„Baltijos šalių maištas. Dar vienas. Po Latvijos neramumai šiandien prasiveržė Lietuvoje. (...) Viskas prasidėjo taikiai. Septyniatūkstantinis mitingas susirinko prie parlamento pastato. Pagrindinis reikalavimas – Vyriausybės atsistatydinimas ir Seimo paleidimas. (...) Po mitingo įvykiai pradėjo klostytis pagal kietąjį scenarijų. Minia daužė langus, vartė mašinas ir puolė policininkus“ – riaušių dieną džiūgavo programa „Vremia“, į savo pasakojimą apie įvykius įtraukdama ne tik tai, kas įvyko, bet, regis, ir tai, kas turėjo įvykti pagal „kietąjį scenarijų“. Bet nepriklausomai nuo to, koks galėtų būti šios laidos šeimininkų vaidmuo, suorganizuojant tą apgirtusių jaunuolių gaują, kuri siautėjo prie Seimo, palikime juos ir jų džiaugsmą nuošalyje.
Juk įdomūs ir veikėjai Lietuvoje. Ne, ne tie „veikėjai“ intelekto nesužalotais veidais, kurie siautėjo prie Seimo ir, be kita ko, svaidė į jį ką tik ištuštintus butelius. Tai nebuvo „budulių sukilimas“, kaip jį pavadino Sigitas Babilius, paskubėjęs įvertinti įvykius, jiems dar nepasibaigus. Jaunieji buduliai, kaip taikliai pastebėjo pats S. Babilius, „be pensininkų pagalbos vargu ar sugebėtų užpildyti biuletenį“, jeigu netyčia nueitų į rinkimus. Kokia politika, kokios politinės pažiūros gali būti jų galvose? Pulti „valdžią“ ar kabinėtis prie praeivių tarpuvartėje jiems yra vienas ir tas pats. Todėl jie, tiesą sakant, šioje riaušių istorijoje yra mažiausiai įdomūs.
Kas kita – riaušių ideologai. Jie nesislapsto. Už riaušes pasisako atvirai, drąsiai ir netgi su pretenzijų į intelektualumą gaidele. Ir nenuostabu, juk jau nuo praėjusių metų gruodžio riaušių ideologiją propaguojantys asmenys yra „intelektualios“ grupės, pasivadinusios „Naująja kaire 95“ nariai.
Pretekstą pafilosofuoti apie riaušių būtinumą ir naudą davė riaušės, praėjusių metų pabaigoje kilusios Graikijoje. Tiksliau, ne tiek pačios riaušės, kiek politologo Tomo Bitino kritiškas pasisakymas apie jas. „Automobilių deginimas, parduotuvių vitrinų daužymas, akmenų ir sprogmenų mėtymas praeitą savaitę Graikijoje buvo suprantamas kaip teisingas ir vos ne teisėtas pasipriešinimas negerai ir neteisingai vyriausybei,“ – rašė T. Bitinas gruodžio 15 d. paskelbtame straipsnyje.
Tuomet politologas nusistebėjo paradoksalia kairiųjų organizacijų reakcija į tokį vandalizmą: „Trisdešimties jaunuolių gauja apmėto akmenimis policijos pareigūnus ir tai laikoma vos ne įsitikinimų laisve ar saviraiškos forma. O pareigūnas neturi net teisės gintis. Naikinti svetimą turtą, kelti grėsmę kitų žmonių gyvybei šiandien kai kuriose šalyse yra visiškai normalu, nes taip išreiškiamas nepritarimas ar nepasitenkinimas“.
Jau tuomet galėjo pasirodyti keista, kad dėl tokių tarsi savaime suprantamų pasvarstymų apie toli nuo Lietuvos vykstančią beprotybę kilo „naujosios kairės“ veikėjų protestų audra, juo labiau, kad pastarosios grupės atstovai ne taip jau aktyviai seka tarptautinius įvykius ir paprastai taip emocingai nereaguoja į jų vertinimus Lietuvoje.
Pirmasis straipsniu „Atėnų maištininkai ir Vilniaus reakcionieriai“ sureagavo Kasparas Pocius (jis – ne tik „naujosios kairės“, bet ir apie tinklalapį „Anarchija.lt“ susibūrusių anarchistų veikėjas). Pradžioje iškoneveikęs T. Bitiną, savo straipsniu neva atstovaujantį propagandai, kuri „priverčia paklusti nužmoginimo, bauginimo, prievartos mechanizmams“, K. Pocius perėjo prie išvadų, kad mums labiausiai ir trūksta tokio „pilietiškumo“, kokį demonstruoja graikų riaušininkai.
„Klasių kova neišnyko, ji plečiasi ir praranda kontrolę – yra vis mažiau valdoma iš viršaus, vis labiau organizuojama iš apačios. Krizės sąlygomis apie tokias strategijas, mažosios politikos kūrimąsi būtina pagalvoti ir mums“, – pernai gruodį nesusipratėlius lietuvius mokė lietuviško anarchizmo ir „naujosios kairės“ šauklys. Savo pamąstymus jis užbaigė beveik atviru pakurstymu: „Tikėkimės, kad augant krizei Lietuvos dirbantieji ir studentai patys supras, apie ką galvojo jų kolegos iš Graikijos, Italijos ir kitų šalių, kuriose režimas nėra pajėgus užslopinti pilietinio judėjimo, nutildyti laisvos minties.“
Lyg tokio iš klasių kovos pozicijų atlikto „reakcionieriaus“ T. Bitino demaskavimo būtų maža, savo susierzinimą suskubo pareikšti ir kita „naujosios kairės“ veikėja Rasa Baločkaitė. Jos pasirinkta strategija – T. Bitino teiginių apvertimas, vietoj riaušininkų įrašant „elitą“, neva maištaujantį prieš liaudį ir ją pavergusį. „Tačiau taip jau yra, kad tie, kurie smegenis naudoja vien tam, kad pavergtų savo artimą, nėra linkę mąstyti apie rytdieną. Nebūtų keista, jei rytoj tie pavergtieji išeitų protestuoti“, – savo tarsi su ironija rašytą rašinį baigė R. Baločkaitė.
Tokie eufemizmai, kaip „mažoji politika“, „pilietinis judėjimas“, „išeiti protestuoti“, abiejuose cituotuose rašiniuose reiškia tik viena – riaušes, nes būtent riaušininkų garbės gynimui šie rašiniai ir buvo skirti.
Ir štai išmušė riaušių valanda mūsų „reakcingame“ Vilniuje. K. Pociaus anarchistų pozicija nekelia abejonių. Anarchistų portalas atvirai ir agresyviai agituoja už riaušes ir riaušininkus. „Savo arogancija ir melu bei konstitucinių nuostatų nepaisymu valdžia jau kelis mėnesius provokavo žmones, ir sausio 16 dieną pagaliau prisiprašė – nepasitenkinimo votis pratrūko. Bet valdžiai to dar buvo maža – profsąjungų organizuotą mitingą policija savo iš anksto suplanuotais ir neblogai koordinuojamais veiksmais pavertė kruvinomis riaušėmis“, – tokie ir panašūs teiginiai mirga anarchistų portale.
Maža, to, šia proga jie skelbia smurtui kurstančią dainą „Dek parlamente“, kuri, anot jų, „puikiai atspindi dabartinę piliečių nuotaiką ir iki pavasario turėtų tapti antruoju himnu“.
Skaitant tokius tekstus ir klausantis tokių dainų, gali kilti tik vienas klausimas – ar mūsų specialiosios tarnybos mano, kad jų pareiga reaguoti tik tuomet, kai riaušininkai jau siautėja ir niokoja mūsų visų turtą, ar reikia imtis ir prevencinių priemonių, juo labiau, kad riaušininkų ideologai nesislapsto, o tiesiog atvirai ir viešai dirba savo kurstomąjį darbą?
Šiuo atveju lieka dviprasmiška „Naujosios kairės 95“ pozicija. Profsąjungų mitingo išvakarėse ji kartu su Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) paskelbė kreipimąsi, kuriame įspėjo saugotis valstybei priešiškų jėgų provokacijų, nes provokatoriai „gali siekti sudaryti kraštutinai neigiamą įspūdį apie protesto organizatorius ar net siekti suteikti protestui kriminalinį atspalvį“.
Tačiau tokį pareiškimą sunku suderinti su minėta „Naujosios kairės“ nario K. Pociaus ir jo anarchistų grupelės veikla. Ar čia toks savotiškas nuomonių pliuralizmas, nesutarimai „naujųjų kairiųjų“ tarpe, o galbūt tik paprasčiausia demagogija, nes juk minėtą kreipimąsi paskelbė ir anarchistų portalas, dabar entuziastingai agituojantis deginti parlamentą? Šitą klausimą – su kuo jie – turėtų išsiaiškinti tarpusavyje patys „naujieji kairieji“, nes priešingu atveju ši intelektualų grupė rizikuoja įgauti kriminalinį pobūdį.