Petras Damianis, Brunono amžininkas ir vienas iš jo biografų, šventąjį nužudžiusiems pagonims priekaištavo ne dėl paties nužudymo, o dėl to, kad jie pernelyg ilgai delsė tai padaryti. Anot jo, Brunonas, „atvykęs pas pagonis, su tokiu karštos širdies atkaklumu ėmė pamokslauti, kad jau niekas neabejotų, jog šventas vyras kankinystės reikalavo.
O anie bijodami, kad po palaimintojo Adalberto kankinystės, drebinant stebuklų ženklams, didžioji dalis slavų genties yra atversta, patiems taip pat panašiai neatsitiktų, ilgą laiką nuo palaiminto vyro rankas sumania klasta atitraukia ir labiausiai trokštančio mirti, nenorėdami jo nužudyti, žiauriai pasigaili“.
Žvelgiant plačiau, tai buvo pasaulėžiūrų ir religijų susidūrimas, pirmasis konfliktas tarp krikščionybės ir pagonybės Lietuvos žemėje, kuris vėliau pasireiškė ir nuožmesnėmis formomis.
Šis konfliktas paženklino pirmuosius keturis Lietuvos tūkstantmetės istorijos šimtmečius. Tolesnis šio dramatiško susidūrimo etapas pasižymėjo jau ne sąlyginai taikiomis misijomis, o alinančiu lietuvių karu su kryžiuočiais. Tai buvo mūsų protėvių kova dėl išlikimo.
Galbūt simboliška, kad šventojo Brunono giminaičiai – Kverfurto grafai – XIII amžiuje aktyviai dalyvavo ugnimi ir kalaviju krikštydami prūsus ir lietuvius.
Kai savo ekspansiją į prūsų žemes pradėję kryžiuočiai 1233 m. statėsi Marienverderį, – savo pirmąją pilį tikrojoje Prūsijoje, – ten dalyvavo ir grafas Burchardas Kverfurtietis – pirmasis žymus Vokiečių ordino rėmėjas Prūsijoje. Kitas Kverfurto grafas – Meinhardas Kverfurtietis – vienuolika metų buvo Vokiečių ordino Prūsijos žemės magistru (1288–1299).
Būtent jis pastatė Ragainės pilį – pagrindinį kryžiuočių forpostą, iš kurio visą XIV amžių buvo rengiami niokojantys žygiai prieš Lietuvą. Būtent jo spaudžiami lietuviai 1291 m. pasistatė ir svarbiausią savo gynybinį forpostą prie Nemuno – Veliuonos pilį.
Kverfurto grafai gerai žinojo savo žymiausio giminaičio – šventojo Brunono – istoriją, taigi, jų kelias į Prūsiją ir Lietuvą nebuvo atsitiktinis. Jie stengėsi eiti savo giminės šventojo pramintu keliu. Šv. Brunono atminimas buvo (o ir dabar yra) gerbiamas ir saugomas jo gimtojoje Kverfurto pilyje, kurioje esančią pilies bažnyčią fundavęs pats šventasis. Teigiama, kad Kverfurto pilis – didžiausia vidurio Vokietijoje.
Tik po 378 metų nuo Brunono žūties – 1387-aisiais – Lietuva priėmė misionieriaus neštą tikėjimą. Čia prasideda krikščioniškos Lietuvos istorija, kuri sudaro didesniąją praėjusio tūkstantmečio dalį.
Tačiau prievartinio krikšto šalininkai nenurimo dar ketvirtį amžiaus, kol 1410 m. nebuvo sutriuškinti Žalgirio mūšyje Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių. Simboliška, kad iškart po Lietuvos tūkstantmečio minėsime 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejų.
Tūkstantis Lietuvos istorijos metų – solidus amžius. Gaila ir keista, kad Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija nusprendė Lietuvos tūkstantmečio datos neminėti. Vietoj to numatytos tradicinės iškilmės liepos 6-ąją, skirtos karaliaus Mindaugo karūnacijos metinėms.
Ką gi, nepaisant to, kad šie metai paskelbti Lietuvos vardo tūkstantmečio metais, pati pirmojo Lietuvos paminėjimo data, regis, liks be valstybės dėmesio. Ir ko gi dar buvo galima tikėtis iš direkcijos, kurios direktorius Gediminas Ilgūnas yra įsitikinęs, kad pirmasis Kvedlinburgo analų įrašą su pirmuoju Lietuvos paminėjimu 1955 m. „Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose“ pirmą kartą paskelbė sovietinis istorikas Povilas Pakarklis („Savaitė su TV“, 2009 02 11) ir negi samprotauja, kad pastarasis Kvedlinburgo analų rankraštį galėjo surasti po Antrojo pasaulinio karo Prūsijoje!
Tik, deja, tas rankraštis kažkur dingęs („Express-nedelia“, 2009 02 12). Turbūt būtų per didelė prabanga norėti, kad tokiai įstaigai vadovaujantis žmogus šiek tiek geriau orientuotųsi tūkstančio metų senumo istorijoje bei jos šaltiniuose ir neskelbtų tokių absurdiškų samprotavimų, kuriuos ir pakomentuoti sunku – kaip tokių dalykų galima prisigalvoti?
Tikėkimės, kad bent vasario 16-osios niekas nesugalvos perkelti į patogesnį šventimui vasaros metą. Šiuo atveju, regis, visiems dar suprantama, kad jeigu minima istorinė data, minėjimo renginiai turi vykti apie tą laiką, kai tas įvykis įvyko, o ne bet kada.
Baigiant reikia pažymėti, kad istoriografijoje iki šiol konkuruoja dvi Brunono žūties (taigi, ir pirmojo Lietuvos paminėjimo) datos. Nors tradiciškai žinomesnė ir Brunono gimtinėje švęsta data buvo vasario 14-oji, mums svarbūs Kvedlinburgo analai, kuriuose randama seniausia užuomina apie Lietuvą, nurodo kovo 9-ąją.
Nėra visai aišku, kuri iš šių datų teisingesnė – dėl to pareikšta įvairių nuomonių, kurių dabar neaptarinėsiu. Bet galbūt istorijos šaltiniai, sukeldami čia šiokią tokią painiavą, tiesiog suteikia mums antrą progą nepraleisti Lietuvos tūkstantmečio nepaminėto. Juk jį galime minėti abu kartus arba bet kurią iš šių dienų. Nepraleiskime šios progos.