Kartais atrodo, kad mūsų politikai, komentatoriai ir „ekspertai“ neseka nei kas rašoma užsienio žiniasklaidoje, nei kaip elgiasi Europos valstybių vyriausybės. Andriaus Kubiliaus vyriausybė desperatiškai didina mokesčius ir vykdo mokesčių reformas tuomet, kai bet kokie mokestiniai pokyčiai gali sukelti (ir sukėlė) socialinio nepasitenkinimo bangas. Liberalai toliau kartoja supelijusią neoliberalizmo mantrą apie didesnę dereguliaciją, tuo tarpu Investicijų forumo „ekspertės“ aiškina, jog Lietuvoje profsąjungos yra nereikalingos, nes Darbo kodeksas ir taip maksimaliai gina darbuotojų teises.
Negena to, nuolatos girdime pareiškimus, jog nelankstūs darbo santykiai yra viena iš Lietuvos atsilikimo priežasčių. Kaip tik tokią nuomonę neseniai išsakė Rūta Skyrienė, teigdama, kad Vyriausybė per lėtai liberalizuoja darbo santykius. Jos požiūriu darbdavys turėtų turėti visišką laisvę atleisti darbuotojus. Na, pavyzdžiui, nėščią moterį ar mažametį vaiką auginantį tėvą.
Neoliberalizmo bankrotą byloja ne tik besitęsianti ekonominė krizė, kuri buvo sukelta daugiau kaip trisdešimt metų vykdytos dereguliacinės politikos – Bretton Woods finansinės sistemos sunykimo bei neribojamų finansinių spekuliacijų. Tai byloja ir radikaliai pasikeitęs politinis mąstymas ir retorika tiek JAV, tiek ir Vakarų Europoje. Netgi Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kuris, beje, buvo išrinktas kaip neoliberalių reformų šalininkas, radikaliai pakeitė savo retoriką. Šiandien Sarcozy kalba, kad laissez-faire sistema tiesiog sugriuvo.
Tad Europoje ir JAV mažai kas tebetiki nevaržomu laissez-faire kapitalizmu, ką (o Dangau!) pripažįsta ir laisvos rinkos kapitalizmo šauklys „The Economist“. Viename iš įvadinių straipsnių teigiama, kad ekonominės krizės laikotarpiu yra naudingas ne tik didesnis valstybės reguliavimo vaidmuo, bet ir tai, jog kaip tik kontinentinės Europos (pirmiausiai Prancūzijos ir Vokietijos, o taip pat ir Skandinavijos šalių), o ne Britanijos ir JAV ekonominė politika įgalina geriau atsispirti ekonominei krizei.
Štai vienas „The Economist“ teiginių: „kontinentinė Europa ekonominės krizės akistatoje tvarkosi gerai. Darbo santykius saugantys įstatymai sulėtino bedarbystės augimą. Dosni gerovės valstybė apsaugojo tuos, kurie nuosmukio metu visuomet pirmi nukenčia nuo staigaus pajamų kritimo, kas veikia kaip „automatinis [ekonomikos] stabilizatorius“. Kas yra daroma Lietuvoje? Ogi toliau pliauškiama apie darbo santykių liberalizavimą, gerovės valstybės naikinimą ir paprastų dirbančiųjų garantijų siaurinimą.
Ryšį tarp ekonomikos efektyvumo ir aukšto produktyvumo, viena vertus, bei aukštų mokesčių, stiprių profsąjungų ir gerovės valstybės, byloja pirmiausiai Skandinavijos pavyzdys. Visuose Skandinavijos kraštuose, o ne tik Norvegijoje, kuri kontroliuoja milžiniškus naftos telkinius, produktyvumas ir ekonominis efektyvumas yra nei kiek nemažesnis, o daugelio rodiklių požiūriu dar ir didesnis nei JAV ar Britanijos. Beje, apie tai, kad aukšti mokesčiai, ypač progresiniai mokesčiai, neturi neigiamos įtakos krašto ekonominei plėtrai bei investicijų pritraukimui taikliai aptarė Kęstutis Girnius.
Tad klausimas yra štai koks: kodėl mūsų mylimi „ekspertai“, t.y. įvairiausi laisvos rinkos fundamentalistai, taip uoliai ir nenuilsdami kalba apie vis didesnį darbo santykių liberalizavimą, priešinasi progresyviniams mokesčiams, kai bendra pasaulinės ekonomikos situacija ir vyraujanti ekonominė politika byloja kaip tik priešingą tendenciją? Ar tai tik beviltiškas provincialumas? O gal priežastis slypi kur kitur?
Ar nebus taip, jog tai paprasčiausiai jiems yra naudinga?
Atstovaudami kuopelei turtingųjų, jie groja nuvalkiotą giesmę net nepagalvodami, kad tokia politika ir toliau Lietuvą darys pusiau-periferine valstybe, kuri pasaulyje gali konkuruoti tik pigiais resursais ir pigia darbo jėga. Šalimi, kur darbuotojai yra beteisiai ir kur lojalumas darbdaviui keičiamas besąlygišku paklusimu.