ILIUSTRACIJA. Centrinė katalikų bažnyčios nava. Stalai ir kėdės. Centrinio altoriaus vietoje – scena. Publika renkasi į šventę.
TEKSTAS. Beveik prieš 40 metų viename Baltarusijos TSR rajono miestelyje, pakraštyje ties Lietuva, buvo nugriauta bažnyčia ir ant jos pamatų pastatyti Kultūros namai, kad jaunimas turėtų kur į šokius rinktis. Tai ne vienintelis atvejis naikinant krikščionybės (ypač katalikų) šventyklas, bet vienas iš paskutinių, kai beatodairiška stalinizmo politika kito į rafinuotesnę, verčiančią visuomenę taikytis su išniekinimu pagal „naujo gyvenimo poreikius“. Tuo metu Lietuvoje bažnyčios, pripažintos architektūros paminklais, jau nebuvo griaunamos: pavyzdžiui, vienoje buvo statybinių medžiagų sandėlis, kitoje – laikomos teatro dekoracijos, trečioje – plėtojant tarybinės liaudies estetinį suvokimą – Paveikslų galerija ir klasikinės muzikos koncertų salė, ketvirtoje – Ateizmo muziejus, penktoje – Tautodailės muziejus, šeštoje – Architektūros muziejus, septintoje – Mokslo muziejus, aštuntoje – Šv. Kotrynos bažnyčioje – NIEKO nebuvo, tik vienas paliktas paveikslas, kybojęs iki restauravimo pradžios 1989 m. Tuo metu Minske katalikų bažnyčioje buvo įrengtas kino centras. Skirtumas tas, kad altorių vietoje sovietinė valdžia XX a. pabaigoje JAU „cirkų“ nerengdavo ir neliepdavo rengti.
ILIUSTRACIJA. Bažnyčios altoriaus vietoje įrengtoje scenoje – dainos ir šokių kompozicijos. Buvusios šventyklos skliautai, sienos ir skulptūros nulietos sodriomis mėlynų ir raudonų spalvų šviesomis. Tai nebūdinga tokiai architektūrai, bet tinka iškilmių rengėjams. Dekoracija bakchančių šokiams.
TEKSTAS. Kokių trūkumų turėjo vadinamoji Paveikslų galerija Vilniuje (buvusi Katedra) palyginti su Karaliaučiaus (Kaliningrado) šventovėje įrengta koncertų sale? Vilniuje šoninėse šventovės koplyčiose nė vienas „tarybinis darbuotojas“, globojęs kultūrą, jau nesugalvojo įrengti tualetų – nors, kaip žinome, standartus (tarp jų ir GOSSTANDART) atitinkančiose centrinėse koncertų salėse išvietės turėjo būti. Na, šį trūkumą Paveikslų galerijoje galima pateisinti tuo, jog ten per klasikinės muzikos koncertus publika nesivaišindavo, bufetų ten irgi nebuvo.
ILIUSTRACIJA. Centrinėje bažnyčios navoje elegantiška publika, sėdinti prie staliukų, maloniai užkandžiauja. Politinio, kultūrinio elito žmonės su renginio globėju stebi altoriaus vietoje šokančius artistus. Jie beveik primena romėnų žiūrovus teatre.
TEKSTAS. Kai Londone, Anglikonų katedroje, turi prasidėti mišios, turistų srautas nutraukiamas: net ir žiopla TV pelytė būtų neįleista. O Rusijoje cerkvės sparčiai atstatomos; stačiatikių bažnyčia susigrąžina jai kelis šimtmečius būdingą valdžios ramsčio poziciją.
ILIUSTRACIJA. Bažnyčioje surengtos pramogos esmė – „Lietuvos garbės“ nominacijų teikimas. Kol apdovanojimai įteikiami, kol sakomi geri žodžiai apie garbės sampratą ir išskirtinės reikšmės poelgius, vaizdas stambiu planu sudaro galimybę suvokti geras intencijas. Kai vėl prasideda „Velykinis“ siausmas nominacijų teikimo vietoje, turi būti akivaizdu prastas organizatorių skonis ir jokios nuovokos apie estetiką.
TEKSTAS. Tarybų Lietuvos sostinėje, išrausus kapines, buvo pastatytas ir Estetikos institutas. Nepriklausomoje Lietuvoje tos estetikos institucijos neliko: toje vietoje, šalia „Lietuvos energijos“, plečiamas prestižinis gyvenamųjų namų kompleksas. Tai būdinga šiuolaikinei Lietuvai, ypač kai galima pateisinti – kas jau buvo naikinta, nepataisysi („bet kodėl ne?“ – įspėjamai paklaus ateities cinikas). Tačiau kas dabar verčia siūlyti hiperbolizuotą estetizmą, braunantis su projektais į vietas, kurios niekada nesuteiks „naujos prasmės“ pačiai gražiausiai idėjai?
ILIUSTRACIJA. Bent viena „Lietuvos garbės“ nominacija, vadovaujantis tikimybių teorija, tikriausiai atitenka ir praktikuojančiam religiją žmogui (nesvarbu, kurią). Ar jam tokia „estetika“ nekliūva? Juk tokią tarybinio auklėjimo formą, dalijant apdovanojimus tinkamai parinktoje vietoje, taikydavo tarybiniai ideologai.
TEKSTAS. Pagalvokime: gal JAU būtų galima surengti kokias nors finalines krepšinio varžybas buvusioje pagonių Alko vietoje? Tereikės nedaug – turėti nacionalinę rinktinę (kaip sovietmečiu) ir jas laimėti. Afrikoje, Australijoje gal ši mintis aborigenų atžvilgiu atrodytų šventvagiška, bet šiuolaikinėje Lietuvoje – kodėl ne? Mano ironijai jūs turite puikų argumentą – esą Bažnyčia pati atidavė Šv. Kotrynos objektą kultūros renginiams DARYTI. Bet aš čia, gerbiamoji publika, nekomentuoju Bažnyčios. Tiesiog žinau, kad pagal kainą išsinuomoti renginiui bažnyčią – tai ne teatrą. Pigu visais kriterijais vertinant.
Kas atsitinka lietuviams, negalintiems čia, savo žemėje, susigaudyti tarp tradicinių ir kuriamų naujų vertybių? Tradicinės vertybės paniekinamos kaip „nešiuolaikiškos“, todėl estetika ir etika masiniam vartotojui neegzistuoja. Tai yra priežastis, kodėl taip atkakliai lietuviai įrodinėja, per kiek centimetrų arčiau ar toliau būta žydų kapinių priešais Sporto rūmus. Tarsi tie centimetrai pateisina ginčus. Jei tai būtų „mūsų“, „katalikų“, kaulai, problemos tikrai nekeltume. Nors Sąjūdžio metais taip daug ašarų lieta dėl paniekintų „mūsų“ šventovių.
Aš nežinau (jei rasite – pasakysite), kur dar demokratinės šalies politikai ramiai „globotų“ renginį, pagerbdami savo dalyvavimu organizatorius ir dalyvius, kai buvęs šventyklos altorius tampa šokio vieta, o išėjusiųjų kartų apeigų (maldos, krikšto, santuokos, šarvojimo) vieta bažnyčioje skiriama staliukams su gaiviaisiais gėrimais. Tik ten, kur jiems trūksta gero skonio jausmo. Lietuvoje tai džiaugsmingai skiriama per Velykas masinei auditorijai.
Beveik esu tikras, jog renginys ne katalikų šventovėje nebūtų nė planuojamas, kad jo kas nors nepavadintų „politiškai nekorektišku“. Tai magiškas argumentas. Tai kada jūs, gyvenimo režisieriai, nesate fariziejai? Jūsų bažnyčia tikra aštunta.
ILIUSTRACIJA. Mėlynai apšviestas angelas.
Autorius yra Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius.