Vieni žmonės apsiginklavo malda, kiti – akmenimis, kuriuos paleido į santūrius eitynių dalyvius, ir užuot šeštadienį skyrę taikiems santykiams šeimoje puoselėti, demonstravo pilietinę poziciją. Demonstravo aistringai ir nedviprasmiškai, kaip kad parlamentaras Petras Gražulis, perlipęs per tvorą su tokiu ryžtu, lyg vytųsi kaimynų vaikiščius, iškūlusius jo prabangaus automobilio langą.
Visuomenės sujudimą dėl eitynių „Už toleranciją“ ir įsitikinimą, kad homoseksualumas prieštarauja dieviškajai (katalikiškajai) tvarkai, galima aiškinti iš įvairių požiūrio taškų – socialinio, psichologinio, psichoanalitinio, kultūrinio, antropologinio.
Knygoje „Smurtas ir šventybė“ („Violence and the Sacred“, 1972) prancūzų filosofas René Girardas išplėtojo savo teoriją apie aukos mechanizmą, pasitelkdamas archaiškųjų bendruomenių aukojimo ritualus. Aukojimas Girardui – tai smurto aktas, nukreiptas prieš surogatinę auką. Parinktoji auka, tapdama savotišku atpirkimo ožiu, į save sugeria visuomenėje susikaupusią smurto, prievartos, pykčio atmosferą.
Kaip klasikinį tokio atpirkimo ožio pavyzdį galima paminėti dvidešimtojo amžiaus antisemitizmą. Kyla klausimas, ar dabartinis protestas prieš homoseksualus kaip asmenis, turinčius lygias teises egzistuoti visuomenėje, ir pasipriešinimas paradui „Už toleranciją“ leidžia visuomenei prasmingai išlieti susikaupusią prievartos energiją ir atsinaujinti visuomis prasmėmis. O gal vis dėlto jai, išsekintai ekonominės ir vertybių krizės, purtomai pedofilijos skandalo atgarsių, reikėtų ieškoti kito atpirkimo ožio ar tiesiog atpirkimo. Galbūt ritualinį apsivalymą derėtų pradėti savo kieme, o ne bandant įteigti sau ir kitiems, kad kalti jie – homoseksualai, sudrumstę prigimtinio nekaltumo ir tyrumo vandenis.
Savitai (ne)tyrumo, (ne)tvarkos sampratas ir visuomenės normas, kurios remiasi šiomis sampratomis, interpretuoja dvidešimtojo amžiaus antropologė Mary Douglas knygoje „Tyrumas ir pavojus“ („Purity and Danger“, 1966). Pasak jos, tyrumo, arba švaros taisyklės egzistuoja daugelyje socialinių lygmenų – nuo privačios iki viešosios sferos – tuose lygmenyse diktuodamos atitinkamą elgesį, pradedant nuo to, kokį maistą rinktis (Toroje išdėstytos košerinės mitybos taisyklės etc.) ir baigiant tuo, kaip priimta elgtis, rengtis, kalbėti.
Kurdama tokias taisykles, visuomenė bando save pačią apsaugoti nuo savosios struktūros pažeidimo. Bet koks išėjimas iš struktūros ribų, jos sutrikdymas automatiškai traktuojamas kaip nešvarumas, – tai liga, degradacija. Nešvara, netvarka, pavojumi virsta tai, ką visuomenė interpretuoja neigiamai – kaip dalykus, kurie gali sugriauti jos tvarką iš vidaus. Tvarka iš chaoso atsiranda formuojantis binarinėms opozicijoms – šviesa/tamsa, už/prieš, vyras/moteris. Todėl tai, kas netelpa į sistemos rėmus, privalo būti pašalinta. Tai purvas. Tai anomalija. Tai nešvaru, todėl pavojinga ir amoralu. „Anomalija“ yra purvas sistemoje. Balta varna visuomenėje. Objektai, nepriklausantys šiuo gyvenamuoju momentu egzistuojančiai sistemai, be kompromisų pasmerkiami anomalijos diagnozei; mokslininkės teigimu, „tyrumas – tai pokyčių, nevienareikšmiškumo ir kompromisų priešas.“
Visuomenės narių, ginančių esamą sistemą ir bandančių apsaugoti tai, kas, jų akimis, yra normalu, pastangos tėra desperatiškas bandymas išlaikyti tvarką. Neleisti tam, kas, jų nuomone, nešvaru, egzistuoti lygia greta su jų tvarkingais ir teisingais gyvenimais. Neleisti išmušti pagrindą iš po kojų. Todėl galima daryti prielaidą, kad tai, ką šeštadienio rytą gynė monsinjoras su maldininkų palyda, yra ne dieviškieji įstatymai. Jis gynė „šventybę“ (the sacred) ta prasme, kuria šį žodį vartojo Emile Durkheimas ir jo mokiniai: pačią visuomenę kaip sistemą nuo jai pavojingos netvarkos, chaoso ir purvo.
Tačiau vadinamasis purvas, kaip sako Mary Douglas, niekada nebūna vienareikšmiškas. Tai, kas nešvaru vienoje sistemoje, gali būti švaru ir šventa kitoje. Vis dėlto esant vienos sistemos ribose ir rėmuose, apribojant ir įrėminant savo mąstymą, yra sunku, jei įmanoma, pamatyti bendrą vaizdą. Pamatyti, jog mes gyvename visuomenėje, kuri jau seniai nėra, o gal niekada ir nebuvo, vientisa baigtinė sistema, reguliuojama binarinių opozicijų. Epochoje, kurioje statistinio lietuvio pasididžiavimas, didžiulis plazminis televizorius ant sienos, gali rodyti visas vaivorykštės spalvas, vien juodai-baltą vaizdą rodantis „Šilelis“, kaip ir monochrominis mąstymas, yra paprasčiausiai atgyvenęs.
Tokioje šviesoje visai kitaip nuskamba maldų metu ištarti žodžiai, jog homoseksualumas – liga, o homoseksualumo skleidimas – nusikaltimas. Svarbu yra suvokti, kad tai, apie ką dabar karštai diskutuojama, yra net ne priešingų lyčių žmonių santuokos svarba reprodukciniams tikslams, t. y., žmonijai kaip rūšiai išlikti. Kardai kryžiuojami ne dėl santuokos kaip šventos sąvokos išniekinimo. Homoseksualų santykiai yra įsivaizduojama grėsmė fundamentaliai vyro ir moters skirčiai. Su religija tai neturi nieko bendra.
Dievas kaip etinė kategorija gali sėkmingai dalyvauti tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje, tapdama rimtu argumentu tiek „už“, tiek „prieš“. Tai, kas kelia didžiausią nerimą eitynių opozicijai, yra visuomenės tvarkos ir nusistovėjusių lyčių vaidmenų laužymas. Būtent tai tvarkdariui, su rožančiumi saugančiam visuomenės ribas ir jos neliečiamas teritorijas, siekiančiam paaukoti surogatinę auką vardan kilnesnio tikslo, atrodo šventa. Ne veltui maldų metu plėvesavo ir atsinešta Lietuvos vėliava. Tačiau ar tikrai reikia saugoti visuomenę nuo savęs pačios?
Autorė studijuoja religijų studijų programos doktorantūroje Velingtono
Victoria universitete (Naujoji Zelandija).