Tiesa, vertėtų pabrėžti, kad balsavimas dėl jos kandidatūros buvo daugiau argumentuotas ne tiek jos tinkamumu, kiek nenoru matyti Arūną Valinską šiame poste. Šis motyvas ėjo ne tik iš opozicijos, bet ir iš valdančiosios daugumos gretų. Ten yra pakankamai daug politikų, kurie nenorėtų matyti I.Degutienės politikos viršūnėje. Turėtų būti suprantami ir opozicijos gretose esantys nuogąstavimai dėl jos, mat opozicijai naudingiau turėti silpnesnį priešininką, kurį būtų lengviau kritikuoti.
Tačiau ši politikė, ko gero, yra tinkamiausia šiandienos politinėje situacijoje. Dalykiškas, ramus ir tuo pačiu atsargus veikimas jai leidžia sukurti pakankamai darbingą atmosferą jai priklausančioje institucijoje. Taigi kalbos apie jos galimą premjeravimą yra neišvengiamos. Šiandien ties ja susitelkia visų problemų galutinio sprendimo klausimai. Jos kabinete (ne premjero ar prezidentės) renkamasi sprendžiant ir derinant esmines problemas.
Sąmoningai ar ne, bandydama sustiprinti save, I. Degutienė ima eksploatuoti tas savo įvaizdžio puses, dar labiau išryškinančias vieną jos savybę, kuri šiandien tampa daug svarbesnė ir reikšmingesnė – gebėjimas atrodyti ir būti girdinčia ir suprantančia, o kartais net ir atjaučiančia. Taigi vis didėjantis chaosas partijos viduje, koalicijoje bei vyriausybėje tampa krizę ženklinančiu ir I.Degutienės „misiją“ ryškinančiu ženklu – kažkas turi sutelkti politikus bei visuomenę bendram veikimui ir sutarto tikslo siekimui.
Tokiu būdu, prasidėjus kalboms apie jos galimą tapimą Vyriausybės vadove, ji savotiškai yra stumiama atlikti bene svarbiausią funkciją – iš jos tikimasi, kad ji galės sutelkti visuomenę tam tikram bendram veiksmui, ir pakeisti ydingą, šablonišką manierą vadovautis sprendimuose tik finansiniais ūkio rodikliais. Ekonominiai-finansiniai procesai, kiek svarbūs jie bebūtų, yra labai priklausomi ir nuo emocinių, socialinių bei kultūrinių poslinkių. Taigi visuomenės reagavimas į krizę - tai ne tik reagavimas mokesčių didėjimą ir ne tik darbdavių bei verslininkų problemų paaštrėjimas, tai ir socialinė-psichologinė būsena, kada visuomenė nemato kas galėtų ją išvesti iš aklavietės. Tai ir žinojimas (arba ne), kad rūpinamasi jais, o ne finansiniais rodikliais.
Vyriausybė ir prezidentė, šiandien susitelkę ties skaičiais, eina siauru finansinių rodiklių kontroliavimo koridoriumi. Bet visuomenė, jos būsenos neatsispindi sausuose rodikliuose, jos dvasia yra kitur, ir kada ji žinos, kad tie, kurie yra viršuje jaučia tuos, kurie yra apačioje, tada ji pasistengs suprasti, pajus bendrumą ir ištvers negandas. Bet kas šiandien kalba su paprastu žmogumi? Kas kalba jo kalba, o ne tik sausai paaiškina ir duoda „griežtą“ komandą vykdyti? Taigi Irena Degutienė atitinka visuomenėje susiformavusį bendro problemos pergyvenimo ir ramumo poreikį. Šiandien jos įvaizdžio ašis koncentruojasi ties jaučiančios valdžios kontūru.
Bet koalicijoje bei partijoje didėjanti įtampa, akivaizdūs principiniai prieštaravimai konservatorių stovykloje, jau esančių politinėje valdžioje nenoras užleisti vietą, gali atvesti šią partiją prie didelių konfliktų tarp išryškėjusių vidinių grupuočių. Irenos Degutienės misija ima atrodyti neįmanoma ir jos padėtis partijoje gali komplikuotis, jei TS-LKD nesuras savyje jėgų pripažinti silpnumo bei padarytų klaidų.