Tokį tikslą turėjo ir filmo kūrėjai, anonse skelbę: „Padėkite mums įrodyti, kad legendiniam herojui reikia atgimti“. Oficialioje svetainėje filmas apibūdinamas kaip istorinis nuotykių.
Deja, istorinis šio herojaus prototipas buvo plėšikas, ne daugiau. Pirmoji žinių apie Tadą Blindą kelios dešimtys metų po jo mirties surinko netoliese gyvenusi Lazdynų Pelėda (Sofija Pšibiliauskienė). Vietiniai žmonės jį minėjo tik blogu žodžiu. Laiškuose Povilui Višinskiui Lazdynų Pelėda svarstė, kad Tadas Blinda į mišką plėšikauti išėjęs dėl savo paleistuvės motinos, ypač dėl jos romano su kunigu.
Labai kūrybiškai pasinaudojęs Lazdynų Pelėdos medžiaga, Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis 1908 m. sukūrė dramą „Blinda“ apie paprastų žmonių gynėją. Atsirado literatūrinis personažas - nepagaunamas kovotojas už teisybę. Taigi, dėl visko (kaip visada) kaltas Vytautas Landsbergis, - autorius yra jo senelis.
Tarpukario Lietuvoje kūrėjai rado vertesnių puslapių ir herojų mūsų krašto istorijoje, todėl Blindą atsiminė keiksnodami tik Luokės apylinkių senoliai.
Sovietiniais laikais viskas, kas prieš ponus išnaudotojus, reiškė revoliucinį masių sąmonėjimą ir buvo idėjiškai teisinga. Dailininkas Fridrikas Samukas sukūrė komiksą „Blinda – svieto lygintojas“, kuris 1968 m. skelbtas vieninteliame to meto satyriniame žurnale „Šluota“. Anonse idėja nusakyta trumpai ir aiškiai: Blinda iš ponų atiminėjo ir vargšams išdalino. Visai kaip ponai bolševikai.
Revoliucinių nuotaikų atspindėjimas buvo minimas nebent partinio aparato ataskaitose apie serialo poveikį liaudžiai, o žmonės tiesiog žavėjosi gavę nenusileidžiantį tiems keliems matytiems užsienio serialams lietuvišką filmą, kurį žiūrėdami, slapta giliai širdyje galėjo tapatinti save su laisvę mylinčiu kovotoju prieš raudonąją poniją.
Vietos žmonių pasakojimus apie plėšiką Tadą Blindą paremia istoriniai dokumentai. Atgavus Nepriklausomybę, istorikas Kazys Misius 1993 m. paskelbė Kauno gubernatoriaus raštą Vilniaus generalgubernatoriui, kur pasakojama, kad vagį ir arkliavagį Blindą 1877 m. Luokėje nulinčiavo apie 300 valstiečių. Kažkas atpažinęs plėšiką smuklėje, ir nebeapsikentę dėl patirtų skriaudų žmonės jį tiesiog aikštėje užplumpino. Palaidojo jį be jokios pagarbos - nešventintoje Luokės kapinių savižudžių vietoje.
Šitas „herojus“ buvo ne iš vargšų kilęs: gimęs 1846 m., vos 20 sulaukęs iš motinos gavo 40 ha žemės, bet ūkiu nesirūpino ir ėmėsi plėšikauti. Akivaizdu, kad tik ką praūžęs sukilimas jo brandai įtakos neturėjo. 1867 m. policijos raporte rašoma, kad Blindos gauja degino valstietį šiaudais ir badė adatomis, taip išgaudami iš jo 13 sidabro rublių. Apie šito „herojaus“ pasekėjus praėjusią savaitę galite paskaityti „Kaukėta plėšikų gauja kankino šeimą Marijampolės rajone“. Pridėta labai šiuolaikiško Blindos nuotrauka, vieniems dvelkianti nuotykių romantika, o kitiems – pasityčiojimu ir smurtu. Vietoj to, kad emigruotų, žmogus liko savo žemėje ir įkūrė lentpjūvę. Už tai pas jį prisistatė – kad pasidalintų.
Tokių blindų pilnos Lukiškės ir Pravieniškės. Plėšikai visais laikais mėgo pinti sau kankinio ar didvyrio vainikus, tik ar menininkai yra tam, kad patarnautų jiems, - net ir po šimto metų kaldami visiems į galvą vagies vardą ir jo retušuotą portretą? Graikai kadaise Artemidės šventyklos padegėjo vardą uždraudė minėti, kad paskandintų jį užmarštyje.
Serialo scenarijaus autorius Rimantas Šavelis perestroikos ir glasnost laikais 1987 m. išleido romaną „Tadas Blinda“. Tai retas atvejis, kada scenarijus virsta romanu, o ne atvirkščiai. Matyt, autoriui reikėjo pasakyti tai, ko anksčiau cenzūra neleido.
Suprantu, kad literatūrinis personažas turi savo gyvenimą, ir daug Prancūzijai nusipelnęs kardinolas Rišeljė mažai ką bendro turi su Aleksandro Diuma išmone. Tiems, kas domisi istorija, pravarčiau skaityti istorikų darbus, o ne istorinius romanus. Tačiau šio filmo kūrėjai labai aiškiai bandė sieti kūrinį su istorija, pasitelkdami į anonsą net T.Blindos proproproanūkę. Keisti laikai, kada nebesigėdijama turėjus banditą savo giminėje.
Kadangi scenarijaus autorius plunksną išmiklino prie šlykščiažodžių rinkinio „Zero II“, šitame filme vadovaujasi ta pačia nuostata: jei prasčiokas, tai turi visur minėti antrą galą. Jei kaimietis, jam dera sakyti šūdas ir boba. Ne vieną vasarą esu rinkęs tautosaką po Lietuvos kaimus, ir niekad negirdėjau paprastų žmonių švaistantis nepagarbiais žodžiais.
Žodis „praba“ visai nebūdingas kaimiečio leksikai, o kelis kartus filme kartojamas Blindos pareiškimas „mano subinė auksinės prabos“ aiškiai ir beviltiškai pretenduoja į sparnuotas liaudies frazes. Tačiau daliai žiūrovų kalbos apie pirštus užpakalyje sukels didelį pasitenkinimą.
Kita dalis, ko gero, dar didesnė, yra krepšinio sirgaliai. Tai dėl jų kaimiečiai miške sumuša rankomis lyg Lietuvos krepšinio rinktinė prieš rungtynes. Visiems visko filme atseikėta, kad tik patiktų. Radžiui į čigono vaidmenį lėšų pritrūko, ne kitaip.
Bet kai galvoji, ar tai geras psichologinis filmas – ne, ar likimo drama – ne, ar geras istorinis – ne. O gal tai geras veiksmo filmas? Irgi ne. Nei gerų muštynių, nei įspūdingų dvikovų, nei kvapą gniaužiančių gaudynių.
Režisierius, pasakodamas apie filmą ir meilę Lietuvai, suplaka į vieną ir krepšinį, kuris yra pramoga, ir Baltijos kelią, kuris paženklino apsisprendimą dėl Nepriklausomybės, ir Sąjūdį, kuris buvo žvaigždžių valanda mūsų pilietiškumui. Tačiau krepšinį jis mini dažniausiai. Vargu ar vien tik įtikti norėdamas. Tokia ta triukšmingos masinės meilės išraiška, kurios menu nepaversi.
Pats kūrinys rodo, kad galima sunešti ir suplakti į krūvą viską, kas gali priminti ką nors populiaraus, net modifikuotą „Stoličnaja“ degtinės reklamą „umom litvinov neponiat“.
Režisierius teigia, jog tokių herojų mums reikia. Jo manymu, Mantas Jankavičius tiesiog organiškai tiko šiam vaidmeniui. Turbūt Donatas Ulvydas tiksliai įžvelgė būsimo aktoriaus ir herojaus panašumą, nes tik neturintis ką pasakyti nebrendyla gali jaustis labai kietu bajeristu, pareikšdamas Kaune plačiai įvairiaamžei auditorijai, jog vaidmenį gavęs, „nes permiegojau su režisieriumi“. Cool vyrukas.
Pati Blindos tema irgi jau buvo išbandyta Nepriklausomybės metais: 2004 m. rugsėjo 1 d. Andrius Mamontovas pasveikino jaunimą su naujais mokslo metais miuziklu „Tadas Blinda“. Jo pasisekimas, matyt, paliko gilų įspūdį prodiuseriui Žilvinui Naujokui, nes po kelerių metų šis ėmė brandinti idėją apie filmą. Vienas kitą įkvepia – dabar ant filmo bangos miuziklas išplauks į teatro sceną. Lauksime ir paminklo.
Garbė luokiškiams, kad jie iki šiol nepasidavė šitam blūdui ir Luokės aikštė nepervadinta bandito vardu. Mat po to jau reikėtų sukrusti ir Kauno Vilijampolei, ir Panevėžio Tulpių gatvės rajonui. Vilniuje sušaudytas banditas Borisas Dekanidzė palaidotas garbingose Antakalnio kapinėse. Laikas būtų savivaldybei pratęsti pagarbos demonstravimą ir perimti kapo globą savo žinion.
Dažnai pasitaiko, kad iš paviršiaus geros idėjos pasirodo darančios priešingą giluminį poveikį. Štai dabar A.Mamontovas skatina aukoti Zambijos vaikams. Skamba jaudinančiai ir politkorektiškai. Turėkite omenyje, kad Zambija yra viena didžiausių pasaulyje vario tiekėjų. Toje šalyje sukuriami milžiniški pinigai, kuriuose maudosi valdantieji. Paremti tos šalies vaikus – tai padėti vietiniams oligarchams sutaupyti pasivogtas lėšas ir užsienio pinigais prigesinti žmonių neviltį, kad ji nepratrūktų visuotiniu protestu ir kad būtų išsaugotas krašto plėšimo aparatas.
Kaip mestos didžiulės lėšos Algirdo Brazausko žaisliukui pastatyti pasmerkė griuvimui šimtus dar išlikusių Lietuvos dvarų, taip kūrybinė energija, švaistoma Blindos įvaizdžiui kurti, palieka dirvonuoti garbingiausius mūsų istorijos puslapius. Vien pažvelgus į tą patį 19 amžių: kas šiandien plačiai mini lietuviškos Žanos d‘Ark grafaitės Emilijos Pliaterytės vardą, kas didžiuojasi sukilėlių dalgininkų būriais, kurie varė siaubą reguliariajai rusų kariuomenei?
Tačiau baigdamas norėčiau pagerbti visus filmo kūrėjus už įrodymą, jog pasiryžimas ir pastangos įveikia visas, rodosi, neįveikiamas kliūtis. Kada sužinai, jog dėl lėšų stokos teko atsisakyti kelių scenarijaus puslapių, supranti, kad šalia kūrybos nuolat kirbėjo išgyvenimo klausimas, ir jie visi tai ištvėrė.
Kada filme girdi primygtinai užduodamą klausimą: „Kur Blindos alus?“, ir titruose matai aludarius tarp rėmėjų, gali suvokti, kaip liūdna Lietuvoje, kur pinigai įsivaizduoja ne paremiantys meną, o nusiperkantys teisę jį gadinti, - kaip tie statybų finansuotojai, kurie Vilniuje Gedimino prospekte pareikalavo uždengti atkurtos Merkurijaus skulptūros nuogybes. Valdžiai už finansavimą, matyt, skirtos lozunginės deklaracijos apie laisvę ir okupantus. Nežiūrint visų pančių, filmas gimė.
Kas labiausiai įsiminė? Pritariu ne vienam iš savo draugų, kuriuos labiausiai sužavėjo atskleistas Lietuvos gamtos grožis. Tokia žaluma, tokie balsvi besidriekiantys pažeme rūkai, toks tamsus vandenų mėlis ir rasoti voratinkliai. Ir visa tai, inkrustuota Ievos Narkutės balade, suskamba širdyje Tėvynės meilės gaida. Tai yra tikro meno apraiška. Jis ateina be šūkių ir be pataikavimo ir užkariauja mūsų širdis. Tas, kuris pajus tą meilę filme ir ją išsaugos, nebegalės teršti paežerių ir miškų, nes kūrėjai bus juos įkėlę jam į sielą.