A.Užkalnis. Prekybos centrai, mano vilties kregždės

 (798)
Na štai, gerbiamieji skaitytojai, dabar jau kai parašysiu, tai jums nepasirodys maža. Tiesą sakant, jau iš antraštės jums maža turbūt nepasirodė, jau ieško piršteliai, kur čia mygtukas „komentuoti“? Ar ne? Tai skaitykite toliau, o aš būtinai būtinai ateisiu rytoj pažiūrėti ir suskaičiuoti, kiek kartų kas parašys, kad straipsnis užsakytas, ir kiek man už tokį dalyką moka.
© Bendrovės nuotr.

Man patinka prekybos centrai. Maža to, iš visų dalykų, kurie yra Lietuvoje teisingi ir geri, manau, prekybos centrai yra vieni teisingiausių ir reikalingiausių. O prekybos centruose man labiausiai už viską patinka maisto parduotuvės.

Kodėl taip sakau? Kodėl kalbu atvirkščiai, nei didžioji dalis mano tautiečių, ir ne tik tautiečių: taip kalba milijonai žmonių visoje Europoje. Prekybos centrais yra priimta bjaurėtis, baisėtis ir piktintis.
Taip kalbu todėl, kad prisimenu, kaip atrodė apsipirkimas iki prekybos centrų. Aš prisimenu vaikystės parduotuves kitoje gatvės pusėje nuo mano tėvų namų, Basanavičiaus gatvėje. Mėsos parduotuvė, su taukais, suvyniotais į vaškinį popierių, tešmenimis ir kanopomis, ir dar kažkokiais konservais. Manęs ten nesiųsdavo, nes nejau vaikas nupirks pats mėsos, net ir eilę atstovėjęs.

Dar ten buvo viena parduotuvė, kur buvo pieno produktai ir sūriai, batonai ir bandelės, ir telkšojo išsipylusio, jau kiek padvokusio, pieno balos, o prie staliuko supirkdavo tuščią stiklo tarą – pieno ir kefyro butelius po 15 kapeikų, stiklainiukus nuo grietinės – po dešimt. Dar buvo trečioji parduotuvė, kur buvo parduodamas alkoholis, alus, saldainiai ir kavos pakaitalo gėrimas, dar cukrus ir druska, ir rudas vaško spalvos muilas, kurį žmonės, kuriems tarybinė praeitis tvirtai susicukravo smegenyse, laiko pačiu geriausiu iš visų skalbimo ir valymo priemonių.

Prekybos centrai jums siūlo tai, ko jūs labiausiai norite, o daugumas jūsų labiausiai norite kuo pigiau. Tegu iš sumaltų kanopų su skonio priedais, tegu su tirštikliais, dažikliais ir kvapikliais, kad tik pigiau. Tegul bus piktos, nelaimingos, išvargusios pardavėjos, bet taip bus pigiau.
Andrius Užkalnis

Toje trečiojoje parduotuvėje buvo visų baisiausios pardavėjos: nekantrios, besitaikančios ką nors aprėkti. Aš labai tikiuosi, kad jos nebeturi darbo ir skursta, arba kad jas paliko vyrai. Arba ir viena, ir kita. 

Aš prisimenu ir paskui buvusias kooperatines parduotuves, kur prekės jau buvo geresnės, pardavėjos tik truputį malonesnės, ir šalia skalbiamųjų miltelių buvo išdėlioti gaivieji gėrimai, greta kurių buvo kvepalai, prie jų – kukurūzų dribsniai, o galiausiai, ant pakabų, sukabintų kekėmis viena ant kitos, skersvėjyje plevesavo šilkiniai marškiniai, bandito svajonė.

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© L.Masio nuotr.

Klausiu rimtai – jūs ko nors iš šių išvardintų vietų pasiilgote? Jei greta šviesių, tvarkingų ir patogių prekybos centrų jums pastatytų tuos ankstyvos Nepriklausomybės laikų lariokus, arba valdiškas 1980 m. pavyzdžio savitarnos parduotuves su visu jų asortimentu, jūs paliktumėt dėl jų tuos dabar keikiamus prekybos centrus, kuriuos dabar taip koliojate? Tikrai?

Žinoma, kad ne. Prekybos centrai nieko nenaikina. Nei smulkių prekiautojų, nei turgų, nei turgelių, nei ūkininkų anei žolininkų. Jie juos natūraliai išstumia todėl, kad į prekybos centrus einate jūs, pirkėjai, kurie renkatės važiuoti ten, kur patogiau pastatyti automobilį, kur didesnis pasirinkimas, kur esate jau įpratę ir, taip taip, ten, kur mažesnės kainos.

Būtent taip. Apsimetėliška miestiečio užuojauta ūkininkams, kad juos išnaudoja stambių parduotuvių pirkimo vadybininkai, užuojauta kasininkėms, kad jos turi vergauti už menką atlyginimą, yra nieko daugiau, tik nesąžiningas bandymas perkelti savo sąžinės graužatį (jei tokia yra) kam nors kitam.

Prekybos centrai jums siūlo tai, ko jūs labiausiai norite, o daugumas jūsų labiausiai norite kuo pigiau. Tegu iš sumaltų kanopų su skonio priedais, tegu su tirštikliais, dažikliais ir kvapikliais, kad tik pigiau. Tegul bus piktos, nelaimingos, išvargusios pardavėjos, bet taip bus pigiau. 

Prisimenu vaikystės parduotuves kitoje gatvės pusėje nuo mano tėvų namų, Basanavičiaus gatvėje. Mėsos parduotuvė, su taukais, suvyniotais į vaškinį popierių, tešmenimis ir kanopomis, ir dar kažkokiais konservais. Manęs ten nesiųsdavo, nes nejau vaikas nupirks pats mėsos, net ir eilę atstovėjęs.
Andrius Užkalnis

Gerai žinomas žmonėms Saulius Poška, „Mėslitos“ direktorius, ir jo išvedžiojimai, iš kurių juokiasi visa Lietuva, yra tik viena medalio pusė. Man juokingiau yra tai, kad beveik viskas, ką jis pasakoja apie varguolius, kurie noriai perka jo išgalvotos bendrovės išgalvotą produkciją, yra nurašyta tiesiai iš gyvenimo: mėsos dešroje gali ir nebūti, bet būtinai reikia kokios nors pasakos apie liaudišką kilmę, pavadinkim produktą „Močiutėlės“, „Dieduko“, „Seno malūno“, „Klojimo“, ir bus pats tas. Dar nukainuokim dešimčia procentų.

Ir, kartoju, nereikia čia skleisti savo užuojautos kasininkėms. Joms moka mažai, nes jūs norite, kad būtų pigu. Kasininkės atlyginimas – viena iš gamybos išlaidų. Kuo mažiau jai moka, tuo pigiau jūs perkate.

Apskritai, tai labiausiai paplitęs runkelinio mąstymo fenomenas. Runkelis nemato koreliacinio ryšio tarp prekės kainos ir gamybos išlaidų. Jis gali be jokio vargo džiaugtis kokias „dienos pietumis“ kavinėje už devynis litus, ir tuo pačiu metu piktintis, kaip mažai gobšusis savininkas moka darbuotojams. Niekam nekyla ranka paskaičiuoti, kiek dienos pietų reikėtų parduoti, kad sumokėjus nuomą, draudimą, mokesčius valstybei, nupirkus maisto prekes ir atsiskaičius už vandenį, dujas ir elektrą, galima būtų sumokėti tą „nevergišką“ atlyginimą padavėjai, apie kurį taip mėgsta postringauti runkelis. 

Jei jis, tas runkelis, pats turėtų restoraną, jis turbūt mokėtų padavėjams po tris-keturis tūkstančius litų per mėnesį. Arba ne. Bet mes niekada nesužinosim, nes runkelis niekada to restorano neturės. Nors, antra vertus, galima spėti, kokius jis atlyginimus mokėtų – iš tų arbatpinigių, kuriuos jis palieka. Ir dar turi pasiteisinimą „aš palieku arbatpinigių, tik kai aptarnavimo kokybė mane tenkina“. Aha, taip, tikrai. Ne, ponas runkeli, tu niekada nepalieki arbatpinigių. Nes tu niekada neužeini į restoranus, kur bent jau galėtų būti tau patinkanti aptarnavimo kokybė, nes trisdešimt litų už lėkštę maisto tu nemokėjai ir nemokėsi niekada. Tau tai „nesąmonė“.

Taip pat ir su parduotuvėmis. Trys ketvirtadaliai kliedinčių apie mažas parduotuvėles, kur pardavėjai tikrai išmano savo darbą, tokiose net nėra buvę, nes ten jiems viskas maždaug trigubai per brangu. Jie apie jas žino daugiausiai iš filmų ir iš giminaičių pasakojimų apie keliones į užsienį, ir turi susidėliojęs makaulėje paveikslą apie tai, kaip „ten“ viskas sutvarkyta, yra pagarba žmogui ir parduodamai prekei. Tikrai, ponas runkeli, yra. Greičiausiai todėl, kad tokie kaip tu ten neateina.
Štai kodėl aš myliu prekybos centrus. Gerai planuoti, erdvūs, švarūs ir šviesūs, jie daugeliui žmonių suteikia prisilietimą prie aplinkos, kurios, tiesą sakant, jie net nėra nusipelnę. 

Taigi, kiek autoriui už šį straipsnį sumokėjo vertelgos ir kraugeriai? Na, atspėkite. Jau ne viename susitikime su skaitytojais esu sakęs, ir dar kartą priminsiu, kad greta honoraro, gaunu pluoštus dovanų čekių, nemokamas statybines medžiagas dovanų iš statybos verslo ryklių, o vaistų importuotojai man atsilygina raminamaisiais, lieknininančiais, sąmonę šviesinančiais ir atmintį skatinančiais preparatais, kurių taip reikia mano nelengvame gyvenime.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Jovaišas. Skurdo Lietuva pati kalta dėl savo skurdo (595)

Ar yra veiksmingų būdų, kurie leistų radikaliai pakeisti situaciją skurdo Lietuvoje? Taip, iš esmės jų yra du – realus ir fantastinis. Realus būdas – organizuoti tokią loteriją, kurioje kiekvienas visuomenės išlaikytinis kiekvienais metais laimėtų po aukso puodą. Fantastinis būdas – pasiekti, kad toks asmuo liautųsi girtauti bei lėbauti ir pradėtų dirbti.

D. Leinartė. Patriarchaliniai stereotipai – smurto prieš moteris priežastis (164)

Patriarchaliniai stereotipai yra esminė smurto prieš moteris priežastis. Neatsitiktinai JT CEDAW Konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m., smurto ir stereotipų mažinimo ir naikinimo klausimams skirtas bendras straipsnis.

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (351)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (193)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (443)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.