Didieji laisvės šaukliai, kairieji, intelektualai, akademikai, protingi ir šiuolaikiški žmonės pateikė skundą dėl „neetiškų“ šio asmens pasisakymų. Nesigilinsiu, kas yra etiška, o kas ne, - tai palieku davatkoms. Daug svarbesnis klausimas – kas yra laisvė? Ir kodėl tie, kas iki šiol, atrodo, nešė jos deglą, staiga nusprendė užkurti laužą ir sudeginti ant jo vieną „eretiką“, išsakiusį tik savo asmeninę nuomonę, kuri, sutinku, nebuvo pagarbi tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu.
Radikalus ir nešiuolaikiškas interviu sulaukė puikaus atsako iš Nidos Vasiliauskaitės ir atrodė, kad mes tvirtai galime pasigirti atviros visuomenės žaidimo taisyklėmis: laisvai reikšti mintis ir ginčytis, kritikuoti, nesutikti, ir – visai nebijau šito žodžio – nekęsti vienas kito, neperžengdami teksto ribų.
Tačiau tai, kas, bent jau man, iš pradžių pasirodė, kaip intelektualinė kova tarp skirtingas idėjines viršūnes užėmusių akademikų, staiga virto daugiau nei apgailėtinu farsu: skundu VU etikos sargams.
Tuo Lietuvos intelektualai dar kartą įrodė, kad ši valdžia, kurią turime, nėra liaudies atspindys – tai visos visuomenės atspindys. Ir nesuprantama tampa mintis, kodėl šie žmonės vieną dieną kritikuoja valdžią dėl laisvės ribojimo, o jau kitą kritikuoja savo kolegą, kai šis „neįtinka“ su savo nuomone, ir nori suvaržyti jo laisvę kalbėti.
Ar ne taip pat elgiasi A. Kubilius, kuris „nepriima“ protesto akcijų, per kurias būtų išsakomos nemalonios mintys, ir laiko jas „kenksmingomis“ Lietuvos įvaizdžiui? Visiškai taip pat.
Juokingi ir kvaili atrodo ginčai, ar galima viešoje erdvėje išsakyti neapykantą, ar ne ir ar galima viešai įžeidinėti kitokių pažiūrų asmenis.
Jeigu norėdami sterilizuoti visuomenę nuo „žalingos“ informacijos griebsimės netinkamų minčių kastracijos, visai gali būti, tapsime impotentų ir nevykėlių tauta, kuri ginčijasi ne dėl pačių idėjų, bet dėl to, ar galima jas skleisti ar ne. Atrodo, kad šiuo metu tai ir vyksta.
Kur čia yra tolerancija? Ir kas, po velnių, nusprendė, kurio iš mūsų nuomonė yra teisinga, o kurio klaidinga?
Ar jos abi nebegali rasti vietos? Ar vėl grįžta vienos nuomonės laikai? Laisvieji akademikai drąsiai rėžia: taip, kalbėti negalima, tylėti, nes tai yra neteisinga, įžeidžia ir žemina žmogaus orumą.
Nesunku įžvelgti ir tai, kokių minčių buvo išsigąsta: A. Šliogeris atvirai išsakė nepakantumą gėjams, feministėms ir apskritai moterims. Tai nemadinga nuomonė. Pasenusi. Todėl intelektualai drąsiai ją apskundė, turbūt nelabai suprasdami, kad jie kovoja ne su vienu radikalu ir jo mintimis, bet su laisvu žodžiu. Jie pasakė „ne“ pačiam laisvam žodžiui.
Valdžia tą patį „ne“ nori pasakyti interneto komentarams, kurių bijo, radikaliems straipsniams, kurių bijo dar labiau, ir bet kokiam laisvam žodžiui, kuris „netinka“ prie suformuoto šventųjų įvaizdžio.
Kaip teisingai pastebėjo bene laisviausias šių dienų intelektualas ir filosofas Slavojus Žižekas, mes vaidiname tolerantiškus tada, kai kito nuomonė, nors ir kitokia, bet mums patinka. Kai susiduriame su nuomone, kuri mums nepatinka, tolerancija baigiasi.
Taip ir čia: užuot diskutavę su A. Šliogeriu, intelektualai paaukojo savo įsitikinimus, ir parodė, kad gera ir teisinga yra tai, ką jie toleruoja. Už visa kita reikia bausti.
Lygiai taip pat elgiasi ir sau jokių pateisinimų neturinti valdžia – kai negali pasiteisinti dėl savo veiksmų, ji griebiasi šantažo, kad bet kokia kritika yra blogis.
Einant tokiu keliu, greitai tapsime savo demokratijos įkaitais, nes kažkas už mus pačius nuspręs, kaip Dievas, kas yra gera, o kas bloga.
Ką nors uždrausdami mes nepašaliname problemos – mes parodome, kad nežinome, kaip ją spręsti. Nustumiame ją į užribį. Išvalome viešąją erdvę nuo jos apraiškų, bet dar niekam ir niekada jokiu draudimu nepavyko pasiekti norimų rezultatų.
Bet koks laisvo žodžio ribojimas yra riboto intelekto rezultatas.
Pavyzdžių galima rasti kiek tik nori. Pavyzdžiui, geriausiai apmokamas šių dienų prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas savo romanuose išsako neapykantą kone visam pasauliui. Nepagarba ir įžeidimai ten liejasi į visas puses. Na, ir kas? Drausti? Prancūzai nesuprastų tokios minties. Jiems visos vertybės, kurias jie sunkiai išsikovojo, rikiuojasi po laisvės.
Gal todėl neseniai atliktos apklausos duomenimis, didžioji dalis prancūzų savo šalį laiko laimingiausia pasaulyje. Ne dėl to, kad ten kažkas kažko nekenčia, ar kažkas kažką myli. Bet todėl, kad ir viena, ir kita gali rasti vietą po ta pačia saule ir tuo pačiu dangumi.
Lietuvos intelektualams, kurie pasirašė po skundu A. Šliogeriui, norėtųsi palinkėti, kad asmeninės problemos ir ambicijos neužgožtų jų intelektualinės veiklos ir proto blaivumo.
A. Šliogerį norėtųsi pasveikinti su tuo, kad nebijo būti kitoks. Pasenęs. Nemėgstamas. Kritikuojamas. Nekenčiamas. Bet laisvas.
O visiems bendrai norėtųsi palinkėti ne karų ir skirstymosi į kažkokias profaniškas draugų ir priešų stovyklas, o kryptingo darbo, siekiant šviesti ir budinti tautą. Gal tada neatrodys, kad kiekviena radikali mintis – įžeidimas. Ir mes, kaip prancūzai, laikysime savo šalį laimingiausia pasaulyje.
Autorius yra filosofas.