Jei norite pamatyti šokiruojančią hipertrofuotos depresijos anatomiją – Larso von Triero „Antikristas” yra kaip tik jums. Pats von Trieras pasakojo, kad filmo kūrimas padėjo jam įveikti chronišką depresiją. Tiesa, to tikriausiai negalima pasakyti apie kitus žmones. Greičiau priešingai, šis kino filmas turinčius polinkį į depresiją dar labiau paskatins į rezignaciją ir užsidarymą savyje. Filmas iš tikrųjų yra pavojingas.
Ir vis dėlto „Antikristas” yra kultūrinis įvykis visomis prasmėmis. Tai pats stipriausias Lars von Triero kino filmas, kuris logiškai užbaigia jo kūrybą. Kurti taip, kaip Trieras kūrė iki šiol, t.y. tęsiant mizantropišką žmogaus prigimties kritiką, po „Antikristo” yra daugiau neįmanoma. Tai pripažino ir pats danų režisierius, sakydamas, kad daugiau (tokių?) filmų kurti jis neketina. Tad norintiems išvysti triuškinančią kvazireliginę žmogaus prigimties kritiką, „Antikristą” galima drąsiai rekomenduoti kaip neabejotiną šios kritikos viršūnę. Šlykštesnės ir perversiškesnės vyro ir moters (o iš tikrųjų šeimos) santykių regresijos meninio pavaizdavimo sukurti neįmanoma.
Vyro tikėjimas, kad svarbiausia panikos ir baimės akivaizdoje yra racionalus negatyvių minčių suvaldymas bei baimių akistata, dar labiau paskatina beprotišką jos elgesį. Rašyta, bet nebaigta disertacija apie moterų naikinimą jai tampa savęs pavergimo priemone. Vietoje kritiškos distancijos ji susitapatina su neva gamtišką blogį įkūnijančia raganiška prigimtimi. Terapija kulminuoja perversiška prievarta – traiškomais vyriškais lytiniais organais, pergręžta koja, sau pačiai atliktu moteriškų lytinių organų apipjaustymu, vienas kitą naikinančia kova ir „triumfuojančia” Jo pergale – žmonos pasmaugimu ir sudeginimu.
„Antikristas” yra giliai nyčiškas, bet kartu ir giliai religinis kūrinys. Sakoma, kad Friedricho Nietzsche‘s „Antikristą“ Trieras laiko savo miegamajame. Galima tik spėlioti, koks pačio Triero santykis su Nietzsche‘s kūryba. Triero „Antikristas”, panašiai kaip Nietzsche‘s kūryba, akcentuoja karą ir pavergimą. Tai nihilistinis filmas, bylojantis, kad negandos mūsų civilizacijoje tik didės. Bet kartu jame pilna religinių vaizdinių ir simbolių. Filme gamta viduramžiškai antropomorfizuojama, kuomet sutikta lapė prabyla „chaosas valdo“, o žmonės sugyvulėja. Rojaus namelyje biblijinis žvėris įsikūnija perversiškoje ir save naikinančioje Jo ir Jos santuokoje.
Pats Larsas von Trieras interviu yra teigęs, kad savo filmais bando ginti tai, kuo netiki. Kažkas kilnaus yra tokioje pozicijoje. Trieras netiki „Antikristo” simboline figūra, tačiau vis dėlto pasirenka kalbėti apie tai. Pasitelkdamas viduramžiškais krikščionybės vaizdiniais, jis fiksuoja šokiruojančią tikrovę, tikrovę, kuri atsiveria po kojomis lyg bedugnė. Panašiai kaip šiuolaikinėje dramaturgijoje, Antikristas – tai negatyvi modernaus gyvenimo galimybė, kuri, Triero požiūriu, gali nutikti bet kada ir bet kam.
Šis filmas – tai iškreiptas negatyvios krikščionybės naratyvas, kuriame nėra malonės, nėra išgelbėjimo, nėra atleidimo, kur vyrauja smurtas, išnaudojimas, kitų ir savęs pavergimas. Tai kvazireliginis pasakojimas, kuriame yra tik pragaras, bet nėra malonės. Yra tik nematomas šėtonas, kuriam pajungta gamta ir neatpirkta žmogaus prigimtis. Gamta atsiveria mirties ir nykimo akivaizdoje, o gyvenimo ciklas prasideda mirtimi. Taip vaizduojamas savęs apipjaustymas yra atsakas į meilės akto prisiėmimą, kurio metu Ji mato, kaip jos sūnus artėja prie lango, užsilipa ant palangės ir iškrenta, tačiau, ekstazės apimta, ji nieko nedaro, kad jį išgelbėtų.
Filmas taip pat yra bet kokio pagoniško žavėjimosi gamta kritika. Paskutinė scena – į Antikristo kalną lipančios moterys, kurios praeina palikdamos Jį nuošalyje – tai ironiška nuoroda į Andrejaus Tarkovskio filmus ir tarkovskišką gamtos išaukštinimą, kuriam „Antikristas” yra dedikuotas. Jei Tarkovskis išaukština gamtą ir jos grožį, tai Trieras parodo kitą gamtos (taip pat ir žmogaus prigimties) pusę. Filme gamta iš tikrųjų atsiveria kaip šėtono bažnyčia. Susiliedami su gamta ir atsiverdami savo gamtiškumui mes sunaikiname savy bet kokią civilizaciją.
„Antikristas” šokiruoja, tačiau jis yra neabejotinai reikšmingas, nes padeda mums suvokti, kad pabaiga yra neišvengiama. Tikėkimės, kad danų mizantropo pranašystė, jog žmonija netruks nė trijų generacijų, neišsipildys. Tačiau pasaulis yra iš tikrųjų ribotas, o mūsų civilizacijoje slypintys naikinimo tempai yra nesustabdomi, ir vargu ar švietėjiškas racionalumas, panašiai kaip racionalistinė kognityvinė terapija „Antikriste”, čia ką padės.
Tai byloja ne tik mūsų intelektas, bet ir didžiosios religijos, tarp jų - ir krikščionybė. Tačiau yra vienas skirtumas – tikintiesiems kultūros ir gamtos sunaikinimo akivaizdoje yra geriau. Geriau tiek paskališka, tiek ir bet kokia kita prasme.