Galėtų koks nors psichologas ar net psichiatras perskaityti vadinamuosius „komentarus“ internetiniuose puslapiuose, kad ir DELFI ir pabandyti paaiškinti, kodėl iš jų liejasi niekuo nepaaiškinamas anoniminis purvas bei keiksmažodžiai.

Apmaudu - norėtųsi, jog vyktų normali diskusija, kuri gali būti naudinga visiems skaitantiems internetinius komentarus bei padėtų autoriams pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.

Tokių komentarų yra, bet, deja, jie paskęsta nepaaiškinamo pykčio bei vulgarumo jūroje.

Rašoma beveik kriminaliniu slengu arba girtų benamių barnių kalba.

Esu įsitikinęs, jog „skaitytojų“ komentarai nėra kokia nors iracionali veikla ar rodiklis, jog juos rašantys žmones yra kvailesni už kitus. Jokiu būdu. Tačiau be abejonės menka „komentarų“ dalis rašyta žmonių, kurių psichinio stabilumo bei kultūros lygis yra tikrai žemas.

Tačiau iš kitos pusės, komentarus rašo ne paprasti kokie nors prasigėrę kaimiečiai, bet spėčiau, jauni ir kostiumuoti įvairių firmų ar ministerijų darbuotojai, kurie, matyt, turi nepakankamai darbo. Deja, dažniausiai neturi ir ką pasakyti viena ar kita rimtesne tema, išskyrus drėbti savo dvasinį purvą. Su savo vadovais šie kostiumuoti vyrukai (būtent taip aš juos įsivaizduoju) kalba visai kitaip, turėtų mokėti lankstytis iki pat žemės – tokia jau šios kategorijos žmonių psichologija.

Valentinas Mitė:
Internetinis anonimiškumas leidžia žmonėms būti, kuo jie iš tikro yra.
Internetas ir anonimiškumas – tema verta atskiros studijos. Internetinis anonimiškumas leidžia žmonėms būti, kuo jie iš tikro yra. Gal ir gerai, nes tokie primityvūs „komentarai“ nepajėgūs įžeisti, tačiau jų rašinėtojams jie suteikia psichologinės iškrovos galimybę. Šiais sunkiais laikais psichologinė iškrova reikalinga. Kai kas geria, važinėja beprotišku greičiu automobiliais, o kai kas rašo „komentarus“. Kaip ten bebūtų „komentarai“ mažiausiai pavojingi sveikatai. Be to, jų galima ir iš viso neskaityti.

Yra kita „komentarus“ rašančių grupė. Šie piktai reaguoja į bet kokią Rusijos valdžios politikos kritiką.

Rusijos užsienio ar vidaus politikos kritika yra tabu, Kremlius didesnė šventovė nei katedra Vatikane. Tai tiek žinomas tabu, jog Lietuvoje mažai kas abejoja, kad yra etatiniai internetiniai rašytojai, kuriems už „komentarus“ moka Rusija, nesvarbu, kokiu keliu bei kaip pervedami pinigai. Jie, matyt, yra nemaži, nes tokių rašytojų išdygsta po kiekvieno Kremlių kritikuojančio straipsnio kaip grybų po lietaus. Nieko naujo. KGB dezinformacijos skyrius visada veikė puikiai ir pinigų jam buvo skiriama kiek tik reikėjo.

Beje tokie „komentarai“ leidžia pabandyti suprasti, kaip Rusija Lietuvoje kariauja psichologinį karą. Ką gi - neblogai, bet nežiūrint visų pastangų ir purvo tas karas kol kas nėra laimėtas.

Galima diskutuoti su bet kuo, bet ne su dirbančiais Lubiankai. O galbūt yra du ar trys „komentatoriai“, kurie slepiasi už daugelio slapyvardžių. Tikrai nežinau.

Pastebėtina, jog yra temos, kurios „komentarus“ rašančių nedomina. Straipsnis apie Iraką, Iraną, Kiniją ar net Baltarusiją niekada nesulaukia tiek „komentarų“, kiek Rusijos kritika. Jokie straipsniai ar pareiškimai, įžeidžiantys Lietuvos konstituciją, Prezidentą ar valstybę niekada nesulaukia tokios piktos reakcijos kaip, sakykim, Rusijos veiksmų Gruzijoje ar Čečėnijoje kritika.

Be abejonės, daugumos Lietuvos piliečių nuostatų „komentarai" neatspindi. Kaip ten bebūtų, parlamento rinkimus Lietuvoje laimėjo ne Paleckio „Frontas“ ar kokia nors kita kraštutinė organizacija.

Valentinas Mitė:
Jokie straipsniai ar pareiškimai, įžeidžiantys Lietuvos konstituciją, Prezidentą ar valstybę niekada nesulaukia tokios piktos reakcijos kaip, sakykim, Rusijos veiksmų Gruzijoje ar Čečėnijoje kritika.
Gaila, jog Lietuvoje neįmanoma nusipirkti rimtų rusiškų laikraščių. Labai dažnai Rusijos žurnalistų Rusijos valdžios politikos kritika yra daug griežtesnė nei lietuviškoji. Daug gilesnė vidaus ir užsienio politikos analizė. Žinoma, valdžia bando užspausti kritiką, bet dabartinė Rusija vis tik nėra TSRS su savo gulagais. Rusijos spauda stipresnė nei Lietuvos. Ką gi, ji turi didesnį intelektualinį potencialą nei Lietuva, kuri tampa gilia Europos Sąjungos provincija.

Galima „komentarus“ numoti ranka, bet jie yra tiek koordinuoti, jog nekreipti į juos dėmesio būtų neprotinga.

Keisti dalykai vyksta Lietuvoje. Saugumo departamentas pradeda domėtis Kęstučiu Girniumi, kuris turi teisę turėti savo nuomonę ir kurio lojalumas Lietuvai neabejotinas, bet nepasidomi, kodėl visuose internetiniuose puslapiuose į mus plūsta kraštutinės prorusiškos, fašistinės propagandos tvaikas.