To neįvyko. Apibyrėjusios po Sovietų Sąjungos žlugimo imperijos atsigavimas prasidėjo būtent nuo Čečėnijos, kurios kontrolę reikėjo susigrąžinti. Po to pereita prie Gruzijos ir dar neaišku, kur bus sustota.
Tačiau 1991 metų rugsėjo 6-oji dar gali duoti vaisių. Istorijos vyksmo logika rodo, kad po vieno ar kito dešimtmečio prie šios datos bus pamėginta grįžti. Įvairaus pobūdžio sukilimai prieš Rusijos valdžią, periodiškai kildavę po Čečėnijos galutinio nukariavimo 1859 metais (atkreipsiu dėmesį, kad tai įvyko net 6 dešimtmečiais vėliau, nei paskutinis Žečpospolitos padalijimas) demonstruoja, kad Čečėnijos valstybingumo idėja turi tendenciją atgimti.
Ji buvo atgimusi po Pirmojo pasaulinio karo mėginant įkurti Kalnų respubliką. Ji atgimė net po to, kai 1944 m. vasario 23 d. (raudonosios armijos, o dabar – Rusijos armijos dieną) visa čečėnų tauta buvo ištremta į Kazachstaną ir kitas tolimąsias SSRS vietoves (dėl senatvės, mažametystės ar sveikatos arba dėl to, kad raudonarmiečiams pristigo gyvulinio transporto, negalėję vykti čečėnai buvo tiesiog vietoje sušaudyti arba sudeginti ištisais kaimais). Kadangi dėl trėmimo žuvo pusė tuomet milijoninės čečėnų tautos, vasario 23 d. įvardinta kaip čečėnų (ir ingušų) tautos genocido diena. Tačiau per chruščiovinio atšilimo laikotarpį čečėnai sugebėjo grįžti į tėvynę ilgainiui išstumdami į jų vietą iš kitur atkeltus gyventojus.
1991 m. rugsėjo 6 d. žymi kol kas paskutinį Čečėnijos mėginimą sukurti savo valstybę. Tačiau ši data, ko gero, yra svarbiausia visai Čečėnijos išsivadavimo kovų istorijai, nes simbolizuoja mėginimą sukurti šiuolaikinę demokratinę ir teisinę valstybę. Todėl būtent šiai datai ir skirtas šis, iš esmės proginis ir apžvalginis, straipsnis, kurio pagrindinis tikslas yra priminti nuo jos skaičiuojamą naujausią Čečėnijos istoriją, kuri dažnai pateikiama iškreiptai, nežinant ar užmirštant faktus, lengvai skolinantis Rusijos platinamą istorijos versiją, kurioje, kaip jai įprasta, viskas apversta aukštyn kojomis (pavyzdžiui, Čečėnijos prezidentu vadinamas Rusijos statytinis, o tikrasis demokratiniais rinkimais išrinktas Čečėnijos prezidentas vadinamas banditų, teroristų ir separatistų vadeiva).
Toks istorijos traktavimo fenomenas nusipelnytų atskirų studijų, nes tikrai sunku suprasti, kaip lengvai perimame tokią traktuotę ir terminiją iš valstybės, kuri pati mus apklijuodavo ir tebeklijuoja tokiomis pačiomis separatistų, nacionalistų, banditų, teroristų ir fašistų etiketėmis (būtų naivu tikėtis, kad Lietuvos nepriklausomybė ir išsivadavimas šiandieninio Rusijos režimo sąlygomis ten nusipelno kitokių epitetų, nei Čečėnija). Kitas šio straipsnio tikslas yra pamėginti išsiaiškinti ne tiek išorines (ir taip visiems aiškias), kiek vidines priežastis, kodėl naujausią Čečėnijos nepriklausomybės istoriją galima laikyti kol kas nepavykusia ir kokių klaidų nereikėtų kartoti, kad netektų visko pradėti iš pradžių.
Suprantama, kad tokia įvykių Čečėnijoje raida visiškai tenkino su pučistais kovojusį Rusijos prezidentą B.Jelciną, tad čečėnai pamėgino „paimti tiek suvereniteto, kiek pajėgs“ (B.Jelcinas tokią galimybę žadėjo visoms Rusijos tautoms, iš esmės ji buvo įtvirtinta ir 1990 m. birželio 12 d. Rusijos suvereniteto deklaracijoje). Kai B.Jelcinas pamatė, kuo gali baigtis jo pažadai, buvo jau vėlu (norėjusioms atkurti centro kontrolę Rusijos desanto pajėgoms čečėnai užkirto kelią nusileisti Grozno oro uoste).
Tokiu būdu de facto 1991 m. rugsėjo 6 d. visa valdžia Čečėnijoje atiteko Visuotiniam čečėnų tautos kongresui – nuo Rusijos nepriklausomai unikaliai atstovaujamajai institucijai – ir šio kongreso Vykdomajam komitetui, kurio priešakyje buvo Džocharas Dudajevas. Spalio mėnesį įvyko Čečėnijos prezidento ir parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo nepriklausomybės siekį deklaravę kandidatai. Lapkričio 1 d. išrinktasis prezidentas Dž. Dudajevas paskelbė šalies suvereniteto deklaraciją, kurią kitą dieną patvirtino parlamentas. Nuo tada Čečėnija tapo nepriklausoma ne tik de facto, bet ir de jure. Kaip nepriklausomybės dieną Čečėnijoje nuspręsta minėti rugsėjo 6-ąją, kai ji faktiškai pasitraukė iš Sovietų Sąjungos ir Rusijos jurisdikcijos.
Taigi pirmasis neteisingas stereotipas, kurį derėtų išsklaidyti, yra tas, kad Čečėnija atsiskyrė nuo Rusijos. Iš tikrųjų ji susikūrė byrant SSRS, paskelbė nepriklausomybę net anksčiau už kai kurias buvusias sąjungines respublikas ir dar prieš tai, kai 1991 m. gruodžio mėn. Rusija, Baltarusija ir Ukraina susitarė likviduoti SSRS. Čečėnija buvo viena iš keliolikos valstybių, atsiradusių buvusios SSRS vietoje, kuri turėjo ne ką mažiau pagrįstą teisę būti nepriklausoma.
Šiuo požiūriu norėtųsi priminti tarptautinės teisės normas, įtvirtintas 1970 metų JT Generalinės Asamblėjos Tarptautinės teisės principų deklaracijoje, pagal kurias visos tautos turi teisę laisvai apsispręsti, o atsiskyrimas įgyvendinant tokią apsisprendimo teisę yra negalimas tik tada, kai valstybė, nuo kurios norima atsiskirti, pati gerbia tautų apsisprendimo teisę ir turi vyriausybę, atstovaujančią visiems jos teritorijos gyventojams nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir etninės kilmės.
Sovietų Sąjunga nebuvo tokia valstybė čečėnų tautos atžvilgiu, nebuvo ir nėra tokia valstybe ir dabartinė Rusijos Federacija. Jeigu Sovietų Sąjungos požiūrio į čečėnus geriausias įrodymas yra 1944 metų visuotinė deportacija ir žudynės, tai šiuolaikinės Rusijos požiūrį bene geriausiai įkūnija per 40 jau išspręstų ir šimtai dar laukiančių nagrinėjimo bylų Europos žmogaus teisių teisme, kurių faktai pritrenkia (masinės žudynės ir kapavietės, tūkstančiai pagrobtųjų ir dingusiųjų be žinios, Rusijos karių šūviais į galvą žudomos moterys, kurioms po to neužmirštama išplėšti iš ausų auskarų, nupjauti pirštų su žiedais, apkrauti šiukšlėmis ir padegti jų lavonus).
Būtent sistemingas čečėnų tautos naikinimas, kurį drąsiai galima vadinti genocidu, ir suteikia pagrindą pagal tarptautinės teisės normas Čečėnijai nepriklausyti Rusijos imperijai, kad ir kokiu vardu ji besivadintų, ir kurti nepriklausomą valstybę (1992 metų Čečėnijos konstitucijos 1 straipsnyje kaip tik ir pabrėžta, kad Čečėnijos nepriklausoma valstybė susikūrė apsisprendus čečėnų tautai).
1992 metai Čečėnijai buvo bene sėkmingiausi: iš šalies visiškai išvesta Rusijos kariuomenė (metais anksčiau, nei iš Lietuvos), nepriklausomybę toliau teisiškai įtvirtino nauja šalies konstitucija, priimta kovo 12 d. Žvelgdamas į jos tekstą, negali atsistebėti pažangiomis, demokratinės visuomenės vertybėmis pagrįstomis ir gerokai pralenkusiomis laikmetį formuluotėmis, kurių nėra, pavyzdžiui, kiek vėliau priimtos Lietuvos Konstitucijos tekste.
Antai Čečėnijos konstitucijos 1 straipsnis įtvirtino Čečėniją kaip demokratinę teisinę valstybę. 2 straipsnis proklamavo Tautos suvereniteto principą, kuris įgyvendinamas atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijos formomis. Pagal 4 straipsnį uždraustos antikonstitucinės partijos, įskaitant rasistines, nacionalistines, propaguojančias religinės ir klasinės neapykantos idėjas. Konstitucijos 3 straipsnis skelbė žmogų esant didžiausia vertybe ir pagrindiniu valstybės politikos tikslu; žmogaus teises valstybė įsipareigojo užtikrinti pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Tuo tarpu 17 straipsnyje pripažintos žmogaus teisių prigimtinis pobūdis. Konstitucijos 5 straipsnis įtvirtino Konstitucijos ir įstatymų viršenybės principą.
Pagal 6 straipsnį Čečėnijos valstybė užsienio politikoje įsipareigojo vadovautis tarptautine teise ir tautų apsisprendimu, siekti bendražmogiškomis vertybėmis grindžiamos taikos. Konstitucija įtvirtino šalies teismų sistemą, kurią sudarė Konstitucinis Teismas ir bendrųjų teismų sistema (Aukščiausiasis teismas, Grozno ir rajonų teismai). Iš esmės vieninteliu Čečėnijos konstitucijos trūkumu buvo galima laikyti iš esmės neribotas parlamento galias vykdomosios valdžios atžvilgiu (tiesa, realybėje įvyko kaip tik atvirkščiai, kad prezidentas ir vyriausybė stengdavosi diktuoti parlamentui). Kaip ten bebūtų, konstitucijos teksto analizė geriausiai sugriauna kitą paplitusį stereotipą apie Čečėniją, kad ji niekada nėra turėjusi šiuolaikinės demokratinės konstitucijos. Problema yra ta, kad šia konstitucija iš esmės buvo vadovaujamasi tik iki kitų rinkimų 1997 metais, po kurių šalyje įsigalėjo beveik nieko bendro su jos nuostatomis neturinti faktinė nerašyta konstitucija.
1993 metais sėkmė pradėjo nuo Čečėnijos nusisukti, kol kas ne ilgam. Po Rusijos parlamento sušaudymo Maskvoje referendumu, kuriame Čečėnija nedalyvavo, buvo priimta nauja Rusijos konstitucija, kurioje Čečėnija buvo įrašyta kaip federacijos subjektas, nors niekada dėl to savo valios nebuvo pareiškusi ir 1992 metais federacijos sutarties nepasirašė (beje, toks įrašas Rusijos konstitucijoje visiškai nedera su jos preambulės teiginiu, kad Rusijos Federacija, kaip valstybė, susikūrė laisvu jos tautų apsisprendimu). Rusijai toliau reikėjo mažo pergalingo karo, kuris prasidėjo 1994 metų pabaigoje įvedus į Čečėniją Rusijos pajėgas.
Tiesa, pergalingu tąkart Rusijos karas netapo: jau pačioje jo pradžioje 1994 metų rudenį farsu baigėsi Rusijos pajėgų mėginimas apsimetant opozicinėmis čečėnų pajėgomis vienu smūgiu užimti Čečėnijos sostinę. Gėdingas pralaimėjimas Rusijos laukė 1996 m. rugpjūtį, kai per kelias dienas čečėnų pajėgos susigrąžino Grozną, kuris vėliau Rusijos nužudyto prezidento garbei buvo pavadintas Džochargala. Tada demokratinės jėgos Rusijoje dar sugebėjo sustabdyti karą, kuris baigėsi paliaubomis, įformintomis Chasavjurto susitarimu, pagal kurį šalys turėjo sutarti dėl Čečėnijos statuso iki 2001 m. gruodžio 31 d. Iki 1996 metų pabaigos Rusija vėl visiškai išvedė savo pajėgas iš Čečėnijos.
Mandatą tokioms deryboms Čečėnijos valdžia gavo iš tautos 1997 m. sausio 27 d. laisvų ir demokratinių rinkimų būdu. Kad tie rinkimai sudarė pagrindą naujai išrinktam prezidentui A.Maschadovui ir parlamentui veikti bei atitiko tarptautinius standartus, pripažino ESBO rinkimų stebėjimo misija. Kitų tokių, pripažintų demokratiniais, rinkimų Čečėnijoje nuo to laiko daugiau nebuvo surengta (akivaizdu, kad tokiais rinkimais nepripažinsi vėliau 2003-2004 metais Rusijos organizuotų referendumo ir rinkimų farso, kuriame dalyvavo keli šimtai tūkstančių Rusijos karių ir kuriuose daugiau kaip 90 procentų balsų paremtas Čečėnijos priklausymas Rusijai bei balsuota už V.Putiną ir jo partiją). Tad paskutinė teisėta Čečėnijos valdžia yra tik ta, kuri buvo išrinkta 1997 metais – tuometinis parlamentas ir prezidentas A.Maschadovas.
Netrukus po to, 1997 m. gegužės 12 d. Rusijos Federacijos ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos vadovai pasirašė sutartį dėl taikos ir tarpusavio santykių pagrindų, kuri galėjo būti, bet netapo nauju šalių santykių pagrindu. Žvelgiant į sutarties formuluotes matyti, kad jos iš esmės prilygo Čečėnijos nepriklausomybės pripažinimui, nes šalys susitarė nebenaudoti jėgos, nustatyti lygiateisius ir tarptautinės teisės normomis grindžiamus tarpusavio santykius (akivaizdu, kad jokių lygiateisių ir tarptautine teise grindžiamų santykių tarp federacijos ir jos subjektų negali būti). Be to, Rusija pripažino oficialų Ičkerijos pavadinimą. Toliau Taikos sutarties pagrindu buvo sudaryta daug įvairių tarpvyriausybinių susitarimų.
Deja, tuo Čečėnijos sėkmė baigėsi. Šaliai nepavyko toliau pasistūmėti derybose su Rusija, pasiekti tarptautinio pripažinimo. Netrukus pasikeitęs Rusijos režimas spjovė į visas pasirašytas sutartis, 1999 metais vėl pasiuntė į Čečėniją karines pajėgas. Tiesioginiu tautos prievartavimu galima būtų pavadinti vėliau suorganizuotus referendumus ir rinkimus, kuriuose vietoje šimtų tūkstančių nužudytų ar pasitraukusių į užsienį čečėnų dalyvavo Rusijos pajėgos ir taip „demokratiškai“ sprendė užimtos šalies likimą. Kaip Lietuvoje kadaise už J.Staliną, taip Čečėnijoje už V.Putiną „balsavo“ 95 proc. rinkėjų.
Galima būtų paminėti dar daug naujausios Čečėnijos istorijos faktų. 2005 m. kovo 8 d. buvo nukautas demokratiškai išrinktas Čečėnijos prezidentas A.Maschadovas, šalies parlamento pirmininkas buvo pagrobtas Rusijos specialiųjų tarnybų ir dingo be žinios dar anksčiau, pats parlamentas yra išsklaidytas ir užsienyje veikia kelios jo narių grupelės, kurios dar sugeba konfliktuoti tarpusavyje. Šalies vyriausybės emigracijoje vadovu pasiskelbė A.Zakajevas, bet su juo konkuruoja dar kelių emigracijoje esančių politikų „vyriausybės“. Žodžiu, vieningos politinės pasipriešinimo vadovybės nebėra, kaip praktiškai nebėra ir politinio tautos elito. Vienas ginkluoto pasipriešinimo sparnas jau senokai atskilo, pasirinko terorizmą kaip kovos priemonę, o dabartinis jo vadovas Doku Umarovas 2007 metų pabaigoje paskelbė apskritai panaikinąs Čečėnijos valstybę, įsteigęs „Kaukazo emyratus“, kurių „emyru“ pats save ir pasiskyrė.
Žinoma, pagrindinės Čečėnijos nepriklausomybės žlugimo priežastys yra ne Čečėnijoje. Čečėnijos nepriklausomybei diskredituoti ir jai iš vidaus griauti Rusija panaudojo milžiniškus žmoniškuosius ir finansinius resursus. Ilgainiui patys didžiausi demokratinės šalies raidos priešininkai, žmonių grobikai ir žudikai (de facto nepriklausomybės laikotarpiu ten iš tiesų klestėjo žmonių grobimo verslas, o kelis kartus buvo rasti užsieniečių kūnai nupjautomis galvomis), islamizacijos šalininkai atsidūrė vienoje valtyje su Kadyrovais (beje, dabartinio Rusijos statytinio R.Kadyrovo tėvas, kurį nužudė pasipriešinimo kovotojai, per 1994-1996 metrų karą buvo aršus šalies islamizacijos propaguotojas).
Kai kurie pasipriešinimo lyderiai (pavyzdžiui, Š.Basajevas) savo kovos metodais tarsi patys savaime padėjo Kremliui ne tik stiprinti represijas Čečėnijoje, bet ir konsoliduoti režimą visoje Rusijoje (prisidengdamas čečėnų teroro aktais V.Putino režimas sparčiai naikino demokratijos likučius, stiprino autoritarinį šovinistinį režimą). Nežinia, ar apskritai kada nors bus žinoma, kiek Rusijos specialiosioms tarnyboms pavyko įsiskverbti į Čečėnijos valstybės struktūras, kad diskredituotų ir suskaldytų pasipriešinimą. Tačiau sprendžiant iš to, kas įvyko, spėčiau, kad pavyko šį pasipriešinimą ir jo politinę vadovybę dezorganizuoti visiškai. Diskreditavus ir dezorganizavus Čečėnijos valstybės ir pasipriešinimo struktūras, Rusijai iš esmės pavyko izoliuoti jas nuo tarptautinės bendruomenės ir šią izoliaciją išlaikyti.
Todėl ir verta pažvelgti į šalutines, vidines, priežastis, kodėl Rusijai nebuvo sunku pasiekti savo tikslų. Čečėnijos nepriklausomybės nesėkmė yra vienas iš tų pavyzdžių, kurie parodo, kaip mažos šalies nepriklausomybė yra susijusi su demokratija ir teisės viršenybe (neatsitiktinai Čečėnijos konstitucijos 1 straipsnyje nepriklausomybė, demokratija ir teisės viršenybė deklaruotos kaip lygiavertės ir neatskiriamos vertybės) ir kaip šios vertybės išnyksta nesant jas puoselėjančios politinės pilietinės bendruomenės. Tenka pripažinti, kad Čečėnijos atgimimo 1989-1990 metais ir pirmuoju nepriklausomybės de facto laikotarpiu 1991-1994 metais taip ir neatsirado tokias vertybes ginančių čečėnų politikų karta (išimtimi laikyčiau nebent Dž.Dudajevą, kurio nužudymas neatsitiktinai buvo Rusijos prioritetu). Antruoju nepriklausomybės de facto laikotarpiu 1996-1999 metais šalyje politinė sistema iš esmės žlugo, nebeliko politinių partijų, viską lėmė teisiniai priklausomybės ryšiai ir savarankiškų karo vadų įtaka, neretai mitusių iš žmonių grobimo ar kitokio verslo.
Žvelgiant atgal galima pasakyti, kad Čečėnijos nepriklausomybės nuosmukis ir jos diskreditavimas prasidėjo nusisukimu nuo 1992 metų konstitucijos, demokratijos ir teisės viršenybės principų 1996 metų pabaigoje – 1997 metų pradžioje, kai nacionalinio demokratinio išsivadavimo idėją ėmė keisti stipri ir nešvariais pinigais finansuojama religinio ekstremizmo srovė. Nuo pergalės ėmę svaigti čečėnų lyderiai pradėjo galvoti, kad ne jų šalis turi būti pertvarkyta pagal tarptautinius standartus, o tarptautiniai standartai turi būti pritaikyti šaliai, kad pasaulis pats ateis į Čečėniją ir džiugiai ją pripažins.
Tuo laikotarpiu šalyje įvesti šariato baudžiamieji įstatymai, o kaip nepriklausomybės demonstravimas buvo rodomas viešas kelių kažkuo nusikaltusių moterų sušaudymas, nors tuo pačiu iš esmės buvo sušaudyta ir Čečėnijos nepriklausomybė. Kadangi savaime suprantama visam tam trukdė pagal konstituciją funkcionuojanti šalies teismų sistema, ji faktiškai buvo pakeista paraleline šariato teismų sistema, kur kiekvienas mula savivaliavo, kaip nori, aiškindamas šariato teisės šaltinius.
Pirmas krito šalies Konstitucinis teismas, kuris priiminėjo staiga islamą pamilusiems politikams neįtinkančius sprendimus. Ne, šio teismo nesušaudė ir nelikvidavo, jį tiesiog ėmė ignoruoti ir visiškai nepaisė jo sprendimų. O kad teismas neįsijaustų, parlamentas ėmė ir išaiškino jam konstituciją: papildė konstituciją nuostata, kad Čečėnija yra islamo valstybė, kuria buvo dangstomi visi politikų antikonstituciniai žingsniai, nors kitų nuostatų apie demokratiją, teisinę valstybę ir žmogaus teises niekas nepanaikino.
Jeigu teismas toliau elgdavosi, politikų nuomone, netinkamai, jam tuojau primindavo, kad islamo valstybėje pagal šariato teisę tokių teismų neturėtų būti apskritai, kaip, beje, neturėtų likti ir nacionalinės valstybės. 1998 metais susirinkusi „islamo autoritetų“ (iš tikrųjų žymiausių karo vadų ir politinių lyderių) Šura susimojo apskritai panaikinti parlamentą, kaip nesuderinamą su šariato reikalavimais. Tiesa, tada jo dar nepanaikino, bet ir taip realus jo vaidmuo tapo antrinis (Šura pakeitė parlamentą jau vėliau, antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją metais).
Nenuostabu, kad padėtis šalyje darėsi vis mažiau kontroliuojama, saugumo situacija prastėjo, tarptautinė izoliacija didėjo. Tol, kol Čečėnija vėl tapo ne tokiu jau sunkiu Rusijos grobiu, kuri kaip pretekstą invazijai panaudojo nebekontroliuojamo karo vado Š.Basajevo reidą į Dagestaną, vėliau įvykusius ir daugybe paslapčių apipintus gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje (turi pagrindo prielaida, kad visa tai buvo Rusijos FSB koordinuotos operacijos).
Lietuva, žinoma, geografiškai gana toli nuo Čečėnijos. Tačiau ar tas atstumas reiškia, kad lygiai taip pat toli mes esame pažengę demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės kūrimo keliu? Galima būtų užduoti kelis retorinius klausimus, kurie manding iliustruoja tai, kad iš tikrųjų turime panašių problemų, kurios prisidėjo prie Čečėnijos nepriklausomybės sunaikinimo. Pavyzdžiui, kiek stabili mūsų šalies politinė sistema, kiek atspari ji įvairioms įtakoms iš demokratijai priešiškų valstybių, kas šiandien iš išrinktųjų prisimena jų pačių kurtą Rusijos sulaikymo strategiją? Galima būtų klausti, ar mūsų politinės partijos iš tikrųjų išreiškia kokią nors ideologiją, ar yra stambių ūkinių ir finansinių interesų gynėjos, ar jos sugeba išugdyti vakarietiškos demokratijos tradicijas gerbiančių ir puoselėjančių politikų kartą?
Pagaliau ar mūsų politinėje kultūroje tebėra vietos demokratijos, žmogaus teisių, teisės viešpatavimo vertybėms, kai vienas buvęs krikdemas (kažkodėl primenantis radikaliojo vahabitų judėjimo atstovą) kartu su įtakingu Rusijos dūmos nariu formuoja prieš žmogaus teises nukreiptą ir Lietuvą diskredituojančią įstatymų leidybos darbotvarkę, kai kitas dabartinis krikdemas (beje, neturintis socialinių ar humanitarinių mokslų išsilavinimo) tikina geriausiai už visus suprantąs Konstituciją, kuri, anot jo, leidžia siųsti velniop Konstitucinį Teismą ir Seimo nario priesaiką, o dar kitas žymus politinis veikėjas teigia geriau už visus teismus žinąs būtinus sprendimus bei jų motyvus.
Tada, kai tokioms idėjoms pritaria daugiau kaip pusė Seimo, kalbėti apie konstitucines vertybes, pagarbos Konstitucijai kultūrą ir teisinę valstybę tampa daugiau nei keblu. Tad lyg ir nesame labai pabėgę iš tų pačių problemų lauko, kurios, žinoma, nebūtinai lems tokias pačias tragiškas pasekmes, bet jos neleidžia ištrūkti iš priklausomybės buvusiai sovietinei geopolitinei erdvei.
Autorius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas.