Vien todėl sensacingos antraštės negali pasirodyti atsakomybę jaučiančiuose ir sezoninį vasaros informacijos badmetį išgyvenančiuose Vakarų leidiniuose.
Kol ekonominio Maskvos puolimo neįrodysime nuogais faktais, prašyti sąjungininkų – pirmiausia Europos Sąjungos paramos – beprasmiška.
Iškilių politikų, pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio, teiginiai, esą Rusijai būtų sunku paneigti, kad išskirtinis dėmesys mūsų vežėjams pasienio muitinėse nėra nukreiptas prieš Lietuvos valstybę, ir mūsų valstybės pareigūnų, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko, diplomatiškas aiškinimas, jog yra pagrindo manyti, kad tai gali būti tam tikras politinis užsakymas, atsimuša į Rusijos tikinimus, kad lietuvių pervežėjai dažniau nei kiti nepristato prekių ir taip Rusijos biudžetas patyrė rimtų nuostolių.
Atrodo, kad pirmiausia savo namų darbų nėra padariusi nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava”. Teko tik girdėti aiškinimų, kad mūsų vežėjai tikrai niekuo neišsiskiria, visur pasitaiko nesąžiningų, nepristatančių krovinių ar kitaip bandančių apeiti muitines. Tokių atvejų Rusijoje būta gal penkiolikos. Norėtųsi tikėti, kad prasižengusieji buvo ne tik pabarti.
Sunku prognozuoti, ar tokie mūsų vežėjų pateikti argumentai būtų nors kiek padėję tariantis su Rusija. Keturiasdešimtaisiais metais Lietuvos saugumo noras bendradarbiauti aiškinantis dingusiųjų raudonarmiečių likimą Maskvai atrodė paprasčiausiai juokingas. Tačiau Vakaruose, neturėdami svarių argumentų, o tik atsargiai samprotaudami apie tikrą ar tariamą Rusijos grėsmę, pagalbos negausime.
Karai – ir „karštieji“, ir ekonominiai – retai kada duoda naudos. Geriausias pavyzdys – prieš metus vykęs Rusijos-Gruzijos karas, kurį pralaimėjo visi. Dėl ūkio krizės nesustojusiame globalėti pasaulyje neverta vadovautis dvidešimtojo amžiaus pradžios kategorijomis. Tuomet vienas Lietuvos konfliktas su Vokietija virto „žąsų karu“. Vokiečiai atsisakė importuoti lietuviškas žąsis, o mūsų valdžia gelbėjo ūkininkus įpareigodama valstybės tarnautojus, priklausomai nuo gaunamos algos dydžio, pirkti žąsis. Po vieną, dvi, o kitiems net po keliolika. Taip kariavome ekonominį karą su kaimynais. Ir nepralaimėjome.
Ekonominis karas su Rusija Lietuvai yra labai pavojingas. Skirtingi valstybių dydžiai, skirtingos galimybės. Mėsa ir pienas menkas ginklas prieš naftą ir dujas. Žinoma, Kaliningrado korta yra mūsų koziris, tačiau jį ištraukti labai pavojinga.
Didžiausi ekonominio karo pavojai slypi mumyse. Lengva pasiduoti pagundai ir reikalauti pragmatiškos valdžios politikos, kuri esą padėtų mūsų verslui Rytuose. Jei ir padėtų – tai tik laikinai. Nedera pamiršti, kad dideli pelnai Rytuose tėra kaina, kurią bet kokiam verslui tenka mokėti už nesaugumo jausmą. Viršpelnis gali būti labai brangus.
Kai pakvimpa pinigais, išsaugoti principus nelengva. O jeigu pinigai dideli? Vilniaus gatvėse jau reklamuojamas „Nord Stream – naujasis dujų tiekimo Europai maršrutas“. Kol kas kaip koncertų rėmėjas.
Karas prasidėjo ne vakar...