Galiausiai, nelaimei praėjus, Nojus vėl išgirdo Dievo balsą: ,,Štai sudarau Sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, su visais gyvūnais, esančiais su jumis … Aš palaikysiu savo Sandorą su jumis: niekada daugiau visi mirtingieji gyvūnai nebebus tvano vandenų išnaikinti, niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti …“. Žodis ,,Sandora“ šiame trumpame Biblijos epizode, vos keliose eilutėse, pavartotas paeiliui septynis kartus. ,,Sandora … Sandora … Sandora“. Tiek jau to, palikime simbolius ir numerologiją ramybėje ir atkreipkime dėmesį ne į skaičius, kurie daugelį, žinoma, domina, o į pačią Sandorą.
Sutartis/sąjunga sudaroma dažniausiai tarp dviejų šalių, kurios viena kitai kuo nors įsipareigoja. Pvz., kad ir paprasčiausia darbo sutartis: darbuotojas įsipareigoja sukurti tam tikrą produktą, vertę, o darbdavys įsipareigoja jam už tai atsilyginti. Sudarant tarpvalstybines sutartis ir sąjungas šis dvipusis įsipareigojimas vaidina ne mažiau svarbų vaidmenį. Trumpai tariant, šalys – fiziniai arba juridiniai asmenys ir valstybės – viena kitai dažniausiai įsipareigoja vienodai.
O vis dėlto viskas čia taip. Juk jau pats žmogaus sukūrimas yra vienašališka Dievo Sandora su žmogumi. Vienašališka ir besąlyginė. Panašiai, kaip motinos/tėvo ryšys su vaiku. Tėvas/motina įsipareigoja savo vaikui, nors ir nesudarydami jokios formalios sutarties, mylėti jį ir globoti, auginti, saugoti ir juo rūpintis. Nors šio įsipareigojimo nepatvirtina jokie dokumentai, o notaras po juo nei pasirašo, nei uždeda antspaudą. Šiai sandorai įprastų formalumų nereikia. Jos esmė – meilė.
Dievo Sandora su žmogumi - tokia pati. Tiesa, reliatyviai tokia pati, juk puikiai žinome, kokia ta žmogiška meilė būna silpna, netgi tėvų meilė savo vaikams. Tačiau Dievas ne tik sudarė savo Sandorą su žmogumi, bet ją jau ir įvykdė. Akivaizdus, abejonių nekeliantis jos patvirtinimas ir įvykdymas – Jėzus: ,,Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų…“ (Hebrajams 1skyrius 1-2 eilutės). Kodėl aš dabar apie tai? Todėl, kad Gavėnios metu mes rizikuojame Dievo Sandorą su Nojumi, o kartu ir su mumis, pakeisti kita - mūsų sandora su Dievu. Norėčiau, kad tai, ką parašysiu toliau, suprastumėte teisingai. Krikščionys Gavėnios metu tradiciškai pasninkauja, rengiasi Kristaus prisikėlimą švęsti ne tik daužydami margučius, bet ir švaresni savo dvasia, todėl daugiau dėmesio skiria maldai, išpažinčiai etc.
Dar geriau, jei žmogus neapsiriboja vien tik savimi ir savo dvasiniu gyvenimu, o daro gera artimui. Dar iš asketikos paskaitų, kurias lankiau prieš septyniolika metų, pamenu, kad visų vadinamųjų dvasinių ,,praktikų“ esmė – meilė artimui. Be jos ir patys ,,sausiausi“ pasninkai, ir ilgiausios maldos, ir visos išpažintys ir komunijos būtų bevertės. Tačiau už viso to, kaip jau užsiminiau, slypi stipri pagunda susikeisti vietomis su Dievu, ,,perimti“ iniciatyvą į savo rankas. Tarytum mes Dievui siūlytume sandorą, tarytum ji būtų ne dovana, o mūsų nusipelnytas atlygis už puikiai atliktą darbą.