Šiandien, kai pasaulyje diskutuojama apie rytdienos kapitalizmo modelį, visų akys krypsta į Skandinaviją, kurios modelis dažnam ekonomistui simbolizuoja perspektyviausią kapitalizmo ateitį.

Beje, visos Skandinavijos šalys turi ir NT mokestį, ir progresinius mokesčius. Be to, visos, išskyrus Švediją, kurioje gaminami SAAB ir „Volvo“ automobiliai, turi ir įspūdingus automobilių mokesčius. Tačiau tai nesutrukdo būtent šių valstybių žmonėms būti vieniems turtingiausių planetoje. Tai akivaizdžiai rodo, kad mokesčių dydis – tik sudedamoji viso ekonominio proceso dalis ir, jį išmintingai keičiant, galima padėti pasiekti pagrindinį tikslą – visuomenės gerovę.

Šiandien, kai Seimo nariai svarsto šiuos mokesčius, labai dažnai galima įžvelgti norą kiekvienu iš šių mokesčių apmokestinti kuo didesnę visuomenės dalį, nors iš pradžių vertėtų pagalvoti apie apmokestinimą tų, kurie uždirba po keturiasdešimt ir daugiau tūkstančių litų per mėnesį, turi po kelis prabangius automobilius ir valdo po kelis NT objektus. Tuo labiau kad šiandien dauguma įmonių, mokančių tokio dydžio atlyginimus, priklauso tiems patiems skandinavams, todėl būtų labai sunku suprasti, kodėl, Danijoje ar Švedijoje mokėdami didelius mokesčius, Lietuvoje jie už savo aukščiausio lygio vadovus papildomai susimokėti negali.

Eduardas Eigirdas
Derybų meno specialistai teigia, kad jei nori sugadinti idėją, ją „perlenk“. Pavyzdžiui, jei turi idėją apmokestinti automobilius, pasiūlyk patį blogiausią įstatymo variantą, ir niekas negalės pasakyti, kad tu nepritarei šiai idėjai, juk buvai labai griežtas didelių mokesčių šalininkas ir kartu iškreipei idėją taip, kad niekam nekilo rankos už ją balsuoti.
Žinoma, vertinant realybę visada būtina įvertinti ir faktą, kad dalis Seimo narių už savo pakilimą į valdžios olimpą turi būti dėkingi vienam ar kitam „geram“ žmogui, uždirbančiam įspūdingas sumas ir važinėjančiam prabangiu automobiliu, todėl gerai juos pažindami politikai supranta, kad gali užsitraukti patronų pyktį. Štai kodėl Seimo nariams daug maloniau svarstyti, kaip apmokestinti visus golfukus ir opeliukus, o ne „Ferrari“ ar „Maserati“. Beje, jei per šią prizmę žvilgtelėtume į šių metų pradžioje priimtus įstatymus, daugelis jų taip pat buvo „nutaikyti“ siekiant surinkti pinigų iš kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Gali būti, kad tai ir yra viena priežasčių, dėl kuriuos šiandien dalis įstatymų vėl keičiami.

Derybų meno specialistai teigia, kad jei nori sugadinti idėją, ją „perlenk“. Pavyzdžiui, jei turi idėją apmokestinti automobilius, pasiūlyk patį blogiausią įstatymo variantą, ir niekas negalės pasakyti, kad tu nepritarei šiai idėjai, juk buvai labai griežtas didelių mokesčių šalininkas ir kartu iškreipei idėją taip, kad niekam nekilo rankos už ją balsuoti. Kalbant apie automobilių apmokestinimą, juk buvo galima apsiriboti tik mokesčių taikymu įsigyjant ir registruojant brangius automobilius. Toks mokestis galėtų būti progresinis ir prasidėti nuo, tarkime, 100 tūkst. litų. Perki brangesnį automobilį, moki 10 proc. mokestį. Perki automobilį, vertą 200 tūkst., – moki 50 proc., o už kainuojantį daugiau nei 300 tūkst. moki ir visą 100 procentų.

Žinoma, galima teigti, kad lietuvių verslininkai iš karto pradės važinėti Latvijoje registruotais automobiliais, tačiau kodėl šių pakeitimų nesuderinus ir su latviais bei estais, kuriems papildomi mokesčiai šiandien taip pat būtų naudingi. Tuo labiau, kad jau turime Mokesčių inspekciją ir jai būtų daug lengviau administruoti kelių tūkstančių prabangių automobilių mokestį nei sugaudyti visus žiguliukus. Beje, toks mokestis nestabdytų automobilių parko atsinaujinimo, o tai itin svarbu, jei norime nebekvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis, ir leistų, ekonomikai atsigaunant, į biudžetą surinkti tikrai dideles sumas, nes piliečių, tiesiog negalinčių be prabangos tėvynėje, netrūksta.

Kalbant apie mokesčių politiką, lygiai toks pat požiūris galioja ir kitai sričiai – atlyginimų apmokestinimui. Labai juokingai skamba teiginiai, kad, padidinus mokesčius už įmonių vadovų ir valdybų nariams skiriamą atlyginimą bei premijas, geriausi vadovai išsibėgiotų ar išvyktų dirbti į kitas šalis. Labai įdomu sužinoti, kur išvyktų valstybinių įmonių vadovai, uždirbantys po keliasdešimt tūkstančių litų: į Latviją ar Baltarusiją? Niekur nedingtų ir privačių bendrovių vadovai, nes dažniausiai įspūdingus atlyginimus gauna žmonės, „saugantys“ tam tikrą pelningą sektorių.

Ar gali „Teo LT“ vadovas pabėgti toli nuo šios įmonės? Kur? Juk nors fiksuotojo ryšio monopolis Lietuvoje baigėsi, jis de facto egzistuoja, ir tokio kąsnio iš Helsinkio ar Stokholmo nesužiūrėsi. Taigi kas trukdo beveik po milijoną litų praėjusiais metais išsimokėjusiems „Teo LT“ valdybos nariams jau kitais metais būti daug dosnesniems Lietuvos „Sodrai“? Tikriausiai tik Seimo narių gerumas ir nenoras liūdinti gerų žmonių, gaunančių milijonus (juk logiška, kad blogam žmogui tiek niekas nemokės). Beje, kai kalbama apie viešąją erdvę, būtina atsiminti, kad dažniausiai tiems geriems žmonėms, uždirbantiems gražius atlyginimus, atstovauja žinomi veikėjai, ekspertai, asocijuotų struktūrų vadovai, mintinai žinantys kelias svarbiausias tiesas, „įrodančias“, kad visa tai, kas parašyta, yra ne skandinaviškas kapitalizmas, o supuvęs ir atgyvenęs socializmas.

Nagrinėjant mokesčius, susijusius su NT, verta paminėti, kad Lietuvos NT rinka panaši į reanimacijoje gulintį pacientą, po kiekvieno viešo svarstymo apie NT mokesčio įvedimą gyventojams patiriantį klinikinę mirtį. Žinoma, po kelių savaičių rinkai supratus, kad tai melagingas pavojus, ligonis ir vėl kiek atsigauna, bet neilgam, tik iki kito politikų viešo mąstymo. Žvelgiant į Lietuvos ekonomikos perspektyvą, verta pabrėžti, kad NT mokestis būtinas ir jį priimti reikia nelaukiant ekonomikos atsigavimo, tačiau mokėti šį mokestį galėtume pradėti nuo 2015 metų.

Tuo metu pasaulio ir, tikėtina, Lietuvos ekonomika bus atsigavusi, o jei nebus saugiklių, gali kilti naujas NT kainų bumas. Bet jei minėtas mokestis bus įvestas – jis taps išorės veiksniu, prieš perkant priversiančiu dar kartą apsvarstyti, ar perkama vadovaujantis logika, ar emocijomis. Taip rinka ateityje bus daug labiau apsaugota nuo perkaitimo, o savivaldybių biudžetų pajamos gerokai išaugs.

Diskutuojant apie mokesčio pobūdį verta paminėti, kad tikriausiai dar bent vieną dešimtmetį šeimos neturėtų mokėti mokesčių už pirmąjį butą ar namą, tačiau, kylant pragyvenimo lygiui, galima būtų svarstyti ir pirmojo buto mažiausio apmokestinimo galimybę. Šioje vietoje būtina suvokti, kad vienas žmogus gali turėti 100 tūkst. litų kainuojanti pirmąjį būstą, o kitas (tas gerasis) gali turėti ir 20 mln. kainuojantį pirmąjį „namuką“.

Kadangi politikai vis tiek nesiliaus stebinę vienais ar kitais pasiūlymais, tikiuosi, kad šiame straipsnyje išdėstytos mintys turėtų jiems padėti bent jau svarstyti teisingesne linkme. Beje, gerbiamieji skaitytojai, kadangi mūsų žurnale dar ne vieną kartą analizuosime įvairių sektorių apmokestinimo klausimus ir pačių mokesčių, kaip vienos svarbiausių šalies funkcionavimo strategijos, klausimus, prašome rašyti savo pastabas tiek mūsų išsakytų minčių, tiek visos mokesčių politikos klausimais. Jų lauksime el. paštu eduardas@valstybe.eu .

Kalbant apie mokesčius, norisi panaudoti vienoje šių dienų pasakoje pateiktą mintį, kad, svarstant mokesčių įstatymo pataisas, Seime tvyro išminties ir logikos rūkas, deja, be išminties ir logikos, bet vis tiek rūkas.

Sociologinę apklausą, ar reikia apmokestinti automobilius, NT ir įvesti progresinius mokesčius, rasite naujame žurnalo „Valstybė“ numeryje kitą savaitę.

Šaltinis
Žurnalas „Valstybė“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją