Ne kartą mane prispaudę prie sienos klausinėjo – ar tai jūsų darbas? Tiesą sakant, neturėdavau ką tiems žmonėms atsakyti. Riaušių metu prie Seimo nebuvau. Bet mane erzina kitas dalykas – amžina būtinybė „gerus“ atskirti nuo „blogų“. Štai profsąjungos elgėsi gerai, drausmingai, geri berniukai, geros mergaitės. Nieko nedaužėm, nieko negriovėm. O policijos paleistų ašarinių dujų vis tiek paragavom. Ir guminių kulkų į kojas. Vėliau, važiuodami į Klaipėdą, sutikome tvirtus žemaičius, kurie ne skundėsi, o kaltino valdžią – „Ji visus apipurškė dujomis, ir moteris, ir vaikus“. O kiek laiko praėjo, kol „gerutės“ policijos ir saugumo pajėgos, išsigandusios gėdingo, Vytauto Landsbergio žodžiais, „apsišvietimo“, prisipažino naudojusios gumines kulkas.

„Geri“ profsąjungiečiai ir „blogi“ „buduliai“. Betgi, vieno „pilietinę visuomenę“ atstovaujančio rašytojo (ir daugelio dešiniųjų kritikų) teigimu, visi mes, visi dalyvavusieji, esame KGB (GRU, CŽV, Mossad, Štazi) agentai. Visi mes esame „Jedinstvo“. Netgi tie, kurie prie Seimo skandavo „Lietuva, Lietuva“. Netgi tie, kurie (kaip ir aš) prie vyriausybės dainavome: „Pabudome, bet dvasioje dar pasilikom elgetos/kodėl mes laisvės prašome, argi laisvi taip elgiasi?“.

Taip, tai ne Jedinstvo – 2, tai antrasis Sąjūdis, socialinis judėjimas ir būtinoji gintis, nukreipta prieš tokią pačią, kaip prieš dvidešimt metų, valdžios, oligarchų, bankų ir biurokratų savivalę. Prieš šį judėjimą valdžia nesidrovi pasiųsti policiją, specnazą, kuriuos vėliau kaltina nepakankamai gynus Seimą. Loginė išvada – reikėjo šaudyti į mus visus. Sausio 13-osios liaudis išliko, pasikeitė tie kurie puola – kažkada iš išorės, iš Šiaurės miestelio, dabar iš vidaus, iš Parlamento rūmų. Laikas keičiasi, valdžios įpročiai nesikeičia.

Kasparas Pocius:
Sausio 13-osios liaudis išliko, pasikeitė tie kurie puola – kažkada iš išorės, iš Šiaurės miestelio, dabar iš vidaus, iš Parlamento rūmų. Laikas keičiasi, valdžios įpročiai nesikeičia.

Kaip bebūtų, sausio 16-oji – gera mažosios politikos iliustracija. Kai pradeda siautėti su niekuo nesitapatinantis elementas, kai valdžia puola į paniką, o pilietinę visuomenę „atstovaujančios“ institucijos susiima už galvos, pradeda siausti engiamų, niekieno kasdienybėje nepastebimų kūnų gaivalas. Deklasuotieji, kriminalinis elementas, padugnės – o gal tie iš mūsų, su kuriais turime solidarizuotis, kuriems turime padėti. Ypač apie tai turėtų pagalvoti intelektualai, skaitantys Michelio Foucault, Gilleso Deleuze, Felixo Guattari ir kitų šiuolaikybės analitikų tekstus.

Kaip ir 68-ųjų Paryžiaus intelektualams, mūsiškiams atėjo laikas angažuotis, pasirinkti – būti su visais ar toliau vaidinti moralistus. Michelis Foucault po anų įvykių Prancūzijoje netgi buvo įkūręs draugiją, kuri rūpinosi politinių kalinių išlaisvinimu. Vakar šešių visuomeninių jėgų pasirašytame laiške taip pat reikalaujama nedelsiant paleisti visus politinius kalinius.

Valdžia tik vaizduoja „pavojų iš anapus“ – iš tikrųjų tą blogį ji mato visų mūsų veiksmuose, kuriais mes norime pasipriešinti valstybės smurtui prieš mus visus. O minia nebenori, kad jai kažkas vadovautų, ji nori nusikratyti profsąjungų ir valdžios – valstybinio tėvelio ir mamytės. Todėl tai, kas vyko sausio 16-ąją, galime vadinti politiniu veiksmu, ir politikos svertais čia tampa mūsų pačių kūnai, mūsų kasdienybė ir mūsų ateitis. Mūsų, o ne jų, kažkokių chuliganų.