Valstybėje kiekvienas aukštas pareigūnas (iš trijų) turi asmeninį atstovą spaudai, o jo vadovaujama institucija, įstaiga ir po atskirą specialistų skyrių (departamentą, centrą ar pan.). Taigi 14 ministrų ir Seimo pirmininkas – bene 15 politinio pasitikėjimo pareigūnų valstybėje, visiškai arba iš dalies atsakingų už ryšius su visuomene. 115 Vyriausybės specialistų, atsakingų už komunikaciją (įskaitant Vyriausybės kanceliarijos darbuotojus) ir jau dabar net 14 Seimo kanceliarijos specialistų. Nedaug tereikia – pavedimo suderinti informacijos veiksmus ir paaiškinti, kas ir kodėl padaryta arba pasiūlyti pateikti informavimo planą (susijusį su įstatymų leidybos procesu – nuo aktų rengimo iki priėmimo).
Tos naktys, kai buvo baigiami įstatymų projektai, lėmę mokesčių politikos pokyčius, neatskleidžia tokios didelės jėgos triūso išsamiai paaiškinti rezultatą – rengiamų ir priimtų teisės aktų reikšmę. Matyt, todėl nebuvo galima viešos komunikacijos specialistams (jų iš viso – 123 užimti etatai, neskaičiuojant politinio asmeninio pasitikėjimo) skirti priedų už vadinamąjį „virškrūvį“? Priešingai, kaip žinome, nacionalinį parlamentą (politinio atvirumo būstinę) aptarnaujančioje valstybės įstaigoje specialistų jėga buvo sutelkta rengti reglamentui, kuris turėjo pagrįsti komunikacijos su žiniasklaida apribojimus (bet tokiu atveju – ne specialistų kiekį?). Ką gi, tai tik politinės komunikacijos suvokimo ypatumai. Tikroviškas anekdotas toje terpėje yra toks: kai šefui kyla problemų, tada jis pakviečia komunikacijos specialistą: „Darykite ką nors! Na, sugalvokite!“ Jis dega.
Iš kiekvienos ministerijos tinklalapio matyti, kad ten yra tikrai atskira, informacijos vadybos požiūriu Vyriausybėje neintegruota žinyba: originalus dizainas, nevienoda paieškos sistema, paženklinta nuosavu ženklu („herbuku“), kuris nežinia kam apskritai reikalingas, net „savita“ valstybės ženklų naudojimo interpretacija.
Nė vienas iš ligšiolinių premjerų šios jėgos valstybėje neįvertindavo kaip privalumo. Pakanka prisiminti skelbtus konkursus įvaizdžio koncepcijoms apie „drąsias Lietuvas“ nusipirkti. Vadinas, valstybės lėšų informacijai atsirasdavo dar daugiau, bet jos turėdavo būti išleidžiamos per vadinamuosius viešųjų pirkimų konkursus... komunikacijos specialistų bendrovei atrinkti! Tačiau tai visada keldavo ir kelia kitų minčių. Juk ta jėga vis būdavo plečiama, auginama. Kita vertus, kai valstybės tarnautojas pasiūlo savarankiškai planą, jo idėja šefui iš esmės gal ne tokia „patraukli“: pirma, ji verčia sutelkti valstybės tarnybos pajėgas ir turimus finansinius išteklius (kam to reikia?); antra, ji tarsi trukdo skelbti atvirą konkursą „informacijos paslaugoms“ pirkti (nenaudinga?). Štai dėl ko sprogtelėjo trumpalaikiai skandalai dėl „autorinių“ ministrų publikacijų dienraščiuose (tikrovėje – tik probleminio reiškinio dalelė). Nesudėtinga pastebėti, jog ir politinio asmeninio pasitikėjimo pareigūnai, formaliai atsakingi už savo šefo ryšius su visuomene, tarpusavyje neturi suderintų ryšių (kadangi jų šefai linkę konkuruoti – tai reiškia, valstybės informacinė dermė mažiau svarbi).
Vadovaujantis valstybės tarnybos įstatymu, valstybės tarnautojas atitinkamai atestuojamas. Kodėl dauguma teigiamai atestuotų viešųjų ryšių specialistų Vyriausybė nepasitikėdavusi, jei pirkdavusi tarptautinio lygio projektus, kuriems parengti nereikėdavo nė 20 žmonių?! Autorius neabejoja nė vieno iš dar esančių tarnyboje specialistų.
Be abejo, informacijos efektyvumas tolygiai proporcingas naudojamiems ištekliams. Vis dėlto gaila, kad iki šiol viešai komunikacijai taikomi iš esmės neapibrėžti profesionalumu, tikslais ir aiškiai, tiksliai formuluojamais uždaviniais kriterijai. Gaila dėlto, jog valstybės interesų labui išlaikant 15 ir 123 (iš viso – per 130), atitinkamai jie turi tarpusavyje būti ne tik sutelkti. Beje, čia neįskaičiuojami žemesnio rango – departamentų prie Vyriausybės, įvairių specializuotų tarnybų viešųjų ryšių specialistai. Manau, tai suprantama: jų lygmens uždaviniai tikrai siauriau apibrėžiami. Nedera įskaičiuoti ir parlamentinių frakcijų ryšių su visuomene darbuotojus.
Taigi manau, kad valstybėje tik 138 specialistai turi atskleisti akivaizdžiai paslėptą branduolinės informacijos jėgą, kuri auginta ir išauginta Lietuvos labui.
O gal... jų dar nepakanka? Bent dar dviejų. O gal jų sutelktos veiklos uždaviniams įvykdyti reikia per konkursą... nupirkti planą iš privačios viešųjų ryšių bendrovės?
Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas. P.S. Sukurti vienodą ir vieningą visuomenės informavimo sistemą, lygindamas su Vokietijos Vyriausybės sistema, autorius yra teikęs pasiūlymus 1999 m. ir 2001 m.