Krizės metais ir po sunkmečio darbo rinkoje populiariausi buvo jauni žmonės – darbdaviai laukė jaunų ir pigių piliečių iki trisdešimties.
Tačiau dabar vis dažniau girdėti, kad reikalingi vyresni. Ne tik todėl, kad darbuotojų trūksta ir jų jau tenka su žiburiu ieškoti, bet ir todėl, kad netikėtai paaiškėjo, jog pasaulis nesibaigia paslaugų centrais, kur reikia gerų kompiuterinių žinių ir tobulos anglų kalbos.
Pasaulis nesibaigia ir moderniose įstaigose bei startuoliškose įmonėse, kur reikia tobulos anglų kalbos ir puikių savireklamos bei savęs pardavimo įgūdžių, rezultatas ne toks svarbus kaip pakuotė.
Netikėtai paaiškėjo ir tai, kad žilagalvių karta būtent tas augančios ekonomikos variklis, kurį dar galima sėkmingai ir, svarbiausia, nebrangiai išnaudoti.
Kalbu ne apie algas ir jų dydį, o apie tai, kad vis vyresni žmonės gauna progą dirbti už pinigus. Sveikatos jie dar turi, vaikai užauginti, tėvadienių ir mamadienių nereikalauja, akių dėl algos padidinimo, nes „viskas brangsta“ nedrasko, pensinis amžius ilgėja, todėl ramiai sau kruta darbovietėje iki pensijos ir ilgiau.
Ir šiaip, kadangi pasirinkimas darbo rinkoje menksta, vidutinis statistinis direktorius jau nebereikalauja, kaip 2009 m. rašydamas skelbimą naujos valytojos ar kaimo parduotuvės pardavėjos paieškai „ anglų kalba ir aukštojo mokslo diplomas privalomi“.
Tai, kad pretendentei turėjo būti iki trisdešimties, buvo tarsi savaime suprantama.
Jei reikia statistikos, tai 2009 m. 60–64 metų dirbančiųjų buvo 56,8 tūkst. 2018 m. jau 105,7 tūkst. Pusantro karto padaugėjo netgi dirbančių 65 metų ir vyresnių.
Kita priežastis, kodėl žilagalviai vėl populiarėja – su jais dar įmanoma susikalbėti. Dirbant su Y ar Z kartomis netgi trisdešimtmečiui direktoriui sparčiai daugėja žilų plaukų ir raukšlių, kurios blogai atrodo talpinant savo nuotraukas feisbuke.
„Buvome pasamdę 4-5 jaunus žmones, kurie prieš įsidarbindami pasakojo, kaip labai nori dirbti, ieško darbo, kurį galėtų derinti su studijomis. Po 2-3 darbo savaičių dažnai jie persigalvoja, sako, kad nebenori dirbti, nes draugai ilsisi, arba paaiškina, kad dirbti nebeleidžia tėvai.
Nors pagal sutartį žmogus dar turi tam tikrą laiką atidirbti, tačiau jie skambina į biurą, pykstasi su administratore ir ginčijasi, kad nieko neprivalo“, – savo patirtimi apie darbuotojų paiešką pasidalijo verslininkas (vardas ir pavardė žinomi).
Pašnekovas primena, kad pasirašiusiam darbo sutartį žmogui išeiti iš darbo tą pačią dieną neleidžia teisės aktai.
„Mes investuojame į naujo darbuotojo, 19-21 m. amžiaus, apmokymus, pavyzdžiui, kaip dirbti su kasos aparatu, papasakojame apie prekes, tai mums užtrunka apie dvi savaites. Mokymai vyksta darbo metu. Bet jei žmogus nori išeiti iš darbo, reikia žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Juk reikia surasti kitą žmogų į jo vietą“, – dėstė jis.
Pasak jo, sudėtinga rasti patikimų darbuotojų, kurie užimtų pardavėjo-konsultanto pareigas.
„Apie 18-mečius, kurie ateina dirbti vasarai aš net nekalbu, jie visiškai nejaučia atsakomybės. Buvo mergina, kuri atėjo dirbti, pasakė, kad nori išeiti, sutarėme, kad dar 3 dienas atidirbs, bet kitą dieną ji tiesiog dingo. Paskui mergina sugalvojo istoriją, kad jos mamai pasidarė bloga ir ją reikėjo nuvežti į ligoninę, nors jokių tai įrodančių pažymų nėra“, – piktinosi verslininkas.
Stebėtis gal ir neverta, nes dar visai neseniai dažnai darbuotojai ieškojo dingusių darbdavių, kurie išnykdavo su visais dokumentais ir skolomis.
Prasidėjus sunkmečiui net teko keisti įstatymus, kad tokie žmonės, kuriuos apgavo išgaravusios įmonės, galėtų įsidarbinti kitur.
Naujoje studijoje skaičiuojama, kad Y kartos atstovai darbovietes keičia apie 7 kartus per gyvenimą, tuo metu Z karta Amerikoje tai padaro 15 kartų.
Tačiau stebėtis tokiais procesais vargu ar verta. Dar neseniai Lietuvoje apie žodžio laikymąsi ir elementarią pagarbą darbuotojui kalbėti taip pat buvo galima tik su didelėmis išlygomis.
Profsąjungos, kaip civilizuotas tarpininkas, suderinantis darbuotojo ir darbdavio interesus, realiai šios funkcijos neatlieka.
Šiandien laikai pasikeitė. Jaunimui nieko nereiškia apsisukti ant kulno ir tiesiog išeiti pro įmonės duris, kad daugiau niekada nebesugrįžtų. Kadrilį jau šoka darbdavys, nes neaišku, kaip „išdarbinti“ tokį pilietį. Galima tiesiog „pamiršti“ ateiti į sutarties pasirašymą, nors įveikti šimtai kandidatų ir bendrovei žmogaus paieška kainavo kelis tūkstančius eurų.
Realybėje netgi atsirado reiškinys, kuris anksčiau daugeliui darbdavių buvo žinomas tik iš nuogirdų – „motyvacija“.
Jei neseniai teko peržvelgti darbo skelbimus, veikiausiai pastebėjote, kad šie darosi vis ilgesni. Kompetentingą atlyginimą vejasi nemokami vaisiai pusryčiams, sporto klubo prenumeratos, biudžetas asmeniniam tobulėjimui bei namus primenanti ofiso aplinka, o kur dar lanksčios darbo valandos, komandos stiprinimo pramogos ar kasmėnesiniai priedai už pasiektus rezultatus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Prie to paties straipsnio vienas iš komentatorių sudėlioja taškus:
Samdau žmones ir nesu iš IT, statybų ar finansų sektorių. Moku tikrai labai daug.
Tepasakysiu viena: įsivedžiau amžiaus cenzą 45+, nes:
1. 18-25 metų dirba 2-3 mėn. O jų frazė „mokausi greitai“ tai anekdotas. 2/3 darbe žioplinėja ir ieško kas kitas gali padaryti, jokios atsakomybės už žinias ir darbo rezultatą. Jokio lojalumo.
2. 25-35 metai turi žinių, bet pastoviai ieško kur geriau. Atsakomybes kažkiek daugiau. Jokio lojalumo. Laiko save pačiais protingiausiais.
3. 35-45 m. Turi patirties, žinių bet save pervertina. Atsakomybės nemažai, bet reikalauja algų iš debesų... kartais atrodo net juokinga.
4. 45 + m. turi visko. Atsakingi. Lojalūs. Tik jau labai atsargūs. Gal kiek lėti. Puikūs darbuotojai, nežinau, kodėl juos nuvertina. Gal todėl, kad jų vadovai, kuriems apie 30 metu laiko save pačiais protingiausiais.
Reikia moralo? Jo nebus. Tiesiog tampame normalia visuomene, kurioje vietą jau gali rasti visi ir tas džiugina.