Pirmasis gliaudo egzistencinius, žmogui ramybės neduodančius klausimus, o antroji pasakoja apie prancūzę, patekusią į Japoniją, kuri iš Tekančios saulės šalies jai virto Baimės šalimi. Trumpai tariant, tai romanas ,,apie gyvenimą“ su šiokia tokia ironijos doze.
Pagrindinė A. Nothomb knygos veikėja vargais negalais iškenčia visus japoniško gyvenimo ypatumus. Švelni ir kantri Europa įveikia šiurkščią, kone bejausmę Japoniją. Pastaroji knyga skirta pramoginiam skaitymui, ko nepasakytum apie rimtojo dano veikalą, o baimės ir drebėjimo joje ne kažin kiek, nebent tik pavadinime. Todėl geidaujantiems stipresnių įspūdžių reikėtų skaityti Stepheno Kingo romanus. O dar geriau – XXI a. pirmojo dešimtmečio knygą. Kam jau kam, bet jai geriau negu bet kokiam siaubo romanui tiktų pavadinimas ,,Baimė ir drebėjimas“. Arba ,,Baimė, baimė ir dar kartą baimė“.
,,Mūsų gyvenimas tapo panašus į pigų siaubo filmą su daugybe kiaulių žudikių, o mes visi, atrodo, esame pasmerkti pražūčiai“, – rašo britų dienraščio ,,The Daily Telegraph“ žurnalistė Bryony Gordon, teigianti, jog gyvename baimės kultūroje. Argi ne taip? Juk ir 2000-uosius pasitikome su baime – ,,užlūš“ kompiuteriai ar ne? Ir prasidėjo... Jei kas nors ir nerimavo, girdėdamas tariamas pranašystes apie eilinę pasaulio pabaigą, tai greitai šias šnekas pamiršo. Jas nustelbė baugi realybė.
Pamenate, buvo metas, kai mokėjom pinigus už galimybę pamatyti kokį ,,siaubiaką“? Nors ir mažojo ,,Šilelio“ ekrane. O jau koks įspūdis buvo! Kas galėjo pamanyti, kad po gero dešimtmečio panašių siaubo elementų bus kupinas realus gyvenimas? Žymus teologas ir filosofas egzistencialistas Paulas Tilichas yra sakęs, jog XX a. vadinimas baimės amžiumi yra jau gerokai nuvalkiota tiesa. Nerimas, anot jo, yra svarbiausia literatūros ir meno kūrinių tema, o ,,viešoji sąmonė“ visiškai persmelkta nerimo minčių ir simbolių. Būtų jis pagyvenęs XXI a. pradžioje…
Tačiau veltui tyrinėtume istoriją, tikėdamiesi rasti tokį ,,aukso amžių“, kuriame žmonija būtų nieko nebijojusi. Ir keisčiausia, kad baimės, nerimo (P. Tillichas, vadovaudamasis gelmių psichologija ir egzistencine filosofija, siūlo baimę atskirti nuo nerimo, nes pastarasis yra ,,grupinis“ reiškinys) ir drebėjimo vis daugiau. Keisčiausia dėl to, kad esam vis stipresni, protingesni. Vis daugiau mokam ir galim. Žinom netgi kas yra ten, už 13 mlrd. šviesmečių.
Viena vertus, esam beveik dievai. Antra vertus, kinkos dreba taip pat, kaip ir mūsų tolimiausiems protėviams. Tikėjomės, kad mus išganys mokslas ir technologijos. Deja, šiandien vis dažniau prabylama apie tai, kad visa mūsų civilizacija pakibo ant plauko. Tikėjomės, kad kartu su prietarais atsikratę religijos tapsime laisvi ir drąsūs, bet neatrodo, kad šioms svajonėms buvo lemta išsipildyti. Šaukėme ,,Dievas mirė!“, deja, ,,Dievas to nežino“, kaip teigia Slavojus Žižekas veikale ,,How to read Lacan“.
Nesu toks mokytas kaip minėti autoriai, kad jiems prieštaraučiau, todėl pasikliauju jų autoritetu. Ir manau, kad P. Tilichas teisus, tvirtindamas, jog bet kokį nerimą ir su juo susijusią neviltį išsklaido tikėjimas, kurio išraiška – ,,drąsa būti“. Paradoksas? Kaip tikėjimas gali padrąsinti, jeigu jis, kaip daug kartų girdėjome, tėra tik prietarai arba, geriausiu atveju, negyvos dogmos? Kaip tikėjimas gali išsklaidyti baimę ir nerimą, jeigu tikėjimo mokytojai kiekviename žingsnyje grasina negęstančia peklos ugnimi?
Deja, kaltas ne tikėjimas. Kalčiausi šiuo atveju ,,profesionalai“, kurių pareiga – perduoti tikėjimą. Ne sukurti dar vieną religinę ,,sistemą“, ne išnagrinėti, kaip funkcionuoja Dievo ,,mechanizmas“, ne, vienoje rankoje laikant Bibliją, o kitoje – kalaviją, pavergti ištisas tautas, bet dalytis Gerąja naujiena, kuri toli gražu nėra nei sistema, nei mechanizmas. P. Tilichas teigia, kad pati tikėjimo sąvoka ,,prarado savo tikrąją prasmę“, ir primena, jog tikėjimas ,,nėra teorinis kažko neaiškaus teigimas, o egzistencinis priėmimas to, kas pranoksta įprastą patirtį. Tikėjimas nėra nuomonė, o būsena“ (P. Tillich. Drąsa būti).
Kalbėdamas apie nerimą, neviltį ir drąsą P. Tilichas minėtoje knygoje trumpai užsimena apie Albrechto Dürerio graviūrą ,,Riteris, mirtis ir velnias“, kuri jam atrodo ne tik ,,Liuterio reformacijos dvasios išraiška“, bet ir ,,Liuterio pasitikėjimo drąsos, jo drąsos būti išraiška“. Anot, žymaus XX a. teologo ir filosofo, ,,riteris joja per slėnį, lydimas mirties iš vieno šono ir velnio – iš kito. Bebaimis, susikaupęs, pasitikėdamas, jis žvelgia į priekį. Jis yra vienas, bet nėra vienišas. … Liuterio pasitikėjimo drąsa yra asmeninis pasitikėjimas, kylantis iš susitikimo su Dievu kaip asmens su asmeniu“ (Drąsa būti).
P. Tilichas akcentuoja būtent asmeninį, tiesioginį susitikimą, kuriame nėra tarpininkų. Įvairūs tarpininkai, anot minėtos knygos autoriaus, negalėjo suteikti nei pasitikėjimo, nei iš jo kylančios drąsos, nes ,,jie rėmėsi doktrina, kuri blokavo pasitikėjimo drąsą. Jie sankcionavo sistemą, kurioje mirties ir kaltės nerimas niekuomet nebuvo įveiktas“. Taigi asmeninis susitikimas su Dievu – vis dėlto manau, kad jis gali įvykti net bažnyčioje, juk Dievas nepavaldus jokiai, net teologinei, ,,sistemai“ – ne sugniuždo žmogų, o suteikia jam vilties ir drąsos būti.
Neketinau ,,reklamuoti“ nei Liuterio, nei reformacijos apskritai. Paprasčiausiai, gyvendamas nerimu sergančiame pasaulyje, susimąsčiau. Jeigu ne, jei P. Tilichas, tvirtindamas, kad tikėjimas suteikia drąsą būti, tai yra, gyventi, – net paukščių ir kiaulių gripo laikais, – klydo, tai kodėl tuomet tikėjimo knygoje, Biblijoje, nuolat kartojama ,,Nebijok!“ arba ,,Nebijokite!“? O jei klysta ir Biblija, tai kur išeitis? Bažnyčių architektūroje? Bažnytiniame mene? Religinėse ,,praktikose“? Betgi visa tai tėra žmogaus produktas… Sakote, ,,dvasinis“? Vis tiek laikinas. Ir toks pat trapus, kaip ir jo kūrėjas.