A.Vaišnys. Kaczynskis – mūsų istorijos herojus

Lenkų plojimai Lecho ir Marijos Kaczynskių palaikams Krokuvos gatvėse, lydint laidotuvių kortežą į Vavelį, yra simbolinis ir jaudinantis atsisveikinimas su šiais radikaliais politinės scenos veikėjais. Pirmoji pora pasižymėjo paprastumu – nei vienas iš jų nerodydavo apsimestinių diplomatijos gestų, įgeidžių, madų. Tuo jie buvo „radikalūs“, tuo jie erzino dalį politinio ir žiniasklaidos elito.

Iškilią amžino poilsio vietą šiai porai parinko kardinolas Krokuvos arkivyskupas metropolitas Stanislawas Dziwiszas – jo teigimu, jie nusipelnė atgulti greta Lenkijos valstybės įžymiausiųjų veikėjų. Kodėl? Keli atsakymai, susiję su L. Kaczynskio prezidentavimo kadencija, yra nuskambėję, juos galima pagilinti argumentais, peržvelgiant visą 20 metų Lenkijos politinės scenos kaitą iš Lietuvos.

Pirma, L. Kaczynskis sustiprino istorinių vertybių pamatą, kuriuo gyva ne viena karta ir kuriuo turi remtis Lenkijos valstybės moralė. Visos pergalės, iškovojimai, aukos turi būti prisimenamos ir tarnauti tautos dvasios stiprinimui. Europos Sąjungos politikos kontekste tai ėmė atrodyti kaip Lenkijos „užsisklendimas“, net anachronizmas.

Kaip žinome, ES politinėse struktūrose istorijos atžvilgiu dominuoja „politinio korektiškumo“ principas – priminti žaizdas ir jas įvertinti yra visai ne mokymasis iš klaidų, bet šiaip „netaktas“. L. Kaczynskis manė priešingai. Tačiau tapo pačioje Lenkijoje dalies žiniasklaidos priemonių, taip pat labai įžymių karikatūristų pašaipos objektu. Kai kada (ypač prieš 3-4 metus) šios pašaipos atspindys atsirasdavo ir Lietuvos žiniasklaidoje. Šiandien cituoti kai kuriuos ryškiausius atvejus yra nekorektiška.

L. Kaczynskis sukūrė tam tikrą pagarbos simbolį 1944-ųjų Varšuvos sukilimo dalyviams – inicijavo ir rėmė modernaus muziejaus statybą (nesikišdamas į muziejaus specialistų darbą – ekspozicijų įrengimą). Dabar į tą muziejų mūsų muziejininkai vyksta pasižiūrėti, kas tai yra šiuolaikiška atminties institucija ir paveldo komunikacija.

O nebaigta, Rusijos neįvertinta kaip karo nusikaltimas Katynės byla tapo L. Kaczynskio politikos kertiniu dalyku. Jis numatė pirmiausia išspręsti su Rusija šį klausimą kaip moralinę problemą – ne kaip finansinę kompensaciją, nes buvo įsipareigojęs savo rinkėjams. Oficiali Rusija katastrofos rytą Smolenske Lenkijos prezidento nelaukė – tai rodo, kad L. Kaczynskio reikalavimai ne pasakoti istoriją (kas ir kodėl nurodė žudyti), bet įvertinti nusikaltimą nebuvo politiškai priimtini. Dabar Lenkija pasiekė, kad jos aukų istorija žinoma visame pasaulyje. Net ir Italijoje, nors, Lenkijos užsienio reikalų ministerijos šaltinio teigimu, ten Lenkijos ambasadorius turėjo prašyti, kad įtakingiausia televizija parodytų Andrzejaus Wajdos filmą „Katyn“.

Ir net Europos Parlamente balandžio 13 d. jau galėjo įvykti paroda „Katynė. Nusikaltimas. Politika. Moralė“, kuri iki tol nesulaukė leidimo. O 1995-aisiais Europos Parlamento Pirmininkas Jose Borellis apskritai neleido net paminėti Katynės tragedijos sukakties EP plenariniame posėdyje – esą „kiekvienai tragedijai“ minėti nebus laiko (beje, kadaise Lietuvos Seimas, kaip pamenu, galėjo vežti tik parodą apie šalies kelią į Europos Sąjungą, bet ne apie trėmimus). Akivaizdu, jeigu lėktuvas būtų sėkmingai nusileidęs, Lenkijoje ir svetur dar kurį laiką išliktų „gero“ premjero ir „blogo“ prezidento įvaizdis. (Kita vertus, manau, jog šis vaidinimas Rusijos atžvilgiu L. Kaczynskio ir Donaldo Tusko yra suderintas dialogas – juk jie pažįstami veik ketvirtį amžiaus).

Visos valstybinės šventės prezidento L. Kaczynskio iniciatyva buvo paverstos moralinių vertybių sklaida ir jų transformacija į ateitį. Mane žavėdavo šio politiko gebėjimas įsigilinti į istorijos detales ir jas perteikti nenuobodžiai, šiuolaikiškai. Tiesa, matyti, kad šiam teisės profesoriui reikėjo žvelgti į istoriją kaip į įdomų ir naudingą mokslininkui ir politikui dalyką. Istorija jam buvo politinės kūrybos pamatas – tai nedaugeliui politikų (ypač Lietuvos) duota.

Žinoma, nė vienas Lenkijos politikas nėra kaip nors sumenkinęs lenkų tautos herojus, kiekvienas prezidentas ir ministras pirmininkas skirdavo tradiciškai pakankamai dėmesio minint asmenybių ir įvykių sukaktis ir simbolinius pagarbos gestus visada išskirdavo savo darbotvarkių programose kaip prioritetą. (Lenkijoje neįsivaizduotum, kad nė vieno valstybės lyderio nebūtų galima prisikviesti, pavyzdžiui, į nacionalinio himno autoriaus sukakčiai skirtą iškilmingą minėjimą, kaip nutiko minint V. Kudirkos 150-metį Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje 2008 m.). Tačiau L. Kaczynskis parodė, kad Europa pati turi mokytis iš istorijos. Ar gebės? Išgirdau, kaip Vytautas Landsbergis Lenkijos Televizijai apibūdino: „Europa jest tępa“ (Europa yra „buka“).

Antra, šis Lenkijos prezidentas iškėlė moralumą tarptautinėje politikoje. Jo vizitas pavojaus aplinkybėmis į Gruziją, pasitelkiant kartu Valdą Adamkų ir Viktorą Juščenką, sustabdė Gruzijos okupaciją. Tai padarė ne Prancūzija, ir ne Europos Sąjunga. Tai įžvalga, kuo svarbus regiono saugumas ir kokia lemtinga gali būti Rusijos įtaka.

Trečia, L. Kaczynskis ir jo brolis Jaroslawas Kaczynskis ėmė keisti jau Nepriklausomoje Lenkijoje nusistovėjusią politinę nomenklatūrą ir politinę komunikaciją – turiu minty ne tik valdininkijos keitimą, bet ir santykius su žiniasklaida. Nuo šio amžiaus pradžios „madingam“ pragmatiniam cinizmui, atsainiam arba net „europietiškai“ pašaipiam požiūriui į tradiciją, šeimos vertybes, patriotizmą buvo suduotas smūgis. Reikia pripažinti – pakito ir Lenkijos žiniasklaidos veidas.

Ketvirta, Lenkijos prezidentas buvo nuoseklus regioninės politikos tęsėjas, stengdamasis išlaikyti ne apskritai gerus, bet draugiškus santykius su kaimynais. Palyginti su ankstesniais vadovais – prezidento Lecho, prezidento Aleksandro požiūriu į Lietuvą, prezidentas Lechas Aleksandras Kaczynskis tuos abu pranoko ir vizitų į Vilnių gausa, ir politine parama tiek tarptautinėje arenoje, tiek Lenkijos viduje.

Būtų galima trumpai apibūdinti tai šitaip. Lenkijos prezidento L. Walęsos laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos santykiuose draugiškų ryšių kūryboje daugiausia palankumo rodė Lietuva, prezidento A. Kwasniewskio kadencijų laikotarpiu abi šalys buvo vienodai iniciatyvios, prezidento L. Kaczynskio kadencijos metais dominavo Lenkijos prezidento palankūs politiniai gestai Lietuvai. L.Kaczynskis nuoširdžiai stengėsi diegti Lietuvos pasitikėjimą Lenkija.

Prisimenant per 20 metų vykusius Lietuvos ir Lenkijos įvairaus lygio oficialių pareigūnų vizitus, būtų galima apibendrinti, jog aktualiausius klausimus – pirmiausia modernaus susisiekimo temas Lietuva pati dėdavo į stalčių, bet pažadų išspręsti lenkiškų pavardžių rašybą lotyniškais rašmenimis dalijo beveik kiekvienas ir ypač kiekvienas aukštas Lietuvos pareigūnas. L. Kaczynskis ir šiuo požiūriu buvo diplomatiškai kantrus – palyginti su jo kategoriška, užsispyrėliška laikysena Lenkijai naudingais klausimais Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikimuose.

Taigi L. ir M. Kaczynskiai atsidūrė greta Lenkijos ir Lietuvos karalių. Manau, kad režisierius Andrzejus Wajda paskubėjo, sukritikuodamas tokią Krokuvos metropolito idėją, kurią priėmė Vyriausybė ir galiausiai šeima. Tas S.Dziwiszo sumanymas palaidoti šį prezidentą Vavelyje ypač mums turi atrodyti iškalbingas ir įžvalgus. T.y. tiems, kurie pajėgūs žvelgti į Lietuvos istoriją taip pat, kaip L. Kaczynskis, ir ja didžiuotis. Lenkų protokolas laidotuvių iškilmių metu tai aiškiai parodė: Lietuvos prezidentei buvo skirta Marijos bazilikos presbiterijoje svarbi antra vieta arčiausiai altoriaus (greta Rusijos vadovo). O po laiko didieji mirusieji yra matomi dar geriau. Žinosime, kad Vavelyje – dar vienas kapas, susijęs su Lietuva.