Ar mes nematome, kokiais mastais jie apsirūpina, naudodami „naudinga Lietuvai“ metaforą? Mes nežinojome, kad vyresni vyrai mezga romanus su jauniklėmis studentėmis ir manekenėmis? O gal suglumome dėl to, kad staiga visa tai tapo vieša ir neatitinka oficialios moralios politikos ideologijos?
Kažkas tikrai ne taip politikų ir visuomenės komunikacijoje, jeigu politikams prireikia pareigybinio Seimo padėjėjo kompetencijų sąrašo, kad visuomenei pakomentuoti S.Stomos atvejį. Pasirodo, tame sąraše nėra punkto, leidžiančio daryti karjerą per lovą...
Per šią istoriją Lietuvoje buvo vėl panaudotos tokios frazės kaip „deramas politiko elgesys“, „politinė etika“, „politikų supuvimas“, net „iškrypimas“. Kadangi Lietuvoje metai iš metų politinio elito eksploatuojamas moralios politikos žodynas, norėtųsi mesti platesnį žvilgsnį į Vakarų visuomenę ir paieškoti priežasčių suabejoti valstybine ideologija, bent jau pasenusia jos versija.
Ar kas nors pasikeitė politikos suvokime, valstybės ir piliečio santykyje per 20 a.?
Postindustrinės (postmodernios) Vakarų visuomenės susiformavimas
Sociologija aprašo, kaip kinta visuomenės ir asmens, asmens ir valstybės santykis. Pagrindinis pokytis čia yra tas, kad išnyksta 150 metų Vakarų visuomenę charakterizavęs klasių konfliktas. Sociologai kalba apie tai, kad ekonominė-socialinė gerovė sukūrė sąlygas iki tol neregėtam Vakarų visuomenės individualėjimui. Ne kolektyvas (šeima, klasė, tauta, bažnytinis autoritetas) apibrėžia individualų asmenį, bet pats asmuo apibrėžia save ir visaip stengiasi pabrėžti savo autonomiją.
Kaip tai paveikia politiką? Radikaliausiai tai aprašo Jeanas Baudrillardas savo knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ ir ne ką už jį prasčiau Barry Levinsonas parodo savo filme „Uodega vizgina šunį“ (1998). Idėja tokia: dingo politinė realybė kaip prasminga nuoroda socialinei kovai už teisingumą. Darbininkai gavo per šimtmečius iškovotą geresnį gyvenimą, lygybę prieš įstatymus, žmogaus teises, socialines garantijas. Ir kai „rojus“ buvo pasiektas, susikūrė sąlygos politinei valdžiai perkelti ir formuoti socialines įtampas „kituose pasauliuose“.
Simuliakrų gamyba, karnavalinė kultūra, pseudoproblemos, šou elementai tapo naujieji mechanizmai kurti politinę tapatybę. Demokratija, anot Murray Edelmano, dėl žiniasklaidos virsta spektakliu. Realybės simuliacija teikia politinei klasei imunitetą. Neaišku kas, už ką ir kaip atsakingas. Palyginimui, dabartinė Graikija – iki krizės buvo sukurtas ir sėkmingai veikė ekonominio klestėjimo ir vartojimo simuliakras. Ar kas nors dabar yra atsakingas?
Reziumė: politikos suvokimas jau negali būti maitinamas klasikiniais „bendrojo gėrio“ naratyvais, demokratiniais valstybės-piliečio lojalumo įvaizdžiais. Postmodernioje epochoje reikia kitokių įvaizdžių ir kitokio turinio, nes pasikeitė ir piliečiai, ir politikos mechanizmai.
Maištas Vakarų kultūroje
Amerikiečiai pergyveno vertybių perkainojimą per kontrakultūrinį sąjūdį, hipių epochą, antikarinius judėjimus. Ten 7-8 dešimtmetį įvyko skilimas tarp politikos ir visuomenės, tarp oficialios moralės ir privataus gyvenimo. Ta epocha pirmą kartą tokiu mastu nuvainikavo oficialios moralės šventumą, sužlugdė „bendrojo gėrio“ doktriną, parodė politikos tuštumą, neadekvatumą, dirbtinumą, kad politika iš tiesų neturi nieko bendra su konstituciniais idealais. Kad konstituciniai laimėjimai (kaip rasinės segregacijos panaikinimas) atsiranda ne iš patriotinės valstybinės ideologijos, bet iš ekonominių-socialinių įtampų, spaudimo ir konfliktų.
Prancūzijoje amerikietiško naujos epochos aidai pasireiškė 1968 m. gegužės barikadomis Paryžiuje, lydimi kairiojo egzistencializmo bei Jeano Paulio Sartro vienišiaus būties filosofijos, idealiai pavaizduotoje Jeano-Piero Melvillio filme „Samurajus“ (1967) su Alenu Delonu. Albero Kamiu absurdo filosofija moralę sugražino į turbūt vienintelę jos tikrąją vietą – į individualų žmogaus pasirinkimą, tegu klystančio žmogaus, bet jo paties pasirinkimą. Oficiali kolektyvinė moralė negrįžtamai buvo demaskuota kaip dirbtinio visuomenės būvio išraiška, galinti veikti nebent tik kaip prievarta, visuomet „šventų tikslų“ vedinas neva „pilietinis“ naratyvas.
Pokario egzistencializmą Vakarų kultūroje galima suprasti tik bendrame politiniame lauke – asmens gyvenimo vienkartiškumas prieš oficialios moralės universalizmą, gyvenimo autentiškumas prieš „bendrojo gėrio“ šventeiviškumą (maskuojantį interesus), amžinas politinio lauko priklausymas galios ir išnaudojimo stichijai prieš konkretų geranoriškumą ir pagalbą silpnesniajam.
Kontrakultūrinis maištas iškovojo erdvę asmeniniam pasirinkimui, kurią buvo okupavusi oficiozinė politinė, religinė, elitinė, moralinė kultūra. Seksualinė Vakarų revoliucija iškovojo visuomenei suvokimą, kad kiekvienas esame iš to paties molio drėbtas, kad seksualiniai instinktai toli gražu nėra žmogiškosios esybės periferijoje, bet greičiau priešingai – centrinėje vietoje. Sigmundo Froido idėjos išėjo iš siauro akademinio rato ir tapo plačios visuomenės savęs suvokimo instrumentu, dėl to psichoanalitikas šalia Bažnyčios ir teisininko tapo kiekvienos amerikiečių šeimos gyvenimo palydovais. Prancūzijoje panašų darbą atliko Jeano Lacano psichoanalitinės idėjos, kurios dar radikaliau panaikino realybę kaip pagrindą skirstyti į normalius ir nenormalius (iškrypėlius).
Kontrakultūrinis sąjūdis parodė, kad vienintelė autentiška gyvenimo erdvė yra individuali, bendra tiesa negali nevirsti prievarta, o politikų tiesa yra tiktai kitas išnaudojimo pavadinimas.
Realybė dingo, liko tik naratyvas, arba įvaizdis (kaip sakoma populiarioje reklamoje).
Postmoderni visuomenė ir S.Stoma
Ką visa tai turi bendro su Sauliaus Stomos istorija? Visuomenė, išmokusi 20 a. pamokas, perėjusi vertybių perkainojimo procesus, išsiugdė ironišką, sveikai cinišką santykį su politika ir su vieša erdve. Ji supranta, kad Stoma pateko į tikrai gėdingą situaciją, kurią jis pats susikūrė, nepaisant visų žurnalistės provokacijų. Tačiau lygiai taip pat ji supranta, kad ne ką mažiau blogai elgiasi tie politikai, kurie sunkiu valstybei metu važiuoja į Naująją Zelandiją; tie teisėjai, kurie valstybės teisingumo vardu gina nusikaltėlius; ir tas politinis elitas, kuris piktinasi lietuvių emigracija, o kita ranka sąmoningai sukuria sąlygas, dėl kurių ji vyksta. O juk jie visi kalba apie moralę ir teisingumą.
Ji puikiai supranta, kad ne tiek S.Stomos elgesys su „žaliaake“ pasako apie supuvusią Lietuvos politiką, bet kad tas amžinas politinis diskursas apie „nederamą politiko elgesį“ yra lygiai tas pats politikos supuvimas, tik kita jo pusė. Postmoderni visuomenė supranta, kad moralios politikos įvaizdis senai tapo simuliakru, naudojamu įtakoti politinei konjunktūrai, pvz., atstatydinti iš Seimo.
Postmoderni Lietuva: valstybė jau yra tuščia
Smetoniškos Lietuvos patriotizmas ir valstybės kūrimo entuziazmas šiuolaikinėje Lietuvoje jau išseko. Atotrūkis tarp valstybės ir piliečių – jau įvyko. Ir didžiausia atsakomybė už tai tenka politinei klasei.
Turint tai omenyje, tas politinis naratyvas apie lojalumą valstybei, apie prideramą politikų elgesį skamba kaip eilinis dviveidiškumas, dar giliau laidojantis viltį, kad mes kaip tauta galime turėti garbingus politikus ir politinius veiksmus.
Valstybė jau kuris laikas yra tuščia, kadangi jos nemaitina joks pilietinis angažuotumas.
Skirtingai nuo tarpukario Lietuvos, kai politinė klasė ir visuomenė ja tikėjo ir jai angažavosi, dabartinėje Lietuvoje po sovietinio režimo suformuotų išlikimo, prisitaikymo, bailumo bruožų tokia mitologija virto tik valstybės išsunkimo fasadu.
Mūsų politinis elitas vis dar ja remiasi paaiškindamas reformas, skatindamas eiti balsuoti, propaguodamas viešąją moralę. Tačiau visuomenė vis labiau visa savo esybe jaučia jos dirbtinumą. Kadangi nėra jokios pilietinės aistros, lietuvis emigruoja. Lietuva pamažu tampa tėviškės prisiminimu, bet ne tėvyne, dėl kurios reikia kovoti. Lietuva elitams ir toliau lieka projektu interesams tenkinti be jokios atsakomybės piliečiams. Kol valstybės statusas teikia tam resursų, tol skirtingos elito grupės stengsis išlaikyti valstybės vientįsumo naratyvą. Bet tokiame tuščio lauko žaidime piliečiai jau yra prarasti.
Šiame kontekste S.Stomos istorija tik išryškina didėjantį skirtumą tarp politinio elito, oficialios moralės, tautinio patriotinio naratyvo iš vienos pusės, ir visuomenės lūkesčių, realių pilietiškai angažuotų politinių žingsnių iš kitos pusės.
Pabaigai, drūtai-paprastai: geriau susimovęs Stoma ar bet kuris kitas politikas, bet nebijantis to pripažinti, negu visi tie, kurie galanda liežuvius pasakodami apie politinį Stomos supuvimą ir „nederamą politikų elgesį“. Jau nekalbant apie tuos, kurie viešai sublimuoja (kompensuoja) savo vyriškumą, komentuodami merginimo taktikas. Turbūt lengva pasijusti tikru vyru, kai kažkas taip viešai išstatytas pajuokai?