Iš esmės politologu tampama, kai taip apsisprendžiama – toli gražu nebūtina baigti kokių nors politologinių mokslų ar kaip nors pagrįsti savo gebėjimą politologuoti. Lietuvoje yra dešimtys žmonių, kurie šmėžuoja televizijose, reiškiasi spaudoje ir yra tituluojami (tituluojasi) politologais, nors yra baigę istoriją, matematiką ar ekonomiką.
Taigi politologais jie tapo tiesiog savo laisvu apsisprendimu (perskaitę kelias knygas ar nusprendę, kad gali tas knygas perpasakoti kitiems), galbūt dėl to, kad kalbėti prisistačius politologu, atrodo solidžiau nei tiesiog kalbėti. Nors pats turinys nuo to nelabai keičiasi...
Ypač tai atrodo žavingai, kai susitinka bent keli politologai - taip kaip stiliaus dizaineriai gali mirtinai susiginčyti dėl šviesiai melsvai kakavinės spalvos gaivaus persikinio atspalvio tinkamumo užuolaidų kutų tarpuose, taip ir politologai gali priblokšti savo ekspertinėmis žiniomis ir pastebėjimais. Pavyzdžiui, vienas greitkalbe garantuoja, kad vyriausybė jau tuoj tuoj kris, o jei nekris, tai žlugs visa valstybė ir bus dar blogiau.
Tuo tarpu, kitas romiai postringauja, kad ministrų kabinetas laikysis dar ilgai, nes nėra jokių prielaidų atsirasti naujai vyriausybei. Paskaitęs tokius pasisakymus, natūraliai pagalvoji, kad sąvoka „glušas“ yra kažkuo artima. Arba konkretiems politologams, arba jų požiūriui į tuos, kurie skaito jų „komentarus“. Juk vartyk kaip nori, bet negali vyriausybė tuo pat metu ir likti, ir trauktis.
Viena vertus gerai – jei vyriausybė krenta/išsilaiko stabili, mes žinom, kuris politologas yra tikras asas, padedantis susivokti politikos džiunglėse o kuris - niektauza šarlatanas. Bėda tik, kad jie priprognozuoja tiek, kad labai greit pasimiršta, kas, ką ir kada žadėjo. Be to, politologai laikui bėgant pradeda lengvai gludinti savo nuomonę, kol ilgainiui ji tampa panaši į „šis politikas iš esmės nėra blogas žmogus, tik eventualiai jo vertybių sistema, kaip galėtų pasirodyti kieno nors subjektyviu požiūriu, nebūtinai visada atitinka konvencinį supratimą, tačiau tai juk vertybė mūsų pliuralistinėje demokratinėje visuomenėje“. Bala žino, ką tokia sąvoka galėtų reikšti, bet atrodo gana moksliškai, ir, kas svarbiausia, po mėnesio leidžia jos autoriui teigti „o ar aš nesakiau“. O juk žmogus išties kažką sakė...
Ar be tokių politologų-parodijų pavyzdžių Lietuvoje yra kažkas panašaus į vakarietišką analogą? Žmonės, atsidavę mokslui, linkę analizuoti ir vertinti kritiškai? Tokių, kurie dėl galimybės gauti kokį nors projektą nepakeis nuomonės, kurie nekomentuos to klausimo, kurio neišmano, kurie pateikę klaidingą prognozę, bent kartais tai pripažins? Greičiausiai jų yra, gal ne taip ir mažai (nors žinant, kad jaunimą ruošia būtent mūsų šalies politologijos „asai“, labai optimistiškai nusiteikti nereikėtų).
Gal jie kada nors ir prasimuš į dienos šviesą, tačiau kol kas Lietuvoje dominuoja politologų-improvizatorių klika, kurie ropščiasi ant bačkos ne todėl, kad turi ką pasakyti, o vien tam, kad būtų pastebėti ir pasamdyti bravūriškai manipuliuoti prielaidomis ir visuomenės nuomone ir niekaip neatsakyti už savo žodžius.
Dabar kartais atrodo, kad vyksta viešai nepaskelbtas realybės šou „LT politologas“, todėl tiek daug jų turi būtinai kažką paporinti iš TV ekrano, internetinių svetainių ar radijo imtuvų. Nes jei nekalbėsi tu – gali atsirasti kitas, kuri saldžiom prognozėm sudomins plačiąsias mases. Todėl – atsargiai - jūsų smegenų tyko politologai.