Nestebina Rytų kaimynų sprendimai. Nuo pat pradžios buvo aišku, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas neatkeliaus į Vilnių. Pirma, jis buvo kviečiamas per vėlai. Galingos šalies prezidento užsienio kelionės paprastai rengiamos prieš pusmetį. Antra, didžiųjų šalių vadovai nėra linkę keliauti į mažesnes šalis, jie laukia, kad pas juos atvyktų mažiau galingų kaimynų lyderiai.
JAV prezidentas vieną kartą lankėsi Lietuvoje, Lietuvos prezidentai stengiasi kas kelerius metus nuvykti į Vašingtoną. Tad pagal „protokolą“ prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmoji turi vykti į Maskvą. Trečia, Kremliui Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventė nėra tinkamiausia proga pirmajam vizitui. Nostalgija imperijai dar nėra užgesusi, Kremliaus vadovas neskubės švęsti jos žūties. Tad neatmestina galimybė, kad kvietimu buvo siekiama suteikti prezidentei pretekstą nevykti į Maskvą gegužės mėnesį.
Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos nutarimas neatvykti yra gera pamoka tautinei tuštybei pasidavusiems politikams bei apžvalgininkams. Stebint diskusijas žiniasklaidoje, susidarė įspūdis, kad ne vienas manė, jog savo kvietimu Lietuva didžiai pagerbs Lukašenką, o nekviesdama - jį pamokys ir nubaus. Lietuva esą turi saikingai dalyti savo malones, nesuteikti jų nenusipelniusiems.
D.Medvedevo ir A.Lukašenkos neatvykimas nėra tragedija. D.Grybauskaitė nurodė, kad abi šalys pakvietė ją jai patogiu metu apsilankyti jų šalyse, tad ketina ir toliau vystyti dvišalius santykius. Santykių gerėjimas yra svarbesnis negu vienkartinis vizitas.
Į šventes buvo kviečiami Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos prezidentai. Visi trys neatvyko. Nežinau kodėl, bet manyčiau, kad tai iš dalies buvusio prezidento Valdo Adamkaus politikos vaisius. Per paskutinius dvejus V. Adamkaus prezidentavimo metus Lietuva dažnai kritikavo didžiąsias ES valstybes, nes jos esą labiau vertina pelną ir prekybą su Rusija negu europines vertybes, savo veto net atidėjo ES derybas su Rusija. Vaizduodamasi principų ir vertybių sargu, supriešindama savo įsipareigojimą dorybėms su partnerių abejingumu, Lietuva davė suprasti, kad partneriams principai ir vertybės svetimi ar nesvarbūs. Atseit, mes principingi, o jūs ne. Pasiskelbti doros sergėtoju yra nekuklu, pakartotinai abejoti savo sąjungininkų principingumu – nepriimtina.
Iškilmėse nedalyvavo nė vienas iš pagrindinių ES vadovų, nei Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso, nei ES pirmininkas Hermanas van Rompuy, nei ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton, nei Europos Parlamento vadovas. Nepateisinama, kad nė vienas iš jų nesiteikė atvykti. Šventė buvo neeilinė. Tik kelios iš 27 ES šalių neseniai atgavo savo nepriklausomybę ir turi tokių progų. Kelionė į Vilnių nebūtų sukūrusi kokio nors varginančio precedento. Buvo minimas Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetis, taigi buvo minimos reikšmingos, o ne eilinės metinės. Tiesiog nesuprantama, kaip ES vadovai, kurie nuolat keliauja po pasaulį, dažnai net į gana nesvarbius susitikimus, nerado laiko pagerbti naujos savo narės ir jos žmonių.
Nežinau, ar Lietuva ragino šiuos atsakingus ES pareigūnus dalyvauti iškilmėse, nors ji turėjo atkakliai tai daryti. Jei jie patys nesuprato šventės reikšmės, nes beveik nieko nežino apie Lietuvos praeitį, tai reiškia, premjero Andriaus Kubiliaus žodžiais, kad Lietuva neatliko savo namų darbų. Iš tiesų, būtų vertingiau europiečius supažindinti su Lietuvos laimėjimais negu su Rusijos niekšybėmis, nors tai ir suteiktų mažiau malonumo.
Kiekvienu atveju Lietuva turi tyliai bet tvirtai reikšti savo nepasitenkinimą ir nusivylimą ES laikysena, daryti spaudimą, kad ES panašios kiaulystės neiškrėstų Estijai ar Latvijai. Jei Lietuvos politikai protingiau elgtųsi, paaiškėtų, kad Lietuva nėra pasmerkta būti izoliuota ir nereikšminga.