Su antrąją sakinio dalimi visiškai sutinku, tačiau negaliu sutikti su teiginiu, jog lietuviai nėra versli tauta. Neabejoju, jog toks neapgalvotas ministrės pasakymas įžeidė nemažai iniciatyvių Lietuvos žmonių. Gerbiama ministrė galbūt primiršo, kaip sunkiais pirmaisiais nepriklausomybės metais tūkstančiai lietuvių šeimų sugebėjo užsidirbti iš prekybos naudotais automobiliais, stovėdami turguose, prekiaudami su kaimyninėmis šalimis. Galima teigti, jog tai buvo masinio verslumo metai. Bet kas atsitiko po to?
Daugumos smulkiųjų verslininkų entuziazmą nugesino būtent valdžios institucijų veiksmai, begaliniai reikalavimai, instrukcijos, mokesčiai vos pradėjusiems savo veiklą, nuolatinė teisės aktų kaita, verslo aplinkos nepastovumas, įvairūs tikrinimai, įsišaknijusi korupcija, neskaidrumas. Vadžia ne kartą įrodė, jog negerbia verslumo kaip vertybės, o į verslą žiūri tik kaip į melžiamą karvę. Dar daugiau, dažnai mokesčiais surinktus pinigus leidžia visiškai neracionaliai arba net valdininkų privilegijoms finansuoti.
Nenuostabu, jog tai matydamas žmogus ne visada supranta tikrąją mokesčių paskirtį, netiki, jog jie bus panaudoti teisingai bei neturi motyvacijos juos mokėti sąžiningai. Vargu bau ar verslininkas, nesėkmingai pabandęs imtis verslo, dar kartą žengs į tą pačią balą, kai dėl begalės biurokratinių reikalavimų niekaip negali uždaryti nebeveikiančios įmonės.
Bejėgiškumas prieš tokią „verslo skatinimo“ sistemą išginė nemažai iniciatyvių tautiečių iš šalies. Jie emigravo ten, kur jų noras dirbti ir užsidirbti yra vertinamas kitaip, ne vasališkai, nes tai yra viena pagrindinių žmogaus laisvių, beje, įtvirtintų ir LR Konstitucijoje.
Prisimenant tai, gana ironiškai skamba ministrės pasakymas, jog lietuviai yra neversli tauta. Sunku tikėtis, kad bet kuri tauta bus versli, jeigu jos verslumas yra sistemiškai užgniaužiamas trumparegiškais sprendimais, kurie dargi kaitaliojami dažniau nei keičiasi metų laikai.
Reikalingas „kitoks“ verslininkiškas mąstymas. Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, krizės metu visus ekonomikos vadovėlius galima išmesti, nes niekas nežino, kaip iš tiesų bus ir kokie sprendimai geriausi jai įveikti. Taigi, turime galimybių metą drąsiems sprendimams, juk bent dedamės drąsia tauta, jeigu jau neverslia.
Neapsiribojant vien kritika norėtųsi pateikti keletą idėjų pamąstymui. Per daugiau nei dešimtmetį valdininkų skaičius gerokai išaugo. Pagalvokime, kaip dirbome 1995 m. ar 1997 m.? Turbūt retas turėjo kompiuterį, o interneto iš viso nebuvo. Dažnai darbai buvo atliekami siuntinėjant raštus, vaikščiojant po įvairiausias įstaigas, rašant prašymus ranka ir pan. Šiuo metu turime platų interneto prieigų tinklą, kompiuterius su protingomis programomis ir dar daugiau valdininkų!
Kaip galėjo atsitikti, jog per tą laiką verslas išnaudojo naujausias technologijas ir padidino darbo našumą, o valdininkų armija dar labiau išsiplėtė? Priežastis ta, valdininkai neatsisakė to darbo, kuris pritaikius technologijas išnyktų ir nepuolė diegti naujovių taip, kad jos panaikintų valdininko darbo vietą. Todėl ir turime praktiškai niekur nenaudojamą elektroninį parašą. Pasikeitė tik tai, jog dabar užsisakyti kokią nors pažymą galima internetu, bet vis tiek reikės važiuoti jos atsiimti pas kokį nors tarnautoją, kuris dar bus nuėjęs gauti parašo pas kitą tarnautoją, o antspaudo pas trečiąjį. Gerai pamąsčius paaiškėtų, jog tos pažymos apskritai nereikia, nes viską galimą tiesiog pamatyti internete kokioje nors duomenų bazėje.
Taigi, reikėtų ne solidariai karpyti išlaidas, o racionaliai naudoti lėšas ir pertvarkyti biurokratinį aparatą, kurį drąsiai galima mažinti 2-3 kartus, nuo to jo darbo efektyvumas tik padidėtų. Tarnautojai, kaip Naujoje Zelandijoje, turėtų būti įdarbinami 4-5 m. laikotarpiui, po kurio į jų darbo vietą vėl būtų skelbiamas atviras skaidrus konkursas. Įvedus tokią sistemą bei padidinus tarnautojų atlyginimus, valdymo funkcijas atliktų aukštos kvalifikacijos specialistai.
Dabartinis smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas neveikia kaip skatinimas užsiimti verslu. Dabar numatoma parama šeimoms, pradedančioms verslą, yra nepakankama ir iš esmės verslumo nepaskatins. Dabar svarbiausia paramą nukreipti į darbo vietų kūrimą: pats darbo vietos sukūrimas yra geriausias rezultatas, kuris ne tik mažina valstybės išlaidas, bet ir didina jos pajamas.
Norint pasiekti reikšmingų ekonominių laimėjimų, reikia atleisti naujai steigiamas smulkias įmones nuo mokesčių pirmaisiais veiklos metais, o antraisiais veiklos metais sudaryti galimybę sumokėti mokesčius metų gale (įvedant saugiklius nuo piktnaudžiavimo). Nesuprantama, kaip pradedančiųjų verslą ir nežinančių, ar jis bus pelningas, prašoma susimokėti mokesčius iš karto (pvz. perkant patentą). Tokia sistema yra viena labiausiai atgrasančių nuo bet kokio verslo pradėjimo.
Neseniai Estija priėmė naują darbo kodeksą, kuriame yra labai radikalių permainų liberalių darbo santykių link. Pažiūrėkime mūsų darbo kodekso pakeitimus – jie geriausiu atveju tik kosmetiniai. Jeigu paklaustume Lietuvos piliečių, ar estai yra verslesni už lietuvius, dauguma pasakytų, kad ne, bet jeigu paklaustume, ar jie greičiau išbris iš ekonomikos nuosmukio, tikriausiai pasakytume „Taip“. Todėl problema yra ne verslume, bet mūsų valdžios priimamuose sprendimuose.
Jos visišką neverslumą atspindi kad ir buitinių atliekų tvarkymo politika, kurią galima pavadinti kaip „prašome būkite geri – rūšiuokite atliekas ir nešiukšlinkite“. Tokia politika nepasiteisino, statistinis lietuvis nei rūšiuoja, nei nešiukšlina. Įdomu, kaip situacija pasikeistų įvedus ekonominiu svertus – visuotinę pakuočių užstato sistemą bei smarkiai diferencijuojant mokestį už šiukšlių išvežimą priklausomai nuo to, ar jos surūšiuotos ar ne.
Nenorėdamas būti apkaltintas absoliučiu liberalizmu, manau, jog reikėtų žymiai labiau apmokestinti tuos, kurie jau yra sukaupę tam tikrą turtą, o ne tuos, kurie tik nori tą padaryti – dirbti ir užsidirbti. Būtina įvesti progresinius mokesčius, nekilnojamojo turto mokestį bei mokestį nuo bendro turto prieaugio. Atlyginimus policininkams ir pedagogams reikėtų padvigubinti, tik tada jie patys pradės gerbti savo profesijas.
Kitas pasiūlymas - persvarstyti kultūros įstaigų finansavimą. Šiuo metu šimtus milijonų litų valstybė perskirsto per Kultūros ministeriją. Kultūra iš esmės yra subjektyvus dalykas ir priklauso nuo žmonių išsilavinimo, pomėgių, vertybių ir kt. Tačiau valstybė už gyventoją nusprendžia, kokios kultūros jam reikia – kokį teatrą paremti, operą, muziejus, televizijas ir t.t. Tačiau kai kuriais kultūros produktais naudojasi tik elitas, bet moka visi Lietuvos gyventojai.
Tai, jog visuomenės nuomonė apie paramą kultūros renginiams ne visada sutampa su valdžios, gerai iliustruoja ir tai, jog visuomenė iš 1000-mečio renginių geriausiai įvertino pilietines iniciatyvas "Ambersail" ir valstybinio himno giedojimą, bet ne VEKS ar 1000-mečio direkcijos organizuotus renginius.
Reikėtų kultūros ministerijoje palikti kelioliką specialistų tikslinėms programoms prižiūrėti ir išskirtinių objektų finansavimui administruoti, o sutaupytą didesnę dalį lėšų (proporcingai nuo mokamų mokesčių) leisti gyventojams laisvai paskirti įvairioms kultūrinėms organizacijoms savo nuožiūra. Galima daryti prielaidą, jog esant tokiam kultūros finansavimo modeliui, vyktų arši konkurenciją kultūros srityje, kuri įgautų dinamiškumo bei didžia dalimi atspindėtų visuomenės poreikius. Be to, būtų sutaupyta nemažai administravimo lėšų.
Norisi paliesti Lietuvos regionine politiką, o tiksliau jos nebuvimą. Lošimai santykinai yra viena labiausiai apmokestinamų veiklų. Todėl JAV kazino ir kitas lošimo įstaigas buvo leidžiama steigti tik tose vietovėse, kuriose nebuvo galima vystyti kitų verslų ir tik atsilikusiuose regionuose. Lietuvoje daugiausia lošimo namų yra ekonomiškai stipriausiuose miestuose. Todėl reikėtų leisti lošimo namus steigti tik mažiausias pajamas gaunančiuose Lietuvos rajonuose ir taip didinti vietos savivaldybių biudžetų įplaukas.
Panašiai reikėtų svarstyti apie universitetų ir kolegijų, arba bent jų filialų perkėlimą ir koncentravimą įvairiuose vidutinio dydžio Lietuvos miestuose. Įrodyta, jog moksliniai rezultatai geresni ten, kur yra švari gamta, rami aplinka, sudarytos sąlygos kūrybiškam darbui ir tai tikrai nėra didmiesčiai. Tokia mokslo politika padėtų atgaivinti regioninių miestų gyvenimą.
Žinoma, čia tik keletas diskutuotinų alternatyvių idėjų mechaniniam biudžeto karpymui, Lietuvos žmonės jų turi daug daugiau, tik nereikia jų apkrauti nereikalingais popierėliais ir suvaržyti laisvės veikti. Išlaisvinę verslumo energiją, pasiektume stebėtinų ekonominių rezultatų. Reikia sukurti tokią sistemą, kuri leistų net paprastam žmogui lengvai gyventi. Tuomet turėtume daugiau laiko rūpintis ne sureikšmintomis ekonomikos problemomis, o artėjančia žiema ir naujo gripo viruso pandemijos grėsme.
Autorius studijuoja teisę Vilniaus universitete. Yra bendrosios geografijos ir kraštotvarkos magistras. Autoriaus blogas - mikelionis.wordpress.com.