iš tremties, atstatytas į akademikus ir vėl oficialiai pripažintas sovietinės istoriografijos korifėjumi.

Esu skaitęs ne vieną užsienio šalyse išgarsėjusią knygą, kuri parašyta geru stiliumi, lengvai suprantama ir turi mokslinę vertę. Tačiau tai, kas joje vertinga mokslinio naujumo atžvilgiu, dažnai tilptų į 1–2 ar 3 straipsnius solidžiame akademiniame žurnale. Bet tuo atveju juos daugiausia ir skaitytų tik profesionalai. Todėl dažnai elgiamasi kitaip: iš originalaus tyrimo medžiagos, vieno ar kelių galimų straipsnių yra padaroma ištisa knyga, kurioje papildomai „pripasakojama“ dalykų, galinčių sudominti masinę auditoriją. Nevengiama vadovėlinio lygio paaiškinimų, intriguojančių detalių, žaismingų įžvalgų, netikėtų palyginimų, anekdotinių situacijų, „paukštelių čiulbėjimo“ ir t. t. Bet tada istoriografija, bent jau iš dalies, vėl atgauna literatūrines savo funkcijas, o istorijos rašymas literatūrizuojamas.

Nuo to laiko, kai istorija tapo atskira mokslo disciplina, visada atsirasdavo skeptikų, abejojančių tokiu jos statusu ir teigiančių, kad istorikas iš principo negali būti objektyvus. Dėl to ginčytasi, ginčijamasi, taip bus ir ateityje. Per pastarąją pusę amžiaus tas abejones bandyta pagrįsti fundamentaliau. Santykį tarp istorijos ir literatūros, jų ryšį su objektyvia tikrove XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais bene produktyviausiai tyrė prancūzai (Jeanas-Francois Lyotardas, Michelis Foucault, Michelis de Certeau ir kt.) ir amerikiečiai (Haydenas White’as ir kt.). Bet jie irgi sulaukia kritikos, pavyzdžiui, už tai, kad pasaulio realybę redukuoja į tekstus. Tokio pobūdžio polemika tęsiasi ir XXI a.

Literatūros šiuo klausimu smalsesni skaitytojai gali rasti ir lietuvių kalba. Yra išverstas Lyotard’o „Postmodernus būvis“, (11) White’o pagrindinis veikalas „Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX a. Europoje“.(12) Lietuviškai išleista ir trijų amerikiečių istorikių knyga programiniu pavadinimu „Tiesos sakymas apie istoriją“, (13) kurioje aptariamas istorijos rašymas, bandant atremti amerikiečių postmodernizmo atstovų kritiką. Kai kurie filosofai ir literatūros mokslininkai ribų tarp literatūros ir istoriografijos išsitrynimą pagrindžia stipriais argumentais, o minėtos knygos silpnoji vieta yra tai, kad bandoma atremti menkesnius priekaištus, apeinant esminius.(14) Apskritai Joyc’as Appleby, Lynnas Huntas ir Margaret Jacob kolektyvinis užmojis sukurti „naują teoriją apie objektyvumą“ nelaikomas vykusiu.

Teorija apskritai nėra stiprioji daugelio istorikų pusė. Savo ruožtu literatūros teoretikai paprastai neįstengia pateikti konkrečios šalies, laikotarpio ar temos istorijos, jei reikia dirbti ne su literatūriniais tekstais, o nagrinėti gausius pirminius istorijos šaltinius ir specializuotis, nes tam jiems tiesiog nebelieka laiko. Todėl profesionalūs istorikai „tuos teoretikus“ linkę paprasčiausiai ignoruoti. Be to, istorijos šaltinių ir konkrečių istorinių problemų ekspertai nėra linkę imtis beletristikos, nors pasitaiko ir išimčių.

Vis dėlto žodžio meistrai, negaištantys laiko filosofinėms ar literatūrinėms teorijoms kurti, tiesiog ima ir parašo „įdomius“ pasakojimus, atsirinkę jiems reikiamus faktus. Šie autoriai, balansuojantys tarp akademinio mokslo, beletristikos, žurnalistikos, publicistikos, savo tekstais kaip tik ir trina ribas tarp jų. Būtent tokio pobūdžio, nors ir nevienodos kokybės, yra daugelis straipsnių amerikiečių, vokiečių, skandinavų mokslo populiarinimo žurnaluose, kuriuos galime skaityti ir lietuvių kalba. Istorijos krūvis juose nemažas, bet ji dažniausiai pateikiama ne kaip grynoji, o su įvairiausiomis masinės auditorijos smalsumą žadinančiomis priemaišomis ir žurnalistiniais triukais: rėkiančios antraštės tarsi iš bulvarinės spaudos, apstu efektingų iliustracijų, į pirmą vietą iškeliami antraeiliai dalykai… Sensacijos, intrigos, netikėti palyginimai, šokiruojantys nuotykių aprašymai, radikalus stereotipinių požiūrių paneigimas, praeities temų saistymas su dabartinėmis aktualijomis, ginčais, skandalais ir t. t. – štai tokia greito vartojimo istorija visuomenei ir darosi „įdomi“.

1 L. Abromeit, J. auf dem Kampe, Pirmųjų žmonių pasaulis, GEO, 2011 birželis, p. 40.
2 Ten pat, p. 35.
3 Ten pat, p. 34.
4 B. Seewald, Wie weiss war Kleopatra? Hollywood will mit Angelina Jolie ihr Leben verfilmen. Doch welche Hautfarbe hatte die Pharaonin wirklich?, Die Welt, 23. Juni 2010, S. 21.
5 Venus von Esquilin. [Vadinamosios „Veneros iš Eskvilino“ skulptūros atvaizdo nuotrauka Wikimedia Commons failų saugykloje. Prieiga internete: , žiūrėta: 2012-03-09].
6 N. Davies, Europa. Istorija, Iš anglų k. vertė L. Tamas, V. Petrukaitis, Vilnius: Vaga, 2011, p. 156.
7 R. Schrott, Homers Heimat. Der Kampf um Troia und seine realen Hintergründe. München: Hanser, 2008.
8 Ch. Brown, Beiškant tikrosios Kleopatros, National Geographic Lietuva. 2011, Nr. 7, p. 36–59.
9 Из литературного наследия академика Е. В. Тарле. Москва: Наука, 1981, с. 96.
10 Ten pat.
11 J.-F. Lyotard, Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant, Vilnius: Baltos lankos, 1993. Antras leidimas: J.-F. Lyotard, Postmodernus būvis. Ataskaita apie žinojimą, Vertė M. Daškus, N. Keršytė, Vilnius: Baltos lankos, 2010.
12 H. White, Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje, Iš anglų k. vertė H. Beresnevičiūtė-NosaÅLlovaÅL, G. Lidžiuvienė, Vilnius: Baltos lankos, 2003.
13 J. Appleby, L. Hunt, M. Jacob, Tiesos sakymas apie istoriją, Iš anglų k. vertė R. Juozaitis, Vilnius: Margi raštai, 1998.
14 M. Wachholz, Entgrenzung der Geschichte. Eine Untersuchung zum historischen Denken der amerikanischen Postmoderne, Heidelberg: UniversitaÅNtsverlag Winter, 2005, S. 170.

Šaltinis
Žurnalas „Kultūros barai“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (50)