Taigi, kai mąstau, prieš akis iškyla ne tas „maištas“ (o gal tikrai maištas, nes netikiu jokia ano veikimo logika), o vienas interviu — prof. L. Donskis kalbasi su kolega V. Laučiumi. Ir kaip kalbasi — tiesiog regi profesorių, kuris sakosi esąs „be pykčio“, labai įsižeidusį. Aišku, įsižeisti yra ko, mat dabar įsižeista dėl savęs, dėl savo gildijos. O kai paliečia asmeniškai, tai kaip kalbėsi be pykčio. Tad ir epitetai visiems, visų pirma politikams, krinta žiaurūs.
Sužinai, kad „Lietuvoje — jokios pagarbos mokslui“, čia numota ranka į elitinį mokslo sluoksnį, į tas mokslo sritis, be kurių apskritai sunku įsivaizduoti valstybės egzistavimą. Kliūva net naujajai mokesčių sistemai, kuri esą vien dėl noro pripildyti biudžeto aruodus esą apmokestins rašytojus ir taip visas pasaulis sužinos, kad „tarp mūsų politikų nėra fundamentalios pagarbos kultūrai“. Ir apibendrinanti mintis (o gal revoliucinis šūkis?) „dabartinė švietimo ir mokslo politika man primena tokį kolonializmą, kai kolonizuojame save patys. Vyksta vidinis kolonizacijos procesas“. Va taip. Ir ne mažiau.
Dėl pasaulio kančių ir abejonių, prisiminus Lietuvos rašytojus, tai labai abejoju, kad tam pasauliui esame įdomūs. Pirma, jei tas pasaulis žino, kiek Lietuvoje dabar uždirba irgi lyg tai kultūros žmogus (ar ne?) — bibliotekininkas, tai jam jau viskas ir taip aišku ir visais nebesvarbu, kiek po kažkokios reformos uždirbs rašytojas. Ir ypač tokioje delikačioje srityje, kaip rimtas egzistencinis rašymas, kur ir koncentruojasi išgyvenimo bėdos.
Visur toks rašymas pasmerktas komercinei nesėkmei, bent jau iki tol, kol neduoda Nobelio premijos (po to irgi nebūtinai ateina piniginė sėkmė dėl knygų pardavimo, bet jau bent premija apie milijoną dolerių gauta). O ir koks Malūkas ar ten de Strozzi bent iki šiol neverkė, juolab pirmasis prisiduria, kaip vieno gražaus miestelio meras. Atvirkščiai, naujoji mokesčių sistema, jei pavyktų (kitas klausimas, ar pavyks, — jei pavyks, bus stebuklas) gal kaip tik leistų rimčiau paremti tuos, kurių neperka publika. Ir leistų pagarbiau ir lygiau vertinti tuos, kurie tą kultūrą saugo ir sandėliuoja bibliotekose, pavyzdžiui.
Su kolonializmu irgi kažkaip panašiai, mat humanitariškai mąstant tas kolonizavimas ir dekolonizavimas, kurį kasdien darai savo galvoje ir gyvenime, ir yra tikras laisvo žmogaus darbas. Tad neduok Dieve, kad koks politikas jo už tave imtųsi, mat tada jau tikrai diktatūra. Taigi, jokios pagarbos.
Ir grįžtu į penktadienio Seimo aikštę. Ten akivaizdžiai buvo minia. Minia buvo neorganizuota, pikta, kartais nustebusi. Ji mažai žinojo, bet labai aiškiai apibendrino, prisimindama vieną garsų šūkį: „Jei taip, tai ... „ Ką reiškia tas „taip“ — neaišku. Ką reiškia antras lyg ir slaviškas, o gal kažkoks tiurkiškas žodelis šiame kontekste irgi nelabai aišku. Gal neviltį, gal pasimetimą, gal geresnio gyvenimo ilgesį, o gal net tą visada kiekvieną kamuojantį egzistencinį nerimą, prasiveržiantį tai poezijos šedevru, tai tragišku „pagėrimu“, tai maištu prie kokio pono namų, — nelygu aplinkybės ir gebėjimai.
Kadangi apystovos dabar nerimastingos, tai ir sielų šauksmas buvo tragiškas. Dejavo ne tik paauglių dvasia ir kūnas. Niršo šiaip praeiviai, ilgesingai savo pirmosios revoliucijos dairėsi gimnazistai („Gal daugiau nebepamatysime?“), mąsliai stovėjo studentas filosofas, plaikstėsi puikus šiaip mielo „Fronto“ lyderio kašmyrinis paltas (o gal ateis jis, tas buržuaziniai žavus 1968 metų Paryžiaus pavasaris?). Liūdno veido profsąjungos lyderiai kažkur žygiavo, gal suvokę, o gal ne, kad naujoji mokesčių sistema mažina darbo apmokestinimo naštą. Bet net jei ir suvokė, tai jų neguodė. Trūko pagarbos. Fundamentaliai trūko. Nebuvo pasitarta.
Tad žiro stiklai. Kaukė sirenos. Sklaidėsi dūmai. Lietuva žaidė kovą ir žaidė laisvę. Nes nebuvo Lietuvoje humanitarų, kurie būtų kalbėję apie pagarbą ne tik sau, o ir kiekvienai virėjai. Ir net (o siaube!) pagarbą politikai ir politikams. Tad ir vėl, — neklausk kam skambina varpai, jie visada skambina Tau.